Povilas Kulvinskas – maištingas poetas

Žinomas poetas, aktorius ir skaitovas Povilas Kulvinskas, šių metų vasario 8 dieną atšventęs savo 65 gimimo sukaktį, neseniai išleido ir 16-ąją savo kūrybos knygelę „Tik tau“. Nors šis žmogus jau beveik 20 metų negyvena Birštone, tačiau jo ženklūs pėdsakai čia palikti tiek kultūrinėje veikloje, tiek žmonių atmintyje. Birštoniečiai jį apibūdina kaip maištingą keistuolį, kovojusį su biurokratizmu, neteisybe, kaip keistuolį poetą ir meno žmogų, laisvo žodžio mylėtoją.

Pradžia – Juozo Miltinio mokykla

Povilas gimė 1949 m. vasario 8 d. Panevėžio rajone, Raguvoje, kur baigė ir vidurinę mokyklą. 1967 metais gavęs brandos atestatą, išvyko tarnauti į Tarybinę armiją. Privalomąją karinę tarnybą atliko Kaliningrado srityje, tankų dalinyje. Baigė seržantų mokyklą, buvo ekipažo vadas.

Grįžęs į Lietuvą įstojo į Panevėžio Juozo Miltinio teatro studiją. Kaip pats poetas sako, buvo daug stojančiųjų, bet nedaug priimtų. Jis pateko tarp laimingųjų ir tapo J. Miltinio mokiniu. Po studijos baigimo tik du naujai iškepti aktoriai gavo darbą Panevėžio dramos teatre.

„Ilgai Panevėžyje neužsibuvau, pradėjau konfliktuoti su J. Miltiniu. Jis buvo asmenybė, o aš irgi turėjau savo principus. Norėjau būti savimi, kurti tai, kas man prie širdies. Ir dabar prisimenu Maestro žodžius: „Š…das irgi savimi išliek iki pirmo lietaus“…Vis dėlto nuėjau pas tuometinį kultūros ministrą Joną Bielinį prašyti, kad leistų pačiam kurti teatrą Birštone. Savo teatrą, nuo pačios pradžios, iš nieko… Davė bandomąjį laikotarpį, skyrė režisieriaus ir dailininko etatą“, – prisimena Povilas Kulvinskas.

Liko ištikimas savo principams

1976 metais ambicingas jaunas režisierius atvyko į Birštoną ir ėmėsi veiklos.

Ir statė jis ne eilinius, paprastus spektaklius ar vienaveiksmes komedijas, o rimtus kūrinius, kuriuos drįso viešoje scenoje rodyti ir profesionalūs teatrai. Dirbo ketverius metus, pastatė 10 gerų spektaklių, vedė poezijos vakarus. Tačiau… Buvo dar ne laikas sakyti TIESĄ, arba tai, kas ne visiems patiko. Tokia veikla buvo draudžiama, o P. Kulvinskui buvo nurodyta statyti linksmus spektaklius. Bet, anot pašnekovo, jis buvo nusprendęs, kad ideologijai netarnaus ir jaunimui bei savo artistams nemeluos. Juk jo credo – „Draugas brangus, bet teisybė dar brangesnė“.

1980 metais P.Kulvinskas baigė Vilniaus kultūros mokyklą ir tais pačiais metais buvo atleistas iš darbo Birštono kultūros centre už antitarybinę veiklą, tiesos atspindėjimą gyvenime ir mene. Ne veltui savo koncentruotose mintyse poetas sako: „Tikras kūrėjas – tai originali asmenybė, kuriam aistringo įkvėpimo akimirką savaime atsiveria tiesa“; „Kūrėjui nereikalingos jokios taisyklės“; „Poetas tepripažįsta savo dvasios laisvę ir išgyvenimo pilnatvę“; „Per grožį į meilę, per meilę į tiesą, per tiesą į kūrybą, per kūrybą į laisvę“.

Iš Birštono Povilas patraukė į Kauną, kur dirbo su režisieriumi Jonu Vaitkumi Dramos teatre, vaidino spektakliuose. Bet ir čia ilgai neužsibuvo, nes ir J. Vaitkaus veikla buvo represuota.

„Taigi, po dvejų metų pradėjau važinėti kaip „trubadūras“ ir skaityti poeziją. Artimiausia buvo Maironio, Bernardo Brazdžionio, Justino Marcinkevičiaus poezija, kurią su malonumu skaičiau liaudžiai, o vėliau – jau ir savo eiles“, – sakė P. Kulvinskas.

Rašo apie meilę, motiną ir Lietuvą

Poetas sako, kad eiles pradėjo skaityti dar būdamas pradinukas, o rašyti jau šiek tiek vėliau, kai pradėjo formuotis pasaulėžiūra ir ramiam būti neleido maištinga siela, ieškanti ne tik meilės, gėrio ir grožio, bet ir visų trokštamo TIESOS žodžio.

P. Kulvinsko eilės dvelkia nuoširdumu ir tikrumu. Gal todėl, kad jose daug kalbama apie MOTINĄ ir jos meilę, apie Lietuvą, gimtinę, tėviškę, apie tai, kas brangu kiekvienam žmogui. 1991 metais išėjo pirmoji nedidelė poezijos knygelė „Sielos giesmė negęstanti“, po poros metų – „Meilės elegijos“, „Mylimai“, dar vėliau – „Skaidrumas“, „Motinai“, „Širdies gėlės“, „Lietuvaitei“, „Jausmai ir mintys“, „Motinai Mylimai Lietuvai“, „Prabudimas“, „Meilės amžinumas“, „Motinai“, „Posmai pasauliui“, rinktinė „Žmogaus meilė“ ir paskutinė, 2014 metais išleista „Tik tau“.

Nuo 1996 metų P. Kulvinskas gyvena ir kuria Anykščių rajone, Janapolės kaimo vienkiemyje, dalyvauja kultūrinėje veikloje, rengia poezijos vakarus, rašo ir skaito eiles, organizuoja poezijos vakarus.

Myli ir gerbia moteris

Poetas jau 20 metų gyvena su savo gyvenimo drauge ir vadybininke Janina Regina Enčeryte. Jai, savo Madonai ir Mūzai, jis yra skyręs ne vieną eilėraštį, o visą knygelę. Ji –  poezijos įkvėpėja, bendražygė, draugė, ji – savo grožiu panaši į Barborą Radvilaitę. Tai jai poetas dedikavo savo poezijos rinkinėlį „Prabudimas“, kurį išleido 2000 metais. Turbūt reta moteris gali pasigirti tokiu vyro dėmesiu.

Gražiai poetas kalba ir apie savo buvusią žmoną, kuriai, pasak jo, sunku buvo gyventi su tokia asmenybe, maištingu poetu. Jai ir vaikams reikėjo kur kas gyvenimiškesnės prozos, reikėjo šalia šeimyniško vyro, kuris būtų kaip visi žmonės, padėtų auginti ir auklėti vaikus, parneštų į namus atlyginimą… Dėl to gyvenimo keliai ir išsiskyrė.

Tačiau P. Kulvinskas džiaugiasi savo dviem sūnumis Henriku ir Dovydu, kurie daug gyvenime pasiekė patys. Jie yra gerbiami žmonės ir lėšomis prisideda prie tėvo leidžiamų eilėraščių knygelių. Juk visus 16 eilėraščių rinkinių ir vieną rinktinę poetas išleido savo ir skolintomis lėšomis.

Yra Šv. Kazimiero ordino narys

Nuo 2004 m. kovo 4 dienos P. Kulvinskas yra Lietuvos Šv. Kazimiero ordino tikrasis narys.

Šv. Kazimiero ordino veikla grindžiama griežtais dorovės, kilnumo ir garbės principais, humanistinėmis idėjomis ir nuostatomis, aktyvia visuomenine, švietėjiška, kultūrine, labdaringa ir globėjiška veikla. Ordino nariai populiarina šv. Kazimierą, rodo gerą pavyzdį jaunimui ir puoselėja bendražmogiškąsias dvasines vertybes, skatina pagarbą Lietuvos valstybei, jos istoriniam ir kultūriniam palikimui. Lietuvos Šv. Kazimiero ordinas palaiko ir plečia ryšius su panašiomis Lietuvos ir užsienio tarptautinėmis organizacijomis Austrijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Italijoje, Venesueloje, inicijuoja kultūrinį Lietuvos paveldą saugančius ir pažangą skatinančius projektus. Ši organizacija atspindi P. Kulvinsko puoselėjamas bendražmogiškas vertybes, ugdo jį kaip asmenybę.

„Esu kitoks, esu maištingas“

Povilas ir dabar pripažįsta, kad yra maištingos sielos žmogus, kovojantis su biurokratija ir neteisybe, skelbiantis savo laisvą žodį. „Esu maištingas, mano valdžia – tik Dievas“, – sako poetas.

Ir lyg juokaudamas prisimena, kaip dar gyvendamas Birštone skaitė aikštėje eiles, kaip su plakatu piketavo prieš savivaldybės langus. Iš tikrųjų, daugeliui atrodė keistai ir neįprastai. Nebuvome pratę, kaip sakoma, „pūsti prieš vėją“ ar prieštarauti valdžiai. O jis galėjo…

Poetas džiaugiasi, kad jam teko bendrauti su Lietuvos poetu, didžiu žodžio meistru Justinu Marcinkevičiumi, kuris dar 1980 metais pripažino ir įvertino jo kūrybą.

Ir dabar P.Kulvinskas yra toks pats – ištikimas sau ir savo idealams, rašantis, kaip sako, iš širdies ir su meile.

Neseniai Birštone lankęsis poetas, ko gero, čia surengs savo kūrybos vakarą. Juk Birštone jis irgi paliko pėdsaką, sutiko daug Mūzų, įkvėpusių kūrybai. Juk be meilės ir tokių puikių meilės eilėraščių nebūtų.

Stasė Asipavičienė