Anykščiai – nuo stebuklingų šaltinių iki „Laimės žiburio“
Birštono sveikos gyvensenos klubo „Šilagėlė“ nariai buvo išvykę į Anykščius, turinčius kurortinės vietovės statusą.
Pirmiausia aplankėme Lajų taką, kur keliavome tarsi medžių viršūnėmis ir žavėjomės nuostabiais vaizdais. Smagu buvo skaityti citatas iš A Baranausko „Anykščių Šilelio“.
Aplankėme antrą pagal dydį Lietuvoje (po Barstyčių) Puntuko akmenį, kuris yra 7,54 m ilgio, 7,34 m pločio, 5,7 m aukščio ir sveria daugiau nei 400 tonų. Kabančiu tiltu persikėlėme į kitą Šventosios pusę bei kalnais – krantais nukeliavome iki šaltinio, vadinamo Karalienės liūnu, atsivėrusiu Šventosios senvagėje. Užkopėme ant Liudiškių kalvos į „Laimės žiburį“ – 14 m aukščio antkapinį Jono Biliūno paminklą, kurį lanko ne tik turistai, bet ir vietiniai anykštėnai ir mūsų literatūros klaikui patiki visas savo svajas apie laimę.
Laisvu laiku užlipome į šv. Mato bažnyčios bokštą, iš kur miesto vaizdas tiesiog pakerėjo. Tai aukščiausia bažnyčia Lietuvoje, kurios bokštas iškilęs 79 m (iki I pasaulinio karo buvo 84 m). Ši mūrinė bažnyčia pastatyta 1988- 1909 m.
Įdomu buvo dardėti siauruku traukiniu, tarp kurio vėžių tik 75 cm. Nors iš geležinkelio stoties važiavome trumpuoju maršrutu, bet spėjome pasigrožėti apylinkių vaizdais, nuo geležinkelio tilto atsiveriančia Šventosios upės panorama.
Grįžus susitikome su charizmatišku geležinkelio specialistu, kuris papasakojo, kaip Carinės Rusijos laikais geležinkelis užaugino Anykščius. Aplankėme ir Šeimyniškėlių (Vorutos) piliakalnį, ant kurio XIII a. viduryje stovėjo valstybinė medinė pilis, saugojusi šiaurinį Lietuvos valstybės pasienį.
Grįždami sustojome Kavarske prie legendomis apipinto Šv. Jono šaltinio, kur prisipylėme neapsakomai tyro, vėsaus ir, kaip manoma, švento vandens.
Dėkojame Tomui, Aldonai, Nijolei, Veronikai ir visiems keliauninkams.
Nijolė Juozaitienė
