Mintys apie Justino Marcinkevičiaus atminimo įamžinimą Prienų krašte
Justino Marcinkevičiaus – didžios praėjusio amžiaus pabaigos ir šio šimtmečio pradžios Lietuvos asmenybės, kūrėjo, tapusio ir dabarties epochos tautos patriarchu, – atminimo prasmingas įamžinimas neturėtų kelti jokių abejonių nei mūsų kraštui, nei visai Lietuvai. Dėl Justino Marcinkevičiaus asmenybės svorio ir masto jo atminimo įamžinimo klausimas turėtų tapti ne tik krašto, bet ir visos Lietuvos, ypač kūrybinės ir meno inteligentijos, diskusijų objektu. Svarbu suprasti, kad Justino Marcinkevičiaus įamžinimas tikrai nėra susijęs su trejais ar ketveriais metais, bet ir su giliomis įžvalgomis, apmąstymais daugelį dešimtmečių į priekį, su visos tautos ateitimi.
Prienų savivaldybės meras A. Vaicekauskas, kalbėdamas apie Justino Marcinkevičiaus įamžinimą, iš tiesų nekviečia į diskusiją, nes kalba tik apie pritarimą, kad paminklas poetui iškiltų Prienuose. O tai ir turėtų būti diskusijos objektas. Kodėl Prienuose? Poeto atminimui įamžinti ar tik valdžios įvaizdžiui? Ar būtinai Prienuose? Ar poetą įamžinsime tiktai paminklu? O gal galima dar esmingiau ir svariau? Ar poetą įamžinsime tiktai Prienų kraštui, ar visai Lietuvai? Jeigu visai Lietuvai, tai jau reikia tartis ir su poeto šeima, su garbiais, daug išmanančiais Lietuvos kultūros žmonėmis ir kelti kur kas aukščiau diskusijos lygmenį.
Visi žinome, kad Justinas Marcinkevičius atėjo iš Važatkiemio ir yra glaudžiai susijęs su Alksniakiemio kraštu. Iš čia atėjo daugelis jo gyvasties syvų, jo poezijos metaforų, prisiminimų nuotrupų. Ne tik poeto gyvenimas, bet ir jo atminimo įamžinimas nesuvokiamas be šio krašto gamtos erdvių, be miško, lauko, lietuviškos trobos, be Nemuno lankos ir kitoje pusėje matomų Birštono bažnyčios bokštų. Tad kodėl poeto įamžinimą raunam iš jo gimtinės, kodėl atsiribojam nuo jo dvasios šaknų… Jeigu nėra išlikusi jo vaikystės 1944 metais sudegusi troba, tai tikrai galima ją atkurti. Juk galima būtų pasinaudoti ne tik išlikusiu piešiniu, archyviniais dokumentais, šeimos ir amžininkų pasakojimais. Yra daug Lietuvos ir pasaulinės praktikos, kaip tai daroma. Valdžios vyrams vertėtų giliau susimąstyti, palaužyti galvas dėl Justino Marcinkevičiaus atminimo centro įsteigimo Važatkiemyje. Tam pritartų ir paremtų visa Lietuva. Čia važiuotų visa Lietuva. Čia būtų sutelkta ir lankytojams parodyta ir ta Justino Marcinkevičiaus kūrybinio ir rankraštinio, asmeninio archyvo palikimo dalis, kuri dabar yra jo vardo bibliotekoje Prienuose, Prienų krašto ir Birštono muziejuose. Čia galėtų iškilti ir kuklus paminklas dideliam, bet labai kukliam žmogui.
Tada turėtų pasitempti ir Prienai. Ateitų laikas ir poeto įamžinimui Prienuose. Čia jis mokėsi, čia patyrė sunkius okupacijų ir pokario laikų išbandymus. Manytumėm, kad Justino Marcinkevičiaus paminklas Prienuose turėtų iškilti tada, kai čia atsiras pagarba žmogui ar mirusiajam, dėl krašto ateities dirbusiam ir kovojusiam žmogui. Pirmiausia įprasminkim Justino Marcinkevičiaus klasės draugų, žuvusių žiburiečių –partizanų atminimą. Justinas Marcinkevičius labai sielojosi dėl krašto istorinio palikimo ir tradicijų, ne kartą prašė kraštotyros entuziastę Teresę Murauskaitę neužmiršti to. Gerbdami poetą, jo gyvenimą, tai susiekime ir su Alksniakiemio krašto istorija. O Prienų valdžios kabinetuose tebetvyranti nepagarba krašto didžiavyriams senosiose miesto kapinėse, nepagarba miesto kūrėjams, daugiasluoksnės, daugiatautės miesto praeities klodų nevertinimas ir nesuvokimas skamba kaip prieštaravimas patiems Justino Marcinkevičiaus vertybių principams, kuriuos jis išsakė istorinėse dramose ir lyrikoje. Ar ta akivaizdžiai pastebima terpė derinasi su poeto paminklo iškilimu šiandien?
Didžiausia beprasmybė įamžinant Justino Marcinkevičiaus atminimą būtų neabejotinas valdžios noras „valdišką“ paminklą matyti šalia valdžios buveinės Laisvės aikštėje. Tai būtų priešinga visai demokratinei Justino Marcinkevičiaus prigimčiai. Be to, pirmiausia čia reikėtų bent paminkliniu akmeniu įamžinti 1791 m. lapkričio 9 dienos laisvo miesto privilegijos suteikimą Prienų miestui, taip pat iškalti daugybę įvairių laikmečių, laisvės kovotojų pavardžių, tarp kurių buvo ir 1794 m. sukilimo Prienų pavieto vadas Nikodemas Midletonas, tolimais giminystės saitais susijęs net su Jungtinės Karalystės sosto įpėdinio princo Viljamo žmonos Kate Middleton giminaičiais.
Justino Marcinkevičiaus atminimo įamžinimas labai svarbus visam kraštui, visai Lietuvai. Jis turi būti visais lygiais apmąstytas ir dešimtis kartų pergalvotas. Tik reikėtų priminti, kad šis svarbus krašto gyvenimo rodmuo savaime neišspręs, neužglaistys tų socialinių, pagarbos žmogui, kultūrai ir istorijai, pareigūno kompetencijai problemų, kurios susikaupė per dešimtmečius Prienuose ir jau dabar turi būti sprendžiamos. Neabejoju, kad šioms mintims ne visi pritars. Bet viliuosi, kad jos sukels labai reikalingą pribrendusią, atvirą, plačią, demokratinę krašto visuomenės diskusiją šiuo ir kitais klausimais.
Kraštietis, istorikas Vytautas Kuzmickas
