Čia automobiliai į užpakalį nestuksi…

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Vasara – atostogų ir kelionių metas. Mūsų kraštiečiai mėgsta aplankyti įvairias šalis, šiltus kraštus, tačiau daugelio keliai veda į jau pamėgtą Turkiją. Daugelis esame išmaišę Turkiją skersai išilgai. Ir ko tik mes toje šalyje nesame matę, tačiau pasirodo, galima kai ką atrasti naujo ir nepaprastai egzotiško.

Neseniai būnant Stambule, man pasiūlė aplankyti salas Marmuro jūroje. Skeptiškai pagalvojau: „Ką jau man čia tokio parodys?“ Kadangi Stambule buvo gana karšta, tai sutikau su jų kvietimu.

Išplaukėme iš Kabataš (šalia Dolmbahce rūmų) jūriniu keltu. Pagal kelionės maršrutą buvo numatyti sustojimai trijose salose. Išplaukėme ankstyvą rytą, bet žmonių, plaukiančių iš Stambulo, buvo gyva galybė. Labai daug užsieniečių. Jie plaukia tik vienai dienai. Man irgi buvo pasakyta: jeigu nepatiks, vakare grįžtame namo. Plaukėme į pačią didžiausią ir tolimiausią iš Princo salų – Buyukada salą.

Didžiausia iš devynių Archipelago salų, kurioje visas susisiekimas tik arkliais, asilais, dviračiais, karietomis, tandemais. Saloje visiškai nėra jokių automobilių. Policija patruliuoja ir saugo viešą tvarką ne tik ant dviračių, riedžių, bet ir ant žirgų. Žodžiu, tau į užpakalį nestuksi joks automobilis. Tiesiog neįtikėtina…

Jau atplaukdami matėme žydint labai gražius violetinius medžius. Tik vėliau sužinojome, kad tai bugenvilijos.

Tik įžengus į salą, akys raibo nuo grožio, nuėjome tiesiai į viešbutėlį ir apsistojom kelioms naktims – visam laikui, tiek, kiek liko iki grįžimo į Lietuvą. Kadangi namuose laukė svarbūs reikalai, skaudama širdimi teko atsisakyti viešnagės pratęsimo.

Princo salos siejamas su karališkais rūmais, kuriuos569 m. pastatė Justinas II Buyukados saloje, kuri tuomet buvo vadinama Kunigaikščio Prinkipo sala. Bizantijos laikais salos liūdnai garsėjo kaip tremties vieta, čia veikė ir keletas vienuolynų.

Kai XIX a. antroje pusėje iš Stambulo pradėjo kursuoti garlaiviai, salose įsikūrė pasiturintys užsieniečiai. Vienuose iš puikių Bjukados namų 1929–1933 m. gyveno Leonas Troškis. Pagrindinis Turkijos tautinio judėjimo veikėjas Zia Gokalpas gyveno čia jau silpstančios Osmanų didybės laikais. Buyukada yra didžiausia iš Princo salų, todėl joje ir daugiausiai svečių, kuriuos vilioja paplūdimiai. Čia siūloma daug vasaros pramogų po atviru dangumi ir ART NOUVEAU stiliaus mediniai būstai, kurie sustiprina neskubrią osmanišką salos atmosferą. Dar ir dabar gretimoje saloje Heybeliadoje vengiama motorizuoto transporto, kurį keičia arkliai ir asilai. Buyukados pietinėje miškingoje kalvos viršūnėje stovi Šv. Jurgio vienuolynas, pastatytas bizantiečių lėšomis, žavintis savo formų tobulumu.

Heybeliados saloje, antroje pagal dydį,1942 m. pastatyta įspūdinga aukštoji Jūrininkų mokykla (Deniz Harp Okulu), dabar jau nebeveikia. Ant šiaurinės kalvos iškilusi Graikų stačiatikių teologijos mokykla, pastatyta1841 m., kuri irgi jau uždaryta, bet jos biblioteka garsi tarp stačiatikių mokslininkų, tad joje verta apsilankyti. Mažesnės salos Kinaliada ir Burgazada mažiau apstatytos, tad jose dar ramiau – vos ne kaip Birštone…

Kiekvienas rytas čia vaiskus, žadantis dar vieną puikią atostogų dieną. Įdienojus įlankų pakrantes užtvindo ilgesį keliantis žydinčių augalų, karšto smėlio ir banguojančio vandens kvapas. Nuo jūros pučia šiltas vėjelis, jis atgaivina nuo vasaros karščių. Daug atvykėlių iš Jungtinių Arabų Emyratų, tai suteikia nepakartojamo rytietiško kolorito…

Gaila, kad nėra tiesioginių skrydžių iš Vilniaus į Stambulą. Turkijos prezidentas Abdullah Gulas jau dukart lankėsi Lietuvoje, tačiau reikalai nepajudėjo. Prisimenant istoriją, dar 1930m. Turkija su Lietuva pasirašė draugystės sutartį, įdomu, kad Turkija niekuomet nepripažino sovietų okupacijos Lietuvoje.

Plaukiojančios jachtos bei laiveliai, ryškiai violetine spalva žydinčios bugenvilijos, palmės, krykščiančios žuvėdros, malonūs žmonės, jau nekalbant apie puikų aptarnaujantį personalą – tikros atostogos. Daugelis įžymybių, rašytojų, poetų, menininkų čia yra nusipirkę vilas – galima prisėsti ant suolelio, kuris išrašytas poetų eilėmis…

Tai vieta, į kurią dar kartą būtinai sugrįšiu…

 

Nijolė Kvietkauskaitė

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close