Projekto „Misija Sibiras’14“ dalyviai lankėsi Prienuose

Šią liepą jau devintą kartą keliolika jaunų, patriotiškų ir drąsių jaunuolių leisis į vieną svarbiausių jų gyvenimo žygių. Liepos 17-ąją, Pasaulio lietuvių vienybės dieną, jie išvyks į lietuvių tremties kalinimo vietas Krasnojarsko krašte. Tam, kad primintų ir išsaugotų tai, kuo jiems sugrįžus galėsime didžiuotis ir mes. Juolab kad prieš išvykdami dalis ekspedicijos dalyvių žinių ir praktinių įgūdžių, kaip dirbti su medžiu, sėmėsi Prienuose, VšĮ „Meninė drožyba“.

Projektą „Misija Sibiras’14“ šiemet pirmyn veda šūkis „Istoriją rašome mes!“ Juo Lietuvos jaunimas kviečiamas ne tik prisiimti atsakomybę už teisingą ir prasmingą tautos istorijos įamžinimą, bet ir domėtis savo šalies praeitimi, iš jos pasisemti įkvėpimo bei pilietiškumo

Projekto „Misija Sibiras 2014“ organizatoriai jau surinko 16 skirtingo amžiaus ir pomėgių, gyvenančių ir besimokančių įvairiuose Lietuvos bei užsienio miestuose jaunuolių komandą, kuri keliaus į tolimąjį Sibiro kraštą, o ten tvarkys lietuviškas kapines, susitiks su jame gyvenančiais lietuviais.

Šiemet ekspedicijos komanda buvo formuojama dviem etapais. Pirmiausia norintieji tapti „Misija Sibiras’14“ dalyviais privalėjo užpildyti dalyvio registracijos anketą. Per šiek tiek daugiau nei mėnesį vykusį pirmąjį atrankos etapą sulaukta per 700 kandidatų, iš kurių buvo atrinkti 76. Esminiai atrankos kriterijai – ar jaunas žmogus yra pilietiškas ir patriotiškas, kaip supranta ir išreiškia šias sąvokas. Ne mažiau svarbus buvo noras ir galimybė dalyvauti bandomajame žygyje, o patekus į projekto komandą – pristatyti projektą visoje Lietuvoje. Šiais metais bandomojo žygio dalyvių laukė ir naujovė. Bandomajame žygyje jie išbandė ne tik savo jėgas, bet ir psichologinį pasirengimą. Jų psichologinis pasirengimas, mokėjimas veikti komandoje ir iššūkio akivaizdoje gebėjimas atskleisti savo stipriąsias savybes specialių užduočių metu buvo patikrintas pirmą kartą.

Pokalbis su ekspedicijos dalyviais Meninės drožybos kiemelyje

Liepos 10 d., prieš išvykdami į Sibirą, projekto dalyvių grupė lankėsi VšĮ „Meninė drožyba“ pasisemti žinių ir įgyti praktinių įgūdžių, kurie Sibire padės įgyvendinti kilnius uždavinius – sutvarkyti lietuvių tremtinių laidojimo vietas, atstatyti kapinių tvoras, pastatyti informuojančius ženklus ir kt.

Iš šešiolikos ekspedicijos dalyvių Prienuose apsilankė septyni: būsimoji medijų specialistė Eglė Želvytė, pedagogė Reda Andriekutė, Tadas Žirgulis, būsimasis mechanikos inžinierius Lukas Červonikovas, istorijos mokytojas Audrius Bautronis, įmonės vadovas Giedrius Tradišauskas, psichologė Viktorija Bružaitė. Jie skirtingo amžiaus (nuo 22 iki 29 metų) ir pomėgių, gyvena ir mokosi skirtinguose Lietuvos ar užsienio miestuose – Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Alytuje, Ariogaloje, Telšiuose, Taline, Kopenhagoje. Tačiau visi įrodė esantys geresni už šimtus kitų. Ne dėl tos priežasties, kad daugumos jų šeimos yra patyrusios sunkų tremtinių likimą, bet todėl, kad, kaip sakė Reda, šis jaunimas nori būti pavyzdžiu jaunajai kartai – ne tik kalbėti apie patriotizmą, meilę Lietuvai, bet ir šią meilę įprasminti gražiais darbais, prisidėti prie vaikų pilietiškumo ir tautiškumo ugdymo. Kinematografiją Estijoje studijuojanti Eglė sakė mananti, jog tokiai kelionei reikia pribręsti: „Pasvarstydavau apie dalyvavimą ekspedicijoje į Sibirą ir anksčiau, tačiau laikas atėjo dabar. Reikia tam pribręsti ir taip pat surasti savo vietą komandoje“, – sakė Estijoje medijas studijuojanti Eglė, kuri į kelionę su savimi vešis ir kamerą bei užrašų knygelę.

„Tuo metu, kai išmokau kalbėti, pirmas žodis gal buvo mama, po to tėtė, o paskui gal ir Lietuva. Galbūt ne šiaip sau pasirinkau ir istorijos mokytojo specialybę. Jaučiu pagarbą, užuojautą tremtyje buvusiems tautos žmonėms, žaviuosi jų didvyriškumu išlaikyti toli nuo namų lietuviškumą ir pačius save. Šių metų ekspedicija skiriasi nuo ankstesnių tuo, kad kryžių turėsime ten pagaminti. Tai milžiniška atsakomybė ir įpareigojimas nuvykti padėkoti tiems, kurie tremtyje saugojo lietuvybę. Mane skatina vykti tai, kad aš esu Lietuvos patriotas. Manau, visa Lietuva norėtų ten vykti“, – savo jausmais ir laukiančiais iššūkiais pasidalijo istorijos mokytoju Ariogaloje dirbantis alytiškis Andrius.

Paklausus, kuo šie keliolika jaunų žmonių yra išskirtiniai, jog būtent jie buvo atrinkti į komandą, Kopenhagoje studijuojantis ir dėl projekto į Lietuvą sugrįžęs Lukas sakė: „Visi šie žmonės yra ypatingai socialiai atsakingi, motyvuoti,. Ta kelionė, kurią patirsime, aišku, yra nuostabu, bet labai didelė dalis šio projekto bus vykdoma ir metus po to, kai mes gyvai bendrausime su žmonėmis, „nešime“ tą mintį ir pačią idėją. Todėl šie žmonės ir buvo pasirinkti – gebantys, mokantys, nuoširdžiai tikintys tuo, ką daro, žinantys, kad tai nėra tik trumpalaikis gražus projektas, kad tą žinią perteiks ir skleis toliau“.

Paklausti, kaip reagavo jų šeimos nariai, jaunuoliai sakė suprantantys tėvų ir senelių nerimą dėl nežinomybės, dėl to, ar vaikai nesušals, ar bus pavalgę, tačiau patys tikino beveik nieko nesibaiminantys. Iš ankstesnių ekspedicijų aprašymų jie žino, kad laukia įkyrūs ir skaudžiai kandantys vabzdžiai, galbūt ir geriamo vandens trūkumas, kiti iššūkiai, tačiau į priekį, kaip tikino, varo didelis užsidegimas.

Tuo tarpu, kol vyksta pasiruošimas kelionei, jaunimas lanko genocido muziejus, dalyvauja susitikimuose, renka informaciją apie lietuvių tremtinių pėdsakus Krasnojarsko krašte ir laukia siuntinių į tolimąjį Sibirą. Pasak jaunuolių, jau yra norinčių perduoti tulpių svogūnėlių pasodinti ten, kur buvo palaidoti lietuvių tremtiniai. Galbūt bus norinčių perduoti lietuviškos žemės žiupsnelį, o gal kas pageidaus parvežti jos iš tėvų ar protėvių mirties vietos. Ekspedicijos dalyviai laukia visų, kurių artimieji buvo ištremti, gimė ar buvo palaidoti Krasnojarsko krašte, pasiūlymų, pageidavimų.

Kryžiaus gaminimo ir kitos pamokos su Algimantu Sakalausku

Kryždirbio Algimanto Sakalausko pamokyti dalyviai patys išbandė apvalių rąstų ir pjautinės stačiakampės medienos kryžmos sujungimo būdus, mokėsi saugiai naudotis benzininiu pjūklu, dvirankiu ar vienrankiu pjūklais, bandė kirviu aptašyti medį, pasidaryti medienos ruošinius bei ant jų įkelti brėžinius. Algimantas Sakalauskas akcentavo, kaip svarbu pasirinkti tinkamą medieną, kad pastatyti darbai kuo ilgiau išsilaikytų veikiami įvairių gamtos sąlygų. Patarė tinkamai parinkti rąsto įkasimo į žemę kryptį bei gerai apdeginti įkasamą į žemę medienos dalį. Vienos dienos studijų dalyviai išmoko ir atpažinti tinkamiausią lauko statiniams medieną.

„Šios ekspedicijos jaunimo laukia ilgas naujų išbandymų kelias, o mes laukiame jų, sugrįžtančių po sėkmingai įgyvendintos dar vienos savo svajonės. Išsiskyrėme trumpam, tvirtai sutarę projektą „Misija Sibiras’14“ kartu pristatyti mūsų krašto žmonėms“, – atsisveikindama sakė Meninės drožybos direktoriaus pavaduotoja Zita Kuzminskienė.

Nuo projekto vykdymo pradžios lietuvių tremties ir įkalinimo vietose Sibire jau apsilankė dvylika jaunimo ekspedicijų, sutvarkiusių apie 100 lietuviškų kapinių ir susitikusių su ten gyvenančiais lietuviais.

Roma Sinkevičiūtė