Pažintis su kitokiu V. Krėve-Mickevičiumi
Spalio 8 dieną Birštono viešojoje bibliotekoje vyko renginys, skirtas Vinco Krėvės-Mickevičiaus 60-osioms mirties metinėms ir Klaipėdos krašto atgavimo 90-osioms metinėms pažymėti. Pranešimą „Drąsiausias Lietuvos politinis karinis žygis“ skaitė Vladas Turčinavičius, kuris pristatė ir V. Krėvės atsiminimų knygą „Pagunda“. Knygos ištraukas skaitė Virgilijus Kubilius.
V. Turčinavičius pasakojimą apie rašytoją, lietuvių literatūros klasiką, pradėjo jo įrašu, kuris buvo padarytas 1952 m. , švenčiant jo 70-metį. Ten buvo kalbama apie Lietuvos kaip valstybės didybę:
„Kai pradėjau kurti, tai buvo pirmoji Lietuva, ir aš niekados negalvojau, kad aš dirbu dėl garbės arba kad pasižymėčiau kaip rašytojas, nes tuomet ir skaitančios visuomenės Lietuvoje buvo nedaug. Bet man kilo noras tada atgaivinti tą senovės Lietuvą, o ypač kada man teko susitikti dar universitete su kitų tautų studentais, kurie kalbėdavo apie savo didingą praeitį. Man tada kilo noras parodyti, kad mūsų protėviai yra didingesni negu kitų. Ir tada norėjau atkurti tą senąją Lietuvą, kuri viena ranka kovojo prieš visą Europą, kai šioji kryžiuočiams teikė pagalbą. Lietuva ne tik nesužlugo, nenusileido, bet ir sužlugdė tą kryžiuotį, kuriam Europa nešė pagalbą. O kita ranka Lietuva užkovojo didesnę pusę šios dienos Rusijos. Norėjau parodyti, kad kovose, mirtinose ir žūtbūtinėse, ji pasidarė didžiausia ir galingiausia valstybė, kuri atrėmė Azijos minias, kurioms atsispirti negalėjo visa Europa. Aš galvojau, kad jeigu tie žmonės galėjo tai padaryti, jie turėjo būti milžinai siela. Ir aš norėjau atvaizduoti tų milžinų sielą – senovinę Lietuvą. Ne tam, kad aš čia pagarsėčiau, o tam, kad visi lietuviai, ypač jaunimas, pajustų savigarbą. Ir man nerūpi nei Nobelio premijos, nei kažkokia garbė, nebent mano garbė galėtų išgarsinti Lietuvą. Visuomet mano tikslas buvo – dirbti Lietuvai ir dėl Lietuvos“.
Visus šiuos sau iškeltus tikslus V. Krėvė įgyvendino savo epinėse dramose ir istoriniuose romanuose „Šarūnas“ ir „Švitrigaila“ sukurdamas didvyriškus personažus. Krėvės sukurti istoriniai veikėjai ir idėjos savo dramatiškumu ėmė vėliau reikštis ir tikrovėje, kalbant apie 1920 metų politinius įvykius Lietuvoje.
Daugelis Lietuvos žmonių pažįsta V. Krėvę kaip rašytoją, klasiką, tačiau tik nedaugelis žino, kad jis buvo gana svarbus politinis veikėjas, dalyvavęs Klaipėdos sukilime.
V. Krėvė yra kilęs Dzūkijos, čia baigęs pradžios mokslus, o vėliau iškeliavęs į platų pasaulį. Jis yra baigęs Kijevo ir Lvovo universitetus, ilgą laiką gyveno Azerbaidžano sostinėje Baku ir aktyviai dalyvavo politiniame gyvenime. Kai Rusijoje kilo neramumai, stengdamasis išvengti nemalonumų, 1920 m. Krėvė su šeima grįžo į Lietuvą. Savo tėvynėje jis irgi pradėjo politinę veiklą, o 1922 metais buvo išrinktas Lietuvos šaulių sąjungos centro valdybos pirmininku. Tuo metu situacija Lietuvoje buvo gana sudėtinga. Griniaus vyriausybė buvo priversta atsistatydinti, o naujai paskirtas ministras Ernestas Galvanauskas nutraukė derybas su Lenkija ir padavė ją į Hagos tarptautinį teismą už sutarčių laužymą ir Lietuvos dalies su sostine Vilniumi užgrobimą.
Pasak pranešėjo, vadovaujant V. Krėvei, Šaulių sąjunga įgijo tam tikrą politinį svorį ir įgavo populiarumą, kas vėliau atsiliepė ir vėlesniems įvykiams. 1922 m. lapkričio 20 d. slaptame pasitarime dėl Klaipėdos sukilimo buvo nutarta, kad dėl galinčių kilti politinių nesusipratimų sukilimo iniciatoriai gali būti patraukti teismo atsakomybėn. Dėl tos priežasties buvo nuspręsta, kad Lietuvos vyriausybė kol kas negali Šaulių organizacijai niekuo padėti. Tada ir atgimė didžiavyrio dvasia Krėvės galvoje, ir jis, kaip šaulių sąjungos pirmininkas, ėmėsi vadovauti parengiamiesiems veiksmams dėl Klaipėdos sukilimo, susitiko su Vokietijos atstovais, bendravo ir su Molotovu, kuris paliko įdomų įspūdį.
Kaip teigia V. Turčinavičius, ko nepadarė Vytautas Didysis iškart po Žalgirio mūšio, tą padarė V. Krėvė su ministru E. Galvanausku – jiems pavyko susigrąžinti Klaipėdos kraštą. Žinoma, po sėkmingo žygio V. Krėvė, A. Smetona ir A. Voldemaras ėmė kurti planus, kaip būtų galima susigrąžinti iš Lenkijos Vilnių su Lydos, Gardino ir Suvalkų sritimis. Tai buvo drąsus politinis ginkluotas žygis, skatinantis ir tolimesniems veiksmams. Vėlesniais metais V. Krėvė irgi aktyviai dalyvavo šalies politiniame gyvenime, rašė straipsnius, o pasitraukęs iš Šaulių organizacijos pirmininko pareigų netrukus buvo išrinktas Lietuvos tautininkų sąjungos pirmininku.
Reikia priminti, kad, artėjant Antrajam pasauliniam karui, V. Krėvė kartu su E. Galvanausku įėjo į Liaudies vyriausybę, tikėdamiesi išgelbėti tai, ką dar galima. Gaila, kad keitėsi situacija ir politiniai veikėjai, kuriems jau pritrūko išminties, o gal valios ir drąsos, nes Lietuva atsidūrė Sovietų Sąjungos rankose.
Deja, Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, iš V. Krėvės buvo atimtas akademiko vardas ir jis pats paskelbtas tėvynės išdaviku…
Pranešėjas paminėjo daug istorinių faktų ir datų, liudijančių apie V. Krėvės-Mickevičiaus politinę veiklą ir indėlį į Lietuvos istoriją.
Skaitovas V. Kubilius skaitė ištraukas ir V. Krėvės prisiminimus iš knygos „Pagunda“ apie Klaipėdos sukilimą, apie ten gyvenančių žmonių mentalitetą, politinę Lietuvos padėtį ir kitų šalių interesus. Taip pat buvo apžvelgti kai kurie V. Krėvės kūrybos laikotarpiai, gyvenimas ir kūryba gyvenant Baku ir ieškant artimesnių ryšių su persų kultūra.
Baigiantis renginiui lyg puiki meditacija vakaro dalyviams buvo parodytas edukacinis filmas „Daivų keliais“ pagal V. Krėvės apybraižą „Pratjekabunda‘.
Už puikų renginį svečiams dėkojo bibliotekininkė Stefanija Puskunigienė ir vakaro dalyviai.
