Davatkynas – vieta, kurios „nenupūtė“ net sovietiniai vėjai (II)

Veiklioji Simaniukė

Paskutinioji – 1999 m. – iš Davatkyno gyventojų mirė Ona Mieldažytė-Simaniukė, Davatkyne apsigyvenusi visai jaunutė – būdama vos šešiolikos. Toje pačioje giminių pastatytoje mažoje trobelėje ji gyveno net 75 metus.

Ji, kaip ir kai kurios kitos čia gyvenusios moterys, norėjo tapti vienuole, bet supratusi, kad vienuole tapti negalės, pasirinko Davatkyną.

Mergina buvo labai gabi, mėgo skaityti, mokėjo siūti. Ne veltui ilgą laiką ji tvarkė bažnyčios finansus, prižiūrėjo klebonijoje įkurtą biblioteką.

Onelė buvo puiki siuvėja – mokėjo siūti ir bažnytinius drabužius, ir apdarus kaimo moterims, ir pūkines antklodes…

1949–1953 m., kai mokėsi 5–7 klasėje, nuo rudens iki pavasario pas Simaniukę gyvendavo dabar balbieriškietė Elvyra Paplauskaitė-Kalinkevičienė su sesute Nijole. Jų tėviškė – už daugiau nei 6 km nuo Šilavoto esančiame Mielaišupio kaime, todėl kasdien į mokyklą eiti per sniegą ar purvą būdavo sunku. Šeštadieniais po pamokų grįždavo namo, o ankstų pirmadienio rytą tėtis su arkliu atveždavo į Davatkyną. Įdėdavo maisto, malkų. Devintą dešimtį įpusėjusi ponia Elvyra prisimena, kad tame mažame namelyje kartu su davatkėle glausdavosi trys keturios, o kartais net šešios mergaitės. Ji su sesute miegodavo vienoje lovoje, kitoms mergaitėms ir ant grindų paklodavo, ir ant krosnies. Grįžusių iš mokyklos laukdavo pietūs, po jų eidavo į lauką palakstyti, po to – pamokų ruoša, vakarienė. Kartais padėdavo ūkio darbus dirbti, vakarienę gaminti, atnešdavo vandens. Šulinio pačiame Davatkyne nebuvo, vandenį tekdavo atsinešti iš už kelių šimtų metrų esančio šaltinėlio. Maistą dažniausiai gamindavo pati Simaniukė, bet kartais mokydavo ir mergaites.

Ponia Elvyra prisimena, kaip prieš vienas Kalėdas jos kartu su davatkėle puošė eglutę, ruošė programą – mokėsi eilėraščių, dainų, giesmių.

Ji pasakojo, kad davatkėlės savo nuomininkams, kurių nuolat po kelis gyveno visuose nameliuose, neliepė nei melstis, nei į bažnyčią vaikščioti, nors jų šeimininkė kartais užsimindavo, kad prieš mokyklą mergaitės galėtų į bažnyčią užsukti.

Ona Mieldažytė (Simaniukė) Danguolei yra pasakojus, kad kartą, kol ji buvo bažnyčioje, nuo virvės prie namelio dingo išskalbta ir pakabinta džiūti suknelė. Po kurio laiko ji pamatė ta suknele apsirengusią netoliese gyvenusią kaimynų Aneliukę. Paklausta, kur gavo naują suknelę, toji atsakiusi, kad Lašaša atplaukė. Nors davatkėlė ir atpažino savo suknelę, kurią pati pasisiuvo, nieko nesakė, nereikalavo grąžinti, nes būtų susipykusi su visa kaimynų šeima.

Žmonės yra pasakoję, kad net po daugybės metų atsitiktinai prie bažnyčios ar kapinėse susitikę davatkėlę Onutę, savaime pasitempdavo, nes ji, nors būdavo ne prabangiai, bet kukliai apsirengusi, visada spinduliuodavo elegancija, vidiniu grožiu.

Kai Danguolė su šeima gyveno Davatkyne, davatkėlė Onutė – Simaniukė tuo metu jau buvo daugiau nei 90-ies ir jos sveikata nebebuvo gera. Kas rytą Onutė ateidavo pas Danguolę, kad ji arba Danguolės dukra Viktorija sušukuotų plaukus ir kasą gumele surištų, nes pačiai jau buvo sunku rankas prie galvos pakelti. Tik prašydavo, kad gumelė būtų tamsi, o ne spalvota. Ir seną laikrodį kas rytą reikėdavo nustatyti, nes po nakties jis neteisingą laiką rodydavo.

Ten gyvenusias dvi davatkėles – Onas Mieldažytes – nuolat lankė giminės, kurie atveždavo produktų ir kitų reikalingų daiktų, o jos tomis gėrybėmis, kaip visą gyvenimą buvo įpratusios, mielai dalindavosi su Danguolės šeima.

„Niekada nesulaukiau jokių priekaištų, kad į bažnyčią per retai vaikštau ar ką nors ne taip darau. Esu gavusi tik dvi pastabas. Kai medinėmis kaladėlėmis papuošiau gėlyną, buvo papriekaištauta, kad medieną galima panaudoti naudingiau – sudeginti krosnyje, o gėlyną galima puošti ir akmenimis. Karštomis vasaros dienomis dėvėdavau šortus, tai pastebėjusios davatkėlės pasakė, kad dviejų vaikų mamai nedera plikomis kojomis vaikščioti“, – pasakojo Danguolė.

Ji prisimena, kad Onelė keldavosi su saule ir guldavo su saule. Vasarą, kai saulė teka anksti, rytinių davatkėlės pasivaikščiojimų Danguolė nematydavo, bet vakarais stebėdavo ant kalnelio „savo“ vietoje stovinčią davatkėlę ir žiūrinčią, kol saulė nusileis. Gal melsdavosi? Niekada nepaklausė.

Išlikę trys autentiški nameliai

Iki šių dienų Davatkyne yra išlikę trys autentiški nameliai, ūkinis pastatas, kuriame viena iš davatkėlių laikė ožką, ir rūsys. Rūsį savo rankomis pasistatė Danguolės močiutės sesuo Ona Zieniūtė. Ji iš kitos davatkėlės (Marcikevičiūtės) nusipirko namelį, kurį po savininkės mirties nusigriovė ir sukūreno, o išardžiusi krosnį iš plytų pati sumūrijo apvalų ir gilų rūsį, kuris savo paskirtį atlieka iki šiol.

Pirmosios Davatkyno gyventojos Marijonos Dabrišiūtės namelio vietą primena Sigito Straigio skulptūra „Juodoji saulė“.

Dar vienas namas yra beveik tiksliai atstatytas iš naujesnių medžiagų, o kitas, kuriame yra virtuvė – valgomasis, pastatytas naujas. Antrame šio pastato aukšte bus įrengtos ir miegojimui skirtos patalpos.

Kukliuose nameliuose eksponuojami Davatkyno gyventojoms priklausę daiktai – suknelės, skaros, batai, rankinės, buities apyvokos reikmenys bei darbo įrankiai, nes moterys siuvo, audė, verpė, mezgė. Čia galima pamatyti ir pačių Davatkyno gyventojų bei jas lankiusių žmonių nuotraukų, religinės literatūros ir šventųjų paveikslų.

1999 m. mirus paskutinei davatkėlei Onai Mieldažytei, Davatkyną paveldėjo pirmosios davatkėlės Marijonos Dabrišiūtės giminaičiai – Danguolės ir Konstantino Lincevičių šeima.

Daug biurokratinių kelių jiems teko nueiti, šūsnis dokumentų sutvarkyti, nemažai pinigų sumokėti, kol pavyko sutvarkyti paveldėjimo dokumentus, įsigyti paskutinių dviejų davatkėlių namelius, žemę ir tapti oficialiais šios teritorijos savininkais.

Nuo 2004 m. Davatkyne buvo pradėti organizuoti kultūriniai renginiai – menininkų plenerai, kurių ilgametis kuratorius buvo kaunietis tapytojas Alfonsas Vilpišauskas. Jam mirus, plenerų tradicijas tęsia Danguolės ir Konstantino sūnus Petras, jau tapęs žinomu menininku.

2007 m. Davatkynas tapo Prienų krašto muziejaus padaliniu.

Davatkynas taip pat priklauso Lėtojo turizmo asociacijai.

Davatkyne vyksta ir edukacinės programos moksleiviams, netradicinio ugdymo dienos, senųjų amatų pristatymai, „Poezijos pavasario“ renginiai, spektakliai, Lietuvos muziejų kelio, Tarptautinės muziejų nakties renginiai, bendruomenės šventės.

Davatkyno kiemą puošia kauniečio skulptoriaus Sigito Straigio plenerų metu sukurtos medžio skulptūros.

Davatkėlių takeliu

Davatkėlės kasdien takeliu per kunigo A. Radušio sodintą pušyną, per klebonijos sodą skubėdavo į bažnyčią.

2006 m. pušyno šlaite, šalia tako, vedančio bažnyčios link, buvo įrengtas skulptūrų takas. Skulptūromis paženklinti šį taką ir šventųjų moterų atvaizdais koplytėlėse įprasminti davatkėlių atminimą buvo dabartinių Davatkyno šeimininkų idėja, kurią įgyvendino menininkas Kęstutis Grigonis su kitais Prienų drožėjais.

Davatkyne gyvenusių keturiolikos davatkėlių vardai buvo beveik vienodi: Onos, Marijos, Magdalenos. Šilavoto bažnyčioje švenčiami šv. Kotrynos atlaidai, jos atvaizdas yra bažnyčios šoniniame altoriuje, todėl ir ji pavaizduota vienoje iš koplytėlių. Rado vietą ir šv. Veronika. Šalia takelio iškilo Švč. Mergelės Marijos skulptūra, koplytėlėse sustojo šventosios – Ona, Magdalena, Veronika, Kotryna, o centre – Švč. Jėzaus Širdies koplytėlė, kuri yra Šilavoto bažnyčios simbolis ir skirta pagerbti Šilavoto parapijos įkūrėją Antaną Radušį.

2016 m. skulptūromis buvo papuošta kita, arčiau bažnyčios esanti, takelio dalis. Šioje dalyje skulptūros, skirtos vyrams, o šventuosius pasirinko tuos, kurie svarbūs Šilavoto kraštui. Prie skulptūrų atsiradimo prisidėjo didelis būrys rėmėjų, įmonių, įstaigų ir organizacijų, o jas kūrė Rimantė Butkuvė, Kęstutis Grigonis, Adolfas Teresius, Algimantas Sakalauskas, Tomas Stambrauskas ir Kazimieras Martinaitis.

Vėliausiai pastatytas šventųjų Jokūbo ir Kazimiero skulptūras pašventino Apaštališkasis nuncijus. Dabar davatkėlių taku einančius pasitinka 14 skulptūrų.

Apaštališkojo nuncijaus vizitas

Prienų krašto muziejaus padalinio Davatkyno veiklos dešimtmečio proga 2017 m. gegužės 14 d. Davatkyne lankėsi Apaštališkasis nuncijus – Šventojo sosto atstovas Lietuvoje. Jo Ekscelencija arkivyskupas Pedro Lopez Quintana po Šv. Mišių Šilavoto bažnyčioje, po bendros maldos su parapijiečiais pašventino dvi naujai pastatytas skulptūras Davatkėlių takelyje ir pėsčias atėjo į Davatkyną.

Jis jau buvo girdėjęs apie šią unikalią vietą – vienintelę ne tik Lietuvoje, bet ir aplinkinėse valstybėse. Jo žiniomis, kitas panašus kaimelis yra Begene (Belgijoje).

Idėja pasikviesti Apaštališkąjį nuncijų į Davatkyną kilo gydytojai Inetai Marčiukaitytei. Jos su Danguole bei kitais pagalbininkais turėjo nuveikti ir įveikti nemažai, kol garbaus asmens vizitas buvo suderintas. Ir pasiruošimas reikalavo ypatingų pastangų. Apaštališkasis nuncijus pietavo Davatkyne, Danguolės močiutės namelyje. Su specialiomis institucijomis teko suderinti visas vizito detales, pietų valgiaraštį. Daug pastangų reikėjo įdėti norint nameliui grąžinti pirmykštį vaizdą – teko išgriauti visus „patobulinimus“, kuriuos Danguolės vyras atliko prieš jiems atsikraustant gyventi.

„Bažnyčia Šventojo sosto atstovą priėmė kaip popiežių, o Davatkyne jis buvo pasitiktas kaip kitos šalies prezidentas“, – prisimena Danguolė.

Jo Ekscelencija, apžiūrėdamas lauke iškabintus šventuosius paveikslus, iš karto pastebėjo ir išskyrė du. Vienas jų – Švč. Jėzaus Veidas – bažnyčios pastatymo metais iš Vatikano parvežtas kunigui A. Radušiui kaip padėka už bažnyčios pastatymą. Šis paveikslas yra antrojo laipsnio relikvija, turinti ir savo pasą. Relikvija suteikiama prisilietimu – šis paveikslas priliestas tikrąja Veronikos drobule, kuria ji nuvalė Jėzui veidą. Drobulė saugoma Vatikane.

Kokia šio paveikslo atsiradimo Davatkyne istorija, nežinoma. Manoma, kad paveikslą kuri nors davatkėlė galėjo parsinešti iš bažnyčios į parapiją atsikėlus naujam kunigui, nes dažnai nauji kunigai nenori pasilikti buvusiojo kunigo daiktų ir juos arba sunaikina, arba kam nors padovanoja.

Danguolės teigimu, šį močiutės namelyje ant sienos kabėjusį paveikslą ji prisimena nuo vaikystės, bet niekas jo neišskirdavo – prieš šventes močiutė prašydavo gėlėmis papuošti kitus du paveikslus.

Antrasis paveikslas – davatkėlei Marijai Dabrišiūtei skirtas popiežiaus Pijaus X palaiminimas. Pasak Apaštališkojo nuncijaus, palaiminimas skirtas davatkėlei ir dar trims kartoms imtinai. Jis juokavo, kad Danguolei palaiminimas dar priklauso, o jos vaikai palaiminimą jau turės užsitarnauti patys. Tik, deja, nei Danguolė, nei jos artimieji nežino, už ką jų giminaitė palaiminimą gavo.

Šių metų birželio pabaigoje Davatkyne jau dvidešimtą kartą vyks menininkų pleneras. Pasivaikščioti Davatkyno takeliais, susipažinti su davatkėlių daiktais, pasigrožėti vaizdais, atsiveriančiais nuo A. Radušio sodintomis pušimis apaugusių kalvų, davatkėlių takeliu nueiti iki Šilavoto bažnyčios ir susipažinti, ką per kūrybinę savaitę bus sukūrę menininkai, visi kviečiami birželio 28 dieną.