Prisiminimų valanda Justino Marcinkevičiaus žemėje (GALERIJA)
Kovo 10-oji – poeto Justino Marcinkevičiaus gimimo diena. Simboliška, kad ji minima Kovo 11-osios išvakarėse. Valstybės atkūrimo dienos didybė savaime siejasi su poeto asmenybe, jo žodžiais Sąjūdžio mitinguose, jo eilėmis. Poeto 84-osios gimimo metinės buvo paminėtos poezijos ir muzikos valanda „Justino Marcinkevičiaus žemė“ jo vardo Prienų viešojoje bibliotekoje. Su artimaisiais, draugais, bičiuliais, jo memorialiniame kambaryje, dalinantis prisiminimais apie mylimą poetą – taip, kaip norėjo šios dienos, deja, nesulaukusi jo ištikimiausia gyvenimo bendražygė, žmona Genovaitė Marcinkevičienė.
Justino Marcinkevičiaus 84-ųjų gimimo metinių minėjimui skirtame poezijos ir muzikos vakare dalyvavo poeto dukros Ramunė ir Jurga, literatūros kritikas, ne vienos knygos apie Just. Marcinkevičių autorius Valentinas Sventickas, aktorė Dalia Jankauskaitė, Seimo kanceliarijos Parlamentarizmo istorijos ir atminimo įamžinimo skyriaus vedėja Angonita Rupšytė, artimi draugai Vytautas Bubnys su žmona, rašytoja Elena Kurklietyte, Prienų rajono savivaldybės administracijos Kultūros, sporto ir jaunimo skyriaus vedėjas Rimantas Šiugždinis.
Poezijos ir muzikos valandą, skirtą poeto atminimui, muzika ir eilėmis praturtino Prienų meno mokyklos mokytojos D. Radzevičienės ir moksleivių muzikavimas, jautriai aktorės D. Jankauskaitės skaitomos poeto eilės, dedikuotos (nors ir ne visada tai būdavo akcentuota) žmonai Genovaitei, taip pat dukroms, motinai.
Apie neskelbtą kūrybą
Ne tik aktorė, bet ir kiti kalbėjusieji pasigedo čia poeto akių, jo memorialinio kambario puoselėtojos žmonos Genovaitės. Kaip sakė literatūros kritikas Valentinas Sventickas, ne kažin kiek laiko praėjo nuo tos dienos, kai šiame kambaryje draugai ir skaitytojai buvo susitikę su Just. Marcinkevičiaus kūryba, kalbėjosi apie ją, apie poetą, apie knygą „Laiškai iš natūros“…
Neseniai literatūros kritikas žurnale „Santara“ parengė publikaciją iš Just. Marcinkevičiaus kūrybos sąsiuvinių ir pluoštelį anksčiau nespausdintų eilėraščių.
Tarsi iš naujo prisiliesdamas prie poeto sąsiuvinių, aplankų, kuriuos varto rengdamas spaudai knygas, jis pasakojo: „Just. Marcinkevičius rašė ranka, rašė paprasčiausiuose bloknotuose ir sąsiuviniuose. Storiausio sąsiuvinio viršelyje įspaustas pavadinimas: „Lietuvos žemdirbių suvažiavimas, 1989 m.“. Tuose sąsiuviniuose vyrauja poezijos juodraščiai, bet yra ir ko kito: užrašų įvairiomis temomis, išrašų iš skaitytų knygų, iškarpų, lapelių su užrašais, daug receptų, pasitaiko išplėštų lapų. Daug braukymų, taisymų, versijų. Keliaujant per Just. Marcinkevičiaus rankraščių šūsnis, galima pamatyti eilėraščio formavimąsi: pasirodo pora eilių… paskui posmas, po to antras… Viena eilėraščio versija, po to kita. Tokie atvejai ne nuolatiniai, bet yra nemažai ir tokių“.
Svečias sakė spėjantis, kad nemažai daliai skaitytojų, patyrusių Just. Marcinkevičiaus kūrybos harmoningumą, darną, tai šiek tiek netikėta žinia. Pasirodo, ta harmonija ir darna pasiekiama nebūtinai paprastai ir lengvai. Skaitant rankraščius, prisiminė V. Sventickas, įdomu buvo patirti, kad Just. Marcinkevičius ką pradėdavo, tą anksčiau ar vėliau baigdavo. Beveik visada. Ir dar – poetas turėjo absoliučią klausą ir buvo pats sau kritikas. Visa, ko nereikia spausdinti, pasilikdavo sau. „Just. Marcinkevičius tikrai turėjo savo kūrybos vertės suvokimą“, – teigė V. Sventickas.
Literatūros kritikas sakė dar palikęs sąsiuvinių ir leidinių rengėjams keletą eurotekstų ir žiupsnelį draminės poezijos, atspindėjusios poeto išgyvenimus po įvairių politinio pobūdžio užsipuolimų. Į publikaciją kol kas nedėjęs ir nebaigtų eilėraščių, pluošto suprozintos poezijos, suprasdamas, jog tai domins Just. Marcinkevičiaus kūrybos tyrinėtojus.
Literatūros kritikas sakė susidaręs įspūdį, kad Just. Marcinkevičius savo gyvenimo dienoraščio nerašė. Jo kūrybos sąsiuviniai, kuriuose susipina ir poezija, ir kitokie užrašai, kažkokie išrašai, tam tikra prasme įgyja ir dienoraščio reikšmės. „Šis „dienoraštis“ byloja apie Just. Marcinkevičių kaip Lietuvos ir jos kultūros likimu susirūpinusią asmenybę, dirbančią to rūpesčio labui. Tas asmenybės vientisumas ir pagrindinio kelio regėjimas bei ėjimas tuo keliu yra paliudijimas jo sąsiuviniuose“, – pabrėžė V. Sventickas, prisimindamas keletą kartų atkreipęs dėmesį į du poeto sakinius vieno sąsiuvinio pabaigoje: „Jeigu Lietuvoje nebūtų tiek vargo, ji seniai būtų praryta pasaulio. Jo švelnus gomurys dar bijo mūsų ašarų“. Dėl to ir dėl kitų tautos rūpesčius išreiškiančių citatų kritikas teigė girdėjęs įvairių replikų. Esą jau netinka akcentuoti tą lietuviškąjį patriotizmą – Just. Marcinkevičiaus kūrybos vertę ir grožį galima atskleisti žiūrint kur kitur: į jo lyriką, meilės eilėraščius, gamtovaizdžius. Tačiau literatūros kritiko nuomone, neteisinga būtų nustumti į pakraštį Lietuvos temą – Just. Marcinkevičiaus kūrybos esmę, prasmę ir misiją, o pokalbio apie lietuviškąjį patriotizmą neturėtų kratytis ir mokslininkai, ir literatūros kritikai. „Kodėl reikėtų to išsiginti? Galima semtis leidžiantis toliau poeto kūryba, tyrinėjant jo darbus. Just. Marcinkevičiaus kūryba, jo kelio apmąstymas niekur nedingsta iš literatūros žmonių apmąstymų, visuomenės apmąstymų. Jeigu kūrėjas ir po mirties yra nuolatinio apmąstymo akiratyje, tai nusako jo vertę Lietuvai“, – pabrėžė V. Sventickas.
Apie draugystę
Just. Marcinkevičiaus bendramoksliui, kraštiečiui V. Bubniui nelengva buvo kalbėti, anot jo, tokioje sakralioje vietoje. Turbūt nėra tos dienos, kad rašytojas neprisimintų draugo. Primena matomoje vietoje, knygų spintoje, sudėtos Just. Marcinkevičiaus knygos, kurios dažnai atsiduria rankose, pavartomos, paskaitinėjamos. „Ne dėl to jis atgyja atmintyje ir širdyje. Jis su manimi ir po šiai dienai. Džiaugiuosi, kad teko savo gyvenimo pačią didžiąją dalį nugyventi drauge, bendraujant su juo“, – jaudindamasis kalbėjo V. Bubnys.
Rašytojas pasakojo, kaip sunkiu gyvenimo momentu ne kartą buvo kviečiamas Genovaitės ir Justino Marcinkevičių ateiti pas juos kartu papietauti. Kaip trise sėdėdavo virtuvėje, kalbėdavosi… „Tauri asmenybė buvo, šviesi, labai jautri, niekada nesinešiojo savyje pykčio. O jeigu kas tą pyktį išliedavo ant jo, jis niekada nesiskundė, niekad nepasakė nieko blogo. Esu girdėjęs, kad ne vienam yra ir ranką padavęs, pasisveikinęs. Ne vienas yra pas jį atėjęs savotiškai atsiprašyti. Nežinau, ar atsiprašė, bet jis priėmė, kalbėjosi. Tai buvo be galo tauri asmenybė. Kaip ir Genovaitė“, – su liūdesiu prisiminė rašytojas mažiau nei prieš mėnesį išėjusią poeto gyvenimo draugę.
V. Bubnio prisiminimuose Justinas ir Genovaitė Marcinkevičiai išliko darnios šeimos pavyzdys, rūpestingi, mylintys ir vienas kitam atsidavę sutuoktiniai, išauginę dvi gražias dukras – niekur neišvykusias iš Lietuvos, pasirinkusias gyvenimą tėvynėje. Prakalbus apie Lietuvą, rašytojo prisiminimuose atgijo Just. Marcinkevičiaus 1977 m. parašytas eilėraštis „Ašara Dievo aky“. Gana būtų prisiminti šešias eilutes, prasidedančias žodžiais „ašara Dievo aky“, kad patikėtume – anuo metu tai prilygo žygdarbiui. Anot V. Bubnio, tas klausimas ir šiandien aktualus, o tuomet jis jaudino mases: „Mes nuolat savyje paklausiame: Lietuva, ką tu veiki? Yra tokių problemų, politinių, visuomeninių, kad tenka paklausti“.
Žvelgdamas į nuotraukas ant sienos – susimąsčiusį poetą ir besišypsančią jo gyvenimo draugę, V. Bubnys ištarė: „Gyvas Justinas. Gyva Genovaitė – šypsosi, visiems gero linki. Kai aš važiuoju į Prienus, visada žinau, kad važiuoju pas Justiną“.
Apie Sąjūdį ir Atgimimą
Lietuvos sąjūdžio veikėja, viena iš „Laisvės kelio“ sienos organizatorių, Angonita Rupšytė pasidžiaugė, kad jai teko didžiulė laimė Sąjūdžio metu būti šalia poeto. Ji sakė mananti, jog daugeliui iš mūsų, gimusių okupacijos metais, apie tautos likimą, gimtinės grožį kalbėjo jo poezija. „Ne iš kažkur atėjo Sąjūdis. Ir Atgimimas… Atėjo iš toli, iš poezijos, iš to savo gimtinės grožio pajutimo, to dirvos kvapo. „Atėjo ta diena“, kaip sakė gerb. Just. Marcinkevičius per Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą. Kai buvo tarti svarbiausi žodžiai, kad tauta, valstybė turi būti nepriklausoma“, – kalbėjo viešnia, patikindama, kad kiekvieną kartą Kovo 11-oji priverčia pagalvoti apie tuos žmones ir prisiminti juos.
A. Rupšytė prisiminė, kaip nepaprastai poetas mylėjo miestelių, miestų, rajonų žmones. Jis visą laiką sakydavo, kad ne kartą galbūt reikėjo pasakyti jiems ačiū, ir niekada neatsisakydavo per Sąjūdžio mitingus nuvažiuoti pakalbėti, nors ir būdavo labai užimtas. „Tautos išlikimas neatsiejamas nuo gerbiamo poeto kūrybos – tai tarsi jungtis suaugus. Nepaprastas jam buvo Baltijos kelio stebuklas. Apie jį kalbėdavo visada su ašaromis“, – pabrėžė viešnia. Žiūrėdama į prieniškius, A. Rupšytė sakė labai gerai atsimenanti 2004 m., kai buvo minimos Baltijos kelio 15-osios metinės. Poetas negalėjo tada atvažiuoti paminėtame kilometre susitikti su kraštiečiais. Buvo ten Bubniai ir Genovaitė Marcinkevičienė. Kitą dieną poetas pakvietė A. Rupšytę pas save į namus ir pavaišino iš Prienų žmonių gauta duona. „Su kokia meile buvo kalbama apie tą duoną, ji buvo kaip sakralinė laužiama“, – sakė A. Rupšytė.
Tokie pat svarbūs Just. Marcinkevičiui buvo ir Sąjūdis, Atgimimas, pakilimas. Pasak Sąjūdžio veikėjos, be abejonės, poetas po to labai išgyveno, kad ne viskas yra taip, kaip turėtų būti. Svarbiausias jo troškimas buvo išsaugoti tautą ir lietuvių kalbą.
A. Rupšytė su savimi atsivežė vieną, niekur nespausdintą tekstą, kurį Just. Marcinkevičius parašė apie Sąjūdį. Ji papasakojo, kaip 1998 m. buvo galvojama išleisti albumą apie Sąjūdį. Gerbiamas poetas buvo paprašytas parašyti albumui pratarmę. „Kiekvienas ir visi“ – tokią pratarmę tada poetas rašė. Deja, albumas dėl lėšų trūkumo nebuvo išleistas, tačiau pratarmė liko, ir viešnia ją perskaitė vakaro dalyviams: „Lyg pavasarinė audra nugriaudėjo, nugrumėjo, nuskardeno Sąjūdis. Su tūkstantiniais mitingais, su vėliavomis ir dainomis. Su roko maršu ir Baltijos kelio stebuklu. Su malda ir giesme prie susigrąžintos Katedros durų. Su džiaugsmo ašara, nukritusia ant pirmą kartą keliamos trispalvės. Su skausmo aimana, apkabinus karstus su tremtinių kaulais. Neliko širdies, kurios didžioji Sąjūdžio banga būtų nepalietus. Kas dieną, kas valandą kito Lietuvos dvasinis peizažas, švito istorinės ir gyvosios tikrovės tiesa. Žmonės augo, šviesėjo. Atrodė, kad jiems atsivėrė augimo ir šviesos paslaptis. Žmonės stebino, svaigino jų kančių drąsa. Jie kilo kaip vėliavos, juos pagavo ir išskleidė Laisvės vėjas – per visą žemę ir per visą dangų <…> Sąjūdžio akyse matome tautos pastangas išlikti, apginti savo kalbą ir kultūrą, atkurti savo valstybę. Kiekvienos akys, žvelgiančios iš šių nuotraukų, galėtų būti Lietuvos akimis. Žiūrėti į jas ir šviesu, ir gera, ir graudu. Kiekvienos, gyvos ir virpančios šiose nuotraukose ,skanduoja: „Lietuva!“. Gieda: „Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi“, arba: „Graži tu mano, brangi Tėvyne“. Norisi joms pritarti, toms lūpoms. Mes – tai Lietuvos lūpos. Jos kalba, jos pasakoja ir taria žodžius, kurių dar vakar ištarti nedrįso. Iš jų pats saldžiausias – Laisvė. Kai lūpos nutyla, už jas kalba vėliavos, plakatai, transparantai. Rankos. Žinoma, kalba ir rankos. Štai jos nesigėdydamos braukia džiaugsmo ar skausmo ašarą. Štai jos iškeltos krenta kaip paukščiai. O čia jos susikibusios spaudžia viena kitą ir kalba apie pasiryžimą, meilę, vienybę. Ir neklausia ranka, kieno ranka ją laiko. Žino, tai žmogaus, tai brolio ranka. Lietuvos ranka. Tartum sprogimas, tartum lig širdies nueinantis šauksmas pažadino žmones iš jų atskirybės. Jie kėlėsi ir ėjo į bendrumą, į pakantumą. Tai buvo metas, kai niekas dar nesidalino tikrų ar tariamų nuopelnų. Valstybės atkūrimo sunkumas buvo dar prieš akis. Žodžiai skambėjo švariai, ir žmonės buvo kaip fakelai. Ši knyga – tai visi, tai tautos nuotrauka, jos portretas. Matome ją, išėjusią sėti laisvės sėklos, su džiaugsmu ir tikėjimu beriančią tiesos ir meilės grūdą, broliškai besidalinančią skalsia atgimimo duona. Pirmą kartą savo istorijoje tauta keliasi, pasiremdama ne ginklu, o dvasios tvirtybe, solidarumu, savo daina ir žodžiu, savo kultūra ir istorinėmis emocijomis. Tauta dar mąsto širdimi, bet ji sparčiai auga į politinę tautą, vis garsiau ir aiškiau ištardama, ką atmeta ir ko siekia. Kartu su ja neišardomoje vienovėje stovi Lietuvos laukai, miškai ir ežerai, miestai, miesteliai ir kaimai. Taigi, po daugelio metų pakilome ne tik kaip žmonės, bet ir kaip žemė, kaip dangus virš mūsų, kaip šviesa. Ieškodami tiesos ir teisybės, leidomės vis giliau, kad iškeltumėm tai, kas buvo uždrausta, nužudyta, užmiršta. Stebuklingu būdu visa tai susilydė į vieną Atgimimo didvyrį, į vieną Sąjūdžio herojų, kurio vardas – Lietuva. Tai – kiekvienas ir visi“.
A. Rupšytės teigimu, ne kartą poetui buvo žadėta, kad tas albumas bus išleistas. Po poeto mirties tą pačią šilumą ji sakė jautusi ir iš G. Marcinkevičienės. Taip pat su ja kartu važiavusios 2011 m. liepos 17-ąją į Važatkiemį apžiūrėti, kur statyti atminimo akmenį, prisiminė, kaip kalbėjusios apie knygas bibliotekoje, kaip jas dovanojo ir kaip memorialinį kambarį atidarė. „Manau, pats geriausias poeto atminimas yra ne tik mūsų širdyse, perskaityti jo eilėraščiai, bet kartu tai, ko jis troško, – kad išsaugotume savo gamtą, kad išsaugotume savo kultūrą, kalbą, kad išsaugotume tautą“, – sakė A. Rupšytė, mintimis galbūt linkėdama, kad šis poeto troškimas būtų pildomas ir jo žemėje, jo krašte.
Apie jaunystę ir dabartį
Jaudinančiais praeities prisiminimais pasidalino ir Just. Marcinkevičiaus klasės draugė Gražina Starkauskaitė-Kavaliauskienė. Sugrįždama į mokyklinius laikus, ji prisiminė poeto tėvo Motiejaus laidotuvių epizodą bažnyčioje, tuometinio klebono Juozapo Užupio pamokslą ir jo žodžius apie tėvą „to žmogaus, kuris savo eilėmis, posmais, kūryba garsina ne tik Važatkiemio kaimą, ne tik Prienų kraštą, bet ir Lietuvą pasauly“.
„Mūsų klasei teko didelė laimė mokytis, džiaugtis, kentėti, mylėti kartu su dviem iškiliais draugais – Justinu ir Jonu Kazlausku. Su J. Kazlausku visa klasė atsisveikino pačioje jo kūrybinio gyvenimo aušroje, o su Justinu sulaukė Sąjūdžio ir nepriklausomos Lietuvos. Tai buvo geras, doras, draugiškas klasės draugas. Už viską mes jam esame dėkingi. Dėkingi ir už šešiolikmečius 30-ųjų gimimo“, – jaudinosi poeto klasės draugė. Su meile ir šiluma ji atsiliepė ir apie poeto žmoną Genutę – rūpestingąją, ištikimąją jo gyvenimo draugę, su kuria teko daug bendrauti. Kalbėjosi jos ir likus kelioms dienoms prieš G. Marcinkevičienei iškeliaujant. Pasak G. Starkauskaitės-Kavaliauskienės, sunkiai rinkdama žodžius tuomet Genutė kalbėjusi apie susitikimą bibliotekoje, norėjusi, kad čia susirinktų visi Just. Marcinkevičiaus giminės, draugai, kraštiečiai, kad tai būtų laisvas, nuoširdus vakaras. Turbūt nujausdama savo išėjimą, ji prašė padėkoti Prienų valdžios moterims ir vyrams, Važatkiemio bendruomenės nariams, o ypatingai – Prienų Just. Marcinkevičiaus viešosios bibliotekos direktorei Daivai Čepeliauskienei už jos vyro įamžinimą gimtajame krašte. Poeto bendraklasė atvėrė vieną Just. Marcinkevičiaus žmonos norą, galbūt paskutinį ištartą: „Genovaitė Marcinkevičienė taip pat tikėjosi, kad šalia didingo akmens atsiguls ir dar trys mažesni akmenėliai, ant kažkurio ir ji kada nors atsisės pailsėti…“
Apie artimus ryšius
Ne mažiau jaudinančiais žodžiais poetą ir dėdę prisiminė Just. Marcinkevičiaus sūnėnas Justinas Jonyka, iš savo dėdės paveldėjęs ne tik vardą, bet ir meilę lietuvių kalbai ir šią meilę perduodantis savo mokiniams. Jis prisiminė paskutinius susitikimus su poetu 2010 m. rugsėjo 7-ąją, su jo žmona Genute, praėjus trejiems metams po poeto mirties, kai Genutė, anot J. Jonykos, ištarusi: „Padariau svarbiausius darbus, jaučiuosi rami“. „Tie treji metai Genutei ir buvo duoti tam, kad parodytų gyviesiems, likusiems, kaip, kokia kryptimi reikia eiti, kaip įamžinti poeto atminimą, kaip tęsti tuos darbus. Ji tarsi parodė, kad buvo ne atsitiktinė gyvenimo palydovė, o tas ramstis, tas žmogus, kuris pasiėmė dalį gyvenimo naštos, tekusios poetui“, – mąstė poeto sūnėnas.
Jis pabrėžė, kad Justino ir Genovaitės gyvenimas, šeimos istorija yra meilės, dermės, atsidavimo pavyzdys: „Savo buvimu šiapus jie parodė, kad ir dabartiniame pasaulyje, kuriame tiek daug jauno žmogaus kulto, egzistuoja meilės tam tikri lygmenys, pakopos. Jie nuėjo kartu visas pakopas – nuo romantiško susižavėjimo iki visiško vienas kito supratimo ir pajautos, iki dvasinio pajautimo, suartėjimo viršūnės, kai du žmonės, ilgą laiką būnantys kartu, pradeda lyg ir jausti vienas kito mintis“, – sakė sūnėnas ir, pagrįsdamas savo žodžius, paminėjo, kaip atsisveikinant su G. Marcinkevičiene, atlikdamas krikščioniškas apeigas šeimos bičiulis kunigas Gintaras Petronis labai gražiai kalbėjo apie santuokos sakramentą, kurį Justinas ir Genovaitė turėjo priimti 1954 m. kažkurioje Kėdainių krašto parapijoje. Kunigas perpasakojo G. Marcinkevičienės išsakytas mintis apie vyro meditaciją: ji nedrįsdavusi trukdyti, kai jis meldžiasi, ir neišdrįsdavusi paklausti, kokias maldas kalba. Tai pasiekiama, pasak sūnėno, tik visiško dvasinio suartėjimo viršūnėje.
J. Jonyka užsiminė, kaip pas Marcinkevičius traukdavo žmonės: ir prezidentai, ir merai, ministrai, ir netgi jų oponentai bei paprasti žmonės. Anot sūnėno, išnykdavo žmonių pareigos, ta sunki atsakomybės našta. Sakė, tekę skaityti atsiminimų, kad atsidūrę ten, žmonės nusimesdavo sunkią naštą ir išėję pasijusdavo tvirtesni. „Tegul klausimas „Kuo Justinas ir Genutė traukė žmones?“ lieka atviras šio susitikimo apmąstymo erdvėje“, – baigdamas pasiūlė sūnėnas.
Dar ne viskas išdalinta…
Poeto atminimui skirtame renginyje dalyvavęs Prienų rajono savivaldybės administracijos Kultūros, sporto ir jaunimo skyriaus vedėjas R. Šiugždinis tarė ačiū visiems, kas susirinko paminėti kraštiečio poeto Just. Marcinkevičiaus gimimo metinių. Jis pasidžiaugė, kad Prienuose svečiuojasi poeto dukros Ramunė su Jurga ir įteikė joms gėlių puokštes. Dar vieną žydinčių gėlių puokštę R. Šiugždinis įteikė kitai garbingai viešniai – rašytojai Elenai Kurklietytei, kuri savo gimtadienį šventė simbolinę kovo 11-ąją, ir palinkėjo jai gražių emocijų viešint Prienų krašte bei dar daug malonių gyvenimo akimirkų su rašytojai maloniais ir brangiais žmonėmis.
„Justino Marcinkevičiaus žemė – tai buvusios tėviškės grožis: gimtoji gryčia, pieva, kelias, upė, paukščiai, žmonės… Ir mumyse vis dar gyva atmintis praėjusių dienų, įvykių, susitikimų. Ne viskas išdalinta, ne viskas pasakyta, ne viskas įamžinta. Ir turime paskubėti, kad nereikėtų sakyti „Nespėjome, nežinojome…“ Ačiū dukroms, artimiesiems ir visiems bičiuliams, kurie tiki, anot V. Daujotytės, kad „Prienuose Justinas Marcinkevičius turi amžinus namus savo vardo bibliotekoje“, – susirinkusiems dėkojo Justino Marcinkevičiaus viešosios bibliotekos direktorė D. Čepeliauskienė.
Roma Sinkevičiūtė
