„Ėsk, karvyte, žalią šieną, ralioj, ralioj,
Ir atnešk man balto pieno, ralioj, ralioj!“
„…Paketuriuose ganiusi bandą tokia ustovienė Žebrauskienė. Tai kad ji pradėdavusi dainuoti prie galvijų ir raliuot taip, tai karvės, būdavo, tik eina krūvon ir stoja – gula.“ (Literatūros ir tautosakos instituto rankraštynas, LTR 2387/132/). (…) „Dar bobutė pasakojo, kad moterys anksti pavasarį, kai pirmą kartą išgindavo gyvulius, atsistodavo gale kaimo ir visai vasarai juos apraliuodavo.“ Kiek tikėta šio papročio galia, anot P. Krikščiūno, rodo plačiai tebežinomas keiksmu virtęs lietuviškas frazeologizmas „gyvulys (galvijas) neraliuotas“ – taip „pasakoma apie neišauklėtą, nesuvaldomą, ką nors neprotingai darantį, kitaip sakant, prie netinkamų poelgių linkusį žmogų.“ (D.Račiūnaitė-Vyčinienė. „Ar ganymo, medžioklės ir žvejybos dainos – tik „vargo ir šelmystės dainos“?“. 2021 m., https://www.llti.lt/failai/vyciniene).
Sekminės ne veltui laikomos viena gražiausių, spalvingiausių, jaukiausių ir netgi seniausių lietuviškų švenčių. Ši pavasario šventė yra kilnojama, švenčiama 50-tą dieną po Šv. Velykų, dažniausiai tarp gegužės 11 ir birželio 12 d., ir, kaip ir velykinės šventės – visada sekmadienį. Etnografų ir etnologų nuomone, ši šventė yra susijusi su ikikrikščioniškųjų laikų pavasario ir žalumynų švente. Manoma, kad būtent šią Sekminių paskirtį rodo daug net iki XX vidurio (sakyčiau, kad, nuošalesniuose kaimuose, net iki XX a.pabaigos) išlikusių tikėjimų ir papročių, skirtų apsaugoti augmeniją ir naminius gyvulius. Vėlesnėje, krikščioniškojoje švenčių tradicijoje ši diena buvo tapo Šventosios Dvasios nužengimo į žemę diena. Todėl Sekminių metu darniai ir itin įdomiai susipina tiek mūsų protėvių prigimtinės religijos, tiek ir krikščioniškosios tradicijos, kur papročiai, pasiekę mus dar iš akmens amžiaus laikų, kuo puikiausiai susilieja su labai gražiu Sekminių šventimu bažnyčiose.
Kaip pasakoja prof. L.Klimka, „Tikrai ne veltui gegužės mėnuo senovėje buvo vadintas žiedžiu. (…) Tūkstančiai žalumos atspalvių, sninga obelų ir kaštonų žiedlapiais, topolių pūkais, bangomis sklinda maloniausi gamtos kvapai. Savo žiedus praskleidė ir erškėtrožė; pasak gamtininkų, tai jau fenologinės vasaros pradžios požymis. O šis sekmadienis – ypatingas, nes prabėgo 7 savaitės po šv. Velykų; tad švenčiamos Sekminės, Šv. Dvasios atsiuntimas. (…) Tai žalumos suvešėjimo, jos augumo, gyvulių globos ir piemenėlių dienos. (…) Berželių šakelėmis būdavo puošiami kiemo vartai, namo durys, trobos vidus ir krikštasuolė. O pašventintą šakelę užkišdavo už stogo grebėsto – saugos nuo perkūno. Sekmadienį sugrįžę iš bažnyčios, ūkininkai su šeimyna būtinai apeidavo rugių lauką. Jaunimas ten išdainuodavo skambiąsias „parugines“. Ten tokie žodžiai: „Aisiu į laukelį / Pažiūrėt rugelių. / Gražūs, žali rugeliai / Dėl mūsų brolelių…“ Iki pat rugiapjūtės tokios dainos skambėdavo ten, kur žaliuoja, vėliau plaukėja ir noksta būsimoji duonelė. O jau namuose kiekvienam šeimynykščiui pietums privalu po septynis skanius virtinius. (…) Piemenėliai Sekminių rytą būdavo kėlę kuo anksčiausiai. Mat paskutinysis užgrojęs Sekminių rageliu visus metus bus vadinamas „spirgučiu“. Ir visi nemalonūs darbeliai ganiavoje – tik jam. Vakarop piemenys karves ir aveles papuošdavo gėlių vainikais ir pargindavo, švilpiais grodami ir raliuodami. Tai iš priedainio: „Ralio, mano karvutės, ralio…“ (…) Pamiškėje piemenėliai surengdavo bendras vaišes. Vienas kuris jų, pasilypėjęs į medį, šaukdavo kartu pasivaišinti miško žvėris – vilkus, lūšis, lapes. Šiems į kvietimą neatsiliepus, tarsi labai supykęs šūktelėdavo: „Tai ir nesirodykit prie mūsų per visus metus!“ Santarvės su miško žvėrimis siekimo paprotys gal net iš akmens amžiaus iki mūsų dienų bus atriedėjęs.“(https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/1999686/libertas-klimka-senoviskieji-sekminiu-paprociai?srsltid=AfmBOoqSnA-ywUzmFxF0snBZ7M-LLJSy5RMx0T59lUjQAVZYxP24gDz2).
Antrąją Sekminių dieną piemenukams leisdavo ilgiau pamiegoti, o karvutes išgindavo šeimos merginos. Grįžusias Sekminių piemenes, dar vadintas „rytelninkėmis“, šeimininkės apliedavo vandeniu iš milžtuvių: kad karvutės būtų pieningesnės, vasara – šilta ir lietinga, žolė – vešli, o pačios merginos – „kaip iš pieno plaukusios!“. Tarp kitko, antrąją Sekminių dieną gįžtančias namo žalmarges ir juodmarges merginos irgi vainikuodavo. Kaimo jaunimas rengdavo rytagones, žaisdavo vadinamas „netikras vestuves“, su dainomis, muzika, sūpynėmis. O jei tądien gyvuliai netyčia įbrisdavo kieno nors daržuosna ar javuosna – pasak prof. L.Klimkos, pasėlių savininkai „atlygio už padarytą žalą tegu nesitiki, paprotys tądien ganytojoms nuolaidus.“
Štai į šią be galo seną, prasmingą, ir, pagal senuosius mūsų papročius, magijos, gražių lūkesčių, pilną džiaugsmo ir žaismės Sekminių šventę Balbieriškyje susirinko daugybė šviesių ir šaunių žmonių. Po Šv. Mišių Švč. Mergelės Marijos Rožančiaus (kitaip: Rožinio, sen.) bažnyčioje šventė tęsėsi Balbieriškio Kultūros centro prieigose. Retai kur rasi tinkamesnę vietą šitokiai šventei: žalioj pievoj, po išlakiais medžiais, net 3 šaunių muzikos kolektyvų draugijoje, su tiek šaunių, šviesių žmonių, garbingų svečių (net iš Kauno bei Vilniaus, ir šiaip smalsuolių – kad duokdie daugiau mūsų kraštui tokių Sekminių! Kaip pabrėžė renginio vedėjas Balbieriškio Kultūros centro direktorius Giedrius Griškevičius, ši šventė yra „…metas, kai žemė jau pilna žalumos, pievos kvepia žiedais, o žmogaus širdis džiaugiasi gyvybe, bendryste ir tradicijomis. (…) Tai laikas, kai namai puošiami beržų šakelėmis, kiemai prisipildo juoko, o žmonės susiburia būti kartu.“ Jis ir šventę pradėjusi Prienų Ūkininkų sąjungos pirmininkė Asta Gluoksnienė pasveikino susirinkusius ir pristatė šventės svečius – Alytaus Ūkininkų sąjungos pirmininką Vytautą Patinską, kitų rajonų ūkininkų bendruomenių, Žemės ūkio konsultavimo tarnybos atstovus, Lietuvos ūkininkių draugijos ir Lietuvos žemės ūkio rūmų pirmininkę Algimantą Pabedinskienę, Lietuvos UAB „Pieno tyrimai“ Dzūkijos skyriaus vadovę Liną Kriukelienę, Prienų rajono savivaldybės tarybos narius Jovydą Juocevičių ir ūkininkę, taip pat Prienų rajono savivaldybės tarybos narę Rasą Juocevičienę, Prienų rajono savivaldybės Kultūros ir turizmo skyriaus vedėją Rimantą Šiugždinį, Balbieriškio seniūnę Rasą Ražanskienę ir darbščiųjų šventės talkininkių bei talkininkų komandą.
Sukau galvą, kada šventės organizatoriai bei rengėjai spėjo ne tik atgabenti jaukių medinių suolelių, vartelių, tikrą (!) žaginių tvorą, aibę sūrių, dailučius tradicinius sviesto muštuvius – bet ir visa tai dekoruoti žolynais, žalumynais, kupliomis senoviškomis alyvomis ir kitokiais kvietkais? Be to, ne tik pieno ir tikrų tikriausio kaimiško rūgpienio į asočius pripilti, bet dar ir sriubos privirti beigi blynų prikepti? Žodžiu, Sekminės nebūtų Sekminės, gerbiamieji, jei ir mūsų, kaip sakoma, slaunam senam Prienų krašte nebūtų švęstos griežtai laikantis senųjų, etnografinių Sekminių tradicijų. Pastarąsias, kaip ir karvučių apvainikavimą, vartų ir namų dekoravimą žalių beržų šakelėmis, tradicinį „su saldžiu pienu“ ir „saldinį“ sūrius pamenu dar iš vaikystės, tai matyti tuos pačius papročius vėl, gyvai, buvo šilta ir labai smagu. Tik tikrų karvučių nebuvo, bet kur jau ten temps rimtas ūkininkas savo karvę Balbieriškio vidurin, tai ir be jų buvo gerai.
Šventėje dainavo, grojo ir susirinkusius šokdino, nes Sekminės be linksmybių ne Sekminės: folkloro ansamblis „Dūmė“ (vad. Dalė Zagurskienė), vokalinis ansambis ‚Draugystė“ (vad. Giedrius Griškevičius) ir žymioji Vilniaus kapela „Dziedukai“. Kas iš dalyvių žalioj žolėj valso ritmu sukosi, kas – garsiosios „Polkos su ragučiais“, netrūko nei romansų, anei visokių kitų niuansų, o Gardžiausio krašto sūrio rinkimus laimėjo ponia Vaiva Baniulienė. Nuoširdžiai sveikiname! Kitų, konkursui sūrius pateikusių p. Aivaro Jonučio, p. Astos Gluoksnienės, p. Dariaus Klebausko ir pačios Balbieriškio seniūnijos, irgi buvo labai skanūs, burnoj tirpo, bulviniai ir mieliniai blynai, užtikrinu, buvo gardūs kaip močiutės kepti. Visiems, kas ten buvo, kaip toj pasakoj, „tikrą kaimišką girą, pieną gerė, per barzdą varvėjo” – užteko ir saulės, ir šilumos, ir kalbų bei vaišių. Taip pat – gerų, etnografiniais protėvių burtais padabintų vasaros lūkesčių. O svarbiausia, gerbiamieji: gražios mūsų visų bendrystės… Su artėjančia vasara jus, mieli „Naujojo Gėlupio“ skaitytojai. Tebūna ji visiems šviesi, viltinga, derlinga ir labai, labai gera!
