Kavinę atidariusi ukrainietė Aliona svečiams siūlo ne tik tortų, bet ir ukrainietiškų patiekalų

Kovo 1 d. bus ketveri metai, kai ukrainietė Aliona Lariuk atvyko į Prienus. Per tą laiką gimė dukra Adelina, kuriai jau treji, devintus metus įpusėjęs sūnus Vadimas antrokas, o ji vis kepa tortus, pyragėlius ir kitokius desertus. 

Daiktus susirinko per kelias minutes

Prisimindama 2022-ųjų vasarį, Aliona pasakoja, kad, kai kiti jau kaupė maisto ir kitokias atsargas, ji niekada netikėjo, kad prasidės karas ir jie turės bėgti iš gimtinės. 

„Kelionei susiruošiau per penkias minutes – dokumentai, nedidelis lagaminas drabužių, maisto kelionei, antklodė ir pagalvė sūnui, kad važiuojant galėtų pamiegoti, jo dviratis ir katinas po pažastimi“, – tiek daiktų ji pasiėmė iš namų. 

Išvažiavo senu nepatikimu automobiliu, todėl ji labai abejojo ar pavyks pasiekti Lietuvą ir iki to laiko negirdėtus Prienus – ar nesuges automobilis. Nors kelias dienas užsitęsusi kelionė prailgo, nuvargino, nes vairavo beveik be pertraukų, tik trumpam sustodama nusnūsti, tačiau automobilis nepavedė ir jie – Aliona, jos mama Viera ir keturmetis sūnus Vadimas – sėkmingai atvyko. Buvo nerimo, kai Lenkijoje neveikė jos ukrainietiško telefono SIM kortelė, o naktį lenkiškos kortelės nebuvo kur įsigyti. Išgelbėjo Lietuvos policininkai, davę lietuvišką kortelę. Tada ji galėjo pranešti vyrui, kad kelionė vyksta pagal planą. 

Prienuose juos priėmė Viktorijos ir Rimanto Ignatavičių šeima. Jiems ir jų artimiesiems Aliona labai dėkinga už pagalbą, palaikymą, patarimus, kurie ypač buvo reikalingi pirmomis dienomis ir pirmaisiais mėnesiais. 

„Jų rūpestis apgaubė tarsi stebuklinga antklodė ir palengvino prisitaikymą. Lengva nebuvo – aš laukiuosi, sūnus – mažas, mama – pagyvenusi“, – prisimena Aliona.

Kepti pradėjo antrą atvykimo dieną

Ir jau nuo pirmos dienos Prienuose ji galvojo ką veikti, kad galva ir rankos būtų užimtos, kad neramios mintys būtų išstumtos. Nusprendė Viktorijai ir jos artimiesiems iškepti tortą. Dabar juokiasi pasakodama, kad pirmasis tortas – šokoladinis „Napaleonas“  su vyšniomis – gavosi „kreivokas“. Nenuostabu, nes pati Viktorija pyragų nekepa, todėl jos namuose nebuvo nei reikiamų produktų, nei įrankių, nei kitų priemonių. Vis tik iš to, ką surado, sugebėjo iškepti tortą. Viktorija nusprendė tortą parduoti, o apie tai paskelbus facebooke, sulaukė kelių šimtų žinučių su prašymais pirkti tortą. Taip pradėjo gaminti tortus pardavimui. Nustatytos pinigų sumos už kepinius nebuvo, duodavo, kas kiek manė, kad verta, dar dažnai ir dovanėlę pridėdavo. 

Tiesa, prieš tai socialiniuose tinkluose Viktorija išplatino prašymą padėti konditerei ir padovanoti nereikalingų kepimo formų, plaktuvų, trintuvų, maišytuvų ir kitų kepimui reikalingų daiktų. Atsiliepė labai daug geradarių, kurie padovanojo visko, ko reikėjo tortų kepimui. 

Iš pradžių daug padėjo Viktorija – priimdavo  užsakymus, atsakinėdavo į lietuvių kalba parašytas žinutes, kol Aliona gamindavo, padėdavo prižiūrėti naujagimę dukrą. Užsakymų netrūko, ypač prieš šventes, todėl kartais į pagalbą atskubėdavo ir kiti Viktorijos artimieji. Visada šalia yra ir kartu atvykusi mama, kuri, kai Aliona dirba, prižiūri vaikus. 

Aliona kepti tortus ir pyragus pradėjo daugiau nei prieš dešimtmetį, kai susipažino su būsimu vyru, kuris buvo didelis saldumynų mėgėjas. Pirmąjį tortą – pirktinį biskvitą, perteptą plakta grietinėle, sumaišyta su granatų sirupu ir bananais, Aliona vadina „katastrofa“. Pamažu atsirado vis daugiau įgūdžių, o pomėgis tapo verslu ir ji savo kepinius pardavinėjo kavinėse. Prieš prasidedant karui ji jau buvo įsigijusi reikiamą įrangą ir beveik pasiruošusi atidaryti kepyklėlę, kurioje keptų tortus, pyragėlius, bandeles, tartaletes, sausainius, keksiukus bei kitokius gaminius ir juos siūlytų restoranams bei kavinėms. Deja, nespėjo. 

„Konditeriu ne kiekvienas gali būti – reikia mylėti savo darbą, jausti, koks kepinys gausis, nes recepte ne viskas parašyta. Aš parduotuvėje uostydama kokį nors vaisių, jau įsivaizduoju, kokį desertą gaminsiu, su kokia tešla, koks skonis bus“, – pasakojo Aliona. 

Jau gyvenant Prienuose, kai susidomėjimas jos kepiniais nemažėjo, po kurio laiko ji įsigijo individualios veiklos leidimą. Alionos teigimu, iš pradžių pirkusieji jos kepinius buvo dosnūs – mokėjo ne tik už tortą, bet pridėdavo ir paramą nuo karo iš namų pabėgusiems, o dabar grįžta ne tik tie pirkėjai, kuriems patinka jos kepinių skonis, bet atsiranda ir naujų. 

Ji pastebėjo, kad nors lietuvių ir ukrainiečių virtuvės panašios, bet yra esminis skirtumas – lietuviai mėgsta rūgščiai saldžius desertus, o ukrainiečiai – saldžiai rūgščius, pas juos – kuo saldžiau, tuo skaniau. Todėl Alionai teko šiek tiek pakeisti receptus. Net „Napoleoną“ kitaip kepa – Ukrainoje nenaudoja jokių uogų, tik kremą, Lietuvoje – uogos būtinos. Skiriasi ir valgymo tradicijos – Lietuvoje prie balandėlių būtinai pateikiamos bulvės ar bulvių košė, ukrainiečiai valgo be jų, bet Ukrainoje makaronus valgo su duona. 

Nors kai kam atrodo, kad Alionos kepiniai nėra pigūs, bet jie pagaminti iš natūralių produktų – jei parašyta, kad naudojamas belgiškas šokoladas, jis toks ir yra, jei dedamas sviestas – naudojamas tik tikras, siekiant atpiginti nepridedama margarino. Viską gali valgyti ir vaikai! Per pastaruosius ketverius metus produktai brango penkis kartus, bet Alionos kepinių kaina beveik nepasikeitė, o kokybė išliko aukšta. Tai patvirtino ir laboratoriniai tyrimai. 

Kavinėje – ukrainietiški patiekalai

Pernai prieš Velykas Aliona netoli ligoninės atidarė kavinę „Tarta Ledi“, kurioje kviečia paskanauti ar įsigyti ne tik desertų, bet ir pavalgyti pietų. Parduodami ir rankų darbo šaldyti koldūnai bei virtiniai. 

Aliona juokiasi, kad pirmomis dienomis kavinėje buvo tik du stalai, turėjo tik keturias lėkštes sriubai, du espreso puodelius ir keturis, skirus late kavai. Baiminosi, ką reikėtų daryti, jei vienu metu ateitų daugiau klientų… Optimizmo netrūko, nes turėjo šaldytuvus, dujinę plytelę, orkaitę, kavos aparatą, rankas, nebijančias darbo ir smegenis, leidžiančias galvoti.

Veikla nuo tortų iki dienos pietų išsiplėtė savaime. Supratus, kad žmonės kasdien tortų nevalgo, pradėjo kepti ir bandeles, sausainius, keksiukus. O kai aplinkui dirbantys žmonės, atėję nusipirkti kepinių, pradėjo klausinėti ar kavinėje nebus galima ir papietauti, pradėjo gaminti ir ukrainietiškus patiekalus. 

Pirkėjams siūlomos ryte keptos bandelės, pyragėliai, tartaletės, sausainiai, keksiukai, tortai. Gali pasitaikyti, kad užsimanius torto, jo tądien nenusipirksi, nes nekepa daug, todėl ruošiantis šventei, geriau užsisakyti iš anksto. Kepa įvairių skonių bandeles, o populiariausios – su cinamonu ir kremu. Didžiausiu konditerės talento išbandymu tapo užsakyto torto be glitimo ir laktozės kepimas. Torto lakštus, kad būtų ne tik skanūs, bet ir išlaikantys formą, pavyko iškepti tik iš penkto karto. Bet pavyko!

Pietums siūlomi ukrainietiški patiekalai – ukrainietiški barščiai, kartais kitokia sriuba, mėsos ar bulvių patiekalai, rankomis gaminti koldūnai, virtinukai. Bandė ir lietuviškus patiekalus gaminti, pavyzdžiui, šaltibarščius, bet nuolatiniai klientai paprašė nesiblaškyti, nes, jų manymu, šaltibarščių jie gali ir namie pavalgyti.

Alionos teigimu, ukrainietiški barščiai jau tapo kavinės vizitine kortele, jų išskirtinumas – privalo būti tiršti „kad šaukštas lėkštėje stovėtų“. Labai svarbu ir kokiame sultinyje barščiai verdami. Jos namuose geriausiu laikydavo nejauno gaidžio nuovirą. Į sriubą dedama bulvių burokėlių, kopūstų, morkų, pupelių, virtos mėsos (kiaulienos, vištienos ar jautienos) gabaliukų, pagardinama pomidorų padažu. Prie barščių patiekiamos specialiai keptos bandelės („pampuškos“) su česnakiniu padažu, lašinukų, svogūnų ir druskos. Kiekvienoje Ukrainos srityje barščių virimo tradicijos šiek tiek skiriasi – vienur dedama kriaušių, spanguolių, rūkytų slyvų, pajūrio regionuose – žuvies, tačiau visus vienija bendras bruožas – didelė porcija tirštos, sočios (su mėsa ar žuvimi) sriubos. Seniau, kai nebuvo šaldytuvų, ant sriubos viršaus užpildavo pakepintų lašinių, kurie, atvėsę sudarydavo riebalų plėvelę, ilgiau neleidžiančią sriubai surūgti. 

Ukrainoje vasarą populiarios ir šaltos sriubos, bet Aliona prisipažino, kad ji šių sriubų nemėgsta nuo vaikystės, todėl ir klientams nesiūlo. Ukrainiečiai į šaltsriubę deda agurkų, ridikėlių, virtų bulvių, virtų  kiaušinių, svogūnų laiškų, krapų ir dešros arba virtos mėsos, užpila kefyru, pasukomis arba gira. Gamina ir šaltą rūgštynių sriubą su kiaušiniu, kurį išplaka verdančiose rūgštynėse. Šaltos sriubos valgomos su juoda duona, ant kurios užtepama lašinių, sutrintų su česnaku arba svogūnu, svogūnų laiškais.

Prieš išsinuomojant patalpas kavinei, proginius tortus ir kitus desertus ji gamino šalia esančioje vos 22 m2 patalpoje, todėl, kai sužinojo apie nuomojamą pastatą, kuriame kažkada veikė baras, nedvejojo. 

Pietauti į kavinę galima užsukti nuo 12 iki 16 valandos. 

Nepamiršta ukrainietiškų šaknų

Aliona kilusi iš Bila Cerkvos miesto, kuris nuo sostinės Kyjivo nutolęs apie 80 km. Miestas ramus, jame daug žalumos, todėl jis kažkuo panašus į Prienus. Mieste prieš karą gyveno apie 200 tūkst. gyventojų. Kiek dabar, sunku pasakyti, nes dalis gyventojų prasidėjus karui išvyko, o į miestą atvyko gyventojų iš okupuotų teritorijų. 

Praėjusią vasarą ji pirmą kartą buvo sugrįžusi į gimtinę, nes reikėjo sutvarkyti įvairius dokumentus, pavyzdžiui, užregistruoti Lietuvoje gimusią dukrą. Mieste šiuo metu santykinai ramu, bet jis smarkiau nukentėjo karo pradžioje. 

Grįžusi iš Ukrainos, ji suprato, kad namai, ten, kur šeima, kad vis labiau pamilsta Prienus, kad  čia gera vaikams. 

Aliona svarsto, kad kai baigsis karas jie iš karto negalės grįžti į gimtinę, nes ten kurį laiką gyvenimas nebus saugus ir stabilus, o vaikams reikia ramybės, pastovumo. Sūnus dar prisimena karo pradžią, o dukra kol kas apie karą nieko nežino. Savo šaknų jie nepamiršta – namuose kalba tik ukrainietiškai, su vaikais kalbasi apie Ukrainos istoriją, kultūrą, papročius ir tradicijas. Adelina kalba lietuviškai ir ukrainietiškai, Vadimas dar prisimena ir rusų kalbą, mokosi anglų. Sūnus pirmus kelis mėnesius nenorėjo kalbėti lietuviškai, sakydavo, kad yra ukrainietis ir jokia kita kalba nekalbės, tačiau po kurio laiko įvyko lūžis ir jis iš karto pradėjo kalbėti sakiniais. Vadimas nuotoliniu būdu mokosi ir mokykloje Ukrainoje. Prie mamos desertų gamybos jis neprisideda, o užaugęs norėtų būti vertėju.  

Aliona juokauja, kad prasčiausiai lietuviškai kalba ji. Iš pradžių ji net atskirų žodžių sakinyje neatskyrė, dabar didžiausia problema – panaudoti tinkamą giminę. Nors lankė kursus, bet jie nebuvo labai naudingi, nes mokėsi su kelių mėnesių dukra ant rankų, šalia būdavo sūnus su savo reikalais. Pavasarį lankys dar vienus kursus, iš kurių tikisi didesnės naudos. Ji daug supranta, su klientais kalbasi lietuviškai, bet dažnai pritrūksta lietuviškų žodžių. Daug ką verčiasi internetinio vertėjo pagalba, bet ir šis pagalbininkas ne visada būna tikslus, dėl to ir įvairių nesusipratimų pasitaiko. Sako, jei užsakovams apie tortus galėtų papasakoti ukrainietiškai, tai jie net skonį ir kvapą pajustų neragavę, o dabar pateikia tik trumpą informaciją. 

Nerimas dėl ateities

Nuo to laiko, kai pabėgusi nuo karo įsikūrė Prienuose, Aliona tris kartus jau buvo susiruošusi grįžti į Ukrainą. Juk atvažiuodama tikėjo, kad čia prabus tik kelias savaites. Vis tik sunkioms akimirkoms praėjus, likdavo ir toliau nuo ankstyvo ryto iki vidurnakčio kibdavo į darbus. Iki šiol kartais jaučiasi, lyg dar gyventų „ant lagaminų“. 

Kol kas apie grįžimą į gimtinę nesvarsto, nes Lietuvoje gimusi dukra net nežino kitokio gyvenimo, sūnus taip pat įleido šaknis – turi daug draugų, galybę veiklos, kurią tenka net riboti, nes pamokos mokykloje, po jų – užsiėmimai muzikos mokykloje, vakare – nuotolinis mokymasis ukrainietiškoje mokykloje užima visą dieną. Dėl to teko atsisakyti futbolo ir dziudo treniruočių. 

Dabar didžiausią nerimą kelia besikeičiantys Lietuvos įstatymai, kurie nuo kitų metų gali apriboti galimybę plėtoti verslą, nes pasunkės galimybė gauti leidimą nuolat gyventi. Bet tiki, kad viskas bus gerai. Norėtų savo kepiniais prekiauti ir kituose Lietuvos miestuose, važinėja į muges, kur pristato savo gaminius, svajoja čia turėti nuosavus namus. 

Du vaikus auginanti ukrainietė rankų niekada nenuleidžia ir toliau kuria naujus kepinių receptus ir svajoja apie saugią bei laimingą savo šeimos ateitį. 

„Viskas mūsų rankose, svarbiausia atkakliai dirbti, po žingsnelį eiti link svajonės įgyvendinimo!“, – kalbėjo Aliona.