„Jei būčiau skirta tiktai mane kontroliuoti, būčiau gimusi su nuotolinio valdymo pultu“

(Anoniminė autorė)

Nauji metai, nauji lapai – nauji „Naujojo Gėlupio“ projektai, gerbiamieji ir gerbiamosios! Šįkart vienijamės su gerbiamo Prienų Kristaus Apsireiškimo parapijos klebono, Prienų dekanato dekano Vaidoto Labašausko gražiai globojamu „Gilės sodu”. Projekto esmė paprasta: pašnekinti visokių šaunių ir įdomių žmonių, drąsiai rašyti apie tai, apie ką mažai kas kalba, ir tol edukuoti apie visokias negandas ir negeroves, kol jų sumažės. Nes blogis, – įskaitant smurtą prieš artimą savo! – klesti tamsoje ir tyloje.

Eugenija Vaitkevičiūtė kalbina psichologę ir psichoterapeutę, psichosocialines paslaugas teikiančios VšĮ „Gilės sodas“ vadovę gerbiamą Irmą Urbonaitę.

– Gerbiama Irma Urbonaite, garsas apie šauniojo Prienų klebono dekano V.Labašausko ir Jūsų „Gilės sodo“ bei Prienų „Caritas“ jungtines veiklas padėti tiems, kam pagalbos reikia labiausiai, jau sklinda iš lūpų į lūpas. O kaip kilo pastarojo projekto mintis – edukuoti žmones apie smurtą?

– Idėja Prienų krašte kuo daugiau kalbėti apie smurtą artimoje aplinkoje kilo iš kasdienės profesinės patirties ir nuolatinio susidūrimo su žmonėmis, kurių gyvenimuose smurtas – ne teorinė sąvoka, o realybė. Dirbant psichosocialinių paslaugų srityje tampa akivaizdu, kad smurtas nėra pavienis ar išskirtinis reiškinys – tai kompleksinė problema, paliečianti įvairaus amžiaus, socialinio statuso ir patirčių žmones.
Smurtas egzistuoja skirtingomis formomis ir intensyvumu. Su jo apraiškomis susiduriame kasdien ir įvairiose gyvenimo srityse – namuose, darbe, ugdymo bei sveikatos priežiūros įstaigose, institucijose, viešosiose erdvėse ar net kaimynystėje.Neretai tai tampa tarsi „dviejų krypčių eismu“, kai smurtiniai elgesio modeliai perduodami, atkartojami ar normalizuojami. Psichologo kabinete pasakojimų apie patiriamą smurtą – ypatingai daug. Tai ne pavienės istorijos, o nuolat besikartojančios patirtys, atskleidžiančios, kiek daug skausmo ir tylos vis dar supa šią temą. Su kolegomis kalbamės ir patys sau užduodame klausimą – ką  dar galėtume padaryti, kad kuo mažiau žmonių patirtų smurtinius išgyvenimus? Būtent iš šių profesinių refleksijų ir gimė sprendimas imtis platesnės švietėjiškos veiklos. Džiaugiamės, kad jūsų laikraščio redakcija nutarė prisidėti prie iniciatyvos ir smurto artimoje aplinkoje tema bus nuosekliai nagrinėjama visų 2026 metų laikotarpiu. Tikime, kad profesionalus ir jautrus temos atskleidimas gali prisidėti prie didesnio visuomenės sąmoningumo, drąsos kreiptis pagalbos ir aiškesnio supratimo, kad smurtas – ne privatus reikalas, o visuomeninė problema. Nuoširdžiai dėkojame, kad sutikote apie tai kalbėti laikraščio puslapiuose. Tai svarbus žingsnis, kuriant saugesnę ir sąmoningesnę prieniečių bendruomenę.

– Yra populiarus posakis: „Nėra gėda turėti mažai pajamų. Nėra gėda turėti problemų. Gėda yra kankinti kitą.“ Kaip pakomentuotumėte?

– Jūsų paminėtas posakis iš pirmo žvilgsnio skamba kaip aiški moralinė nuostata: sunkumai nėra smerktini, tačiau smurtas – neipriimtinas. Jis mums puikiai pasitarnaus dekonstruojant smurtinio elgesio atsiradimą/gimimą. Taigi, pasiūlysiu eksperimentą  ir perfrazuosiu posakį taip: „Man gėda, kad turiu mažiau pajamų nei aplinkiniai, man gėda, kad nepavyksta spręsti problemų darbe, todėl namuose pakankinsiu artimą savo, nes artimasis – tai tas žmogus, ant kurio galiu išsilieti.“

Čia atsiskleidžia labai svarbus psichologinis mechanizmas – kaip neišbūta, nesuvokta ar neįsisąmoninta gėda gali virsti smurtu. Gėda yra socialinis jausmas. Ji gimsta su kitais lyginantis, vertinant save per „kaip turėčiau būti, atrodyti“. Kai žmogus patiria stiprią gėdą dėl savo pajamų, statuso ar kompetencijos, jis išgyvena ne tik nusivylimą, bet grėsmę savivertei. Jei nėra gebėjimo tą jausmą atpažinti ir konstruktyviai išgyventi, jis gali būti „peradresuojamas“. Smurtautojui saugesnėje erdvėje – dažniausiai namuose – išliejama tai, ko neišdrįstama parodyti išoriniame pasaulyje. Artimasis tampa tuo, kuris neva „atlaikys“, „neišneš šiukšlių iš namų“, „supras“ – arba paprasčiausiai neturės galios pasipriešinti. Taip gimsta smurtas artimoje aplinkoje.

Šiame kontekste žodis „gėda“ tampa esminis. Jei jis lieka neįsisąmonintas, jis gali virsti: pykčiu, kaltinimu, kontrolės poreikiu, menkinimu, fizine ar psichologine agresija. Tačiau jei gėda yra atpažįstama ir įvardijama – ji gali tapti augimo tašku.

Galėtume pasiūlyti kitą, transformuojantį posakį: „Nėra gėda patirti nesėkmę. Gėda – nepastebėti savo skausmo ir paversti jį kito kančia.“ 

Arba dar paprasčiau: „Savo gėdą galiu išmokti suprasti. Neturiu teisės jos išlieti ant kito.“

Tai ir yra subtilus, bet labai svarbus momentas – smurtas dažnai prasideda ne nuo neapykantos, o nuo baimės, gėdos, pavydo, bejėgystės, liūdesio jausmo. Mums įprasti, kultūroje įsišakniję posakiai gali ne tik atspindėti socialiai priimtinas vertybes, bet ir nepastebimai legitimizuoti elgesio modelius.

Smurtas neprasideda nuo smūgio. Jis dažnai prasideda anksčiau, nuo neatpažinto jausmo.

– ES programos, vietinės prevencijos pastangos, pagaliau Dešimt Dievo įsakymų – o problema vis tiek išlieka dramblio dydžio. Antai per vieną viešą susitikimą tūlas politikas mūsų krašte neseniai leptelėjo vienai protestuotojai, kad neva „Moteris turėtų žinoti savo vietą!”.  Jūsų asmenine nuomone, dėl ko statistiškai daugiausia smurtaujama prieš moteris ir prieš vaikus? Jau nekalbant apie žiaurų elgesį su gyvūnais…

– Tokie pasakymai kaip „moteris turėtų žinoti savo vietą“ nėra tik nevykęs juokelis. Jie atspindi gilesnę, hierarchinę pasaulėžiūrą, kurioje vieni laikomi aukščiau, o kiti – žemiau. Būtent tokiose struktūrose ir susiformuoja terpė smurtui.

Kalbant apie tai, kodėl statistiškai dažniau smurtaujama prieš moteris ir vaikus, pirmiausia tenka kalbėti apie galios disbalansą. Smurtas artimoje aplinkoje dažniausiai nėra atsitiktinis – tai kontrolės ir dominavimo mechanizmas. Ten, kur vienas asmuo turi daugiau fizinės, ekonominės ar socialinės galios, rizika piktnaudžiauti galia didėja.

Lyčių stereotipai čia taip pat vaidina svarbų vaidmenį. Daugelyje kultūrų vyrui tradiciškai priskiriamas autoriteto, sprendimų priėmėjo, „galvos“ vaidmuo, o moteriai – paklusnumo, rūpesčio, prisitaikymo funkcija. Net religinėse institucijose matome, kad aukščiausias hierarchines pozicijas užima vyrai, o moterys nedalyvauja sprendimų priėmimo lygmenyje. Tokia simbolinė „aukštesniojo“ ir „žemesniojo“ schema gali nepastebimai įtvirtinti idėją, kad vyras yra autoritetas, o moteris – pavaldumo pozicijoje. Kai tokios nuostatos persikelia į kasdienius santykius, jos gali stiprinti nelygybės jausmą ir sudaryti prielaidas smurtui.

Vaikai, savo ruožtu, yra itin pažeidžiami dėl priklausomybės nuo suaugusiųjų. Jie neturi nei fizinės, nei socialinės galios apsiginti. Smurtas prieš vaikus dažniausiai susijęs su suaugusiojo emocinio reguliavimo stoka, nebrandumu, neišmoktais konfliktų sprendimo būdais. Prie to prisideda elgesio modelio perdavimas iš kartos į kartą – žmonės, augę smurto vykdymo aplinkoje, dažniau perima tą patį elgesį. Smurtas tampa neva „normalizuotu“ konfliktų sprendimo būdu. Jei dar pridėsime visuomenėje toleruojamus menkinančius pasakymus ar juokelius, susidaro kultūrinė terpė, kurioje agresija tampa mažiau pastebima, į ją dėmesys kreipiamas mažiau arba iš viso nekreipiamas.

Žiaurus elgesys su gyvūnais taip pat dažnai siejamas su galios demonstravimu silpnesniojo atžvilgiu. Tai tas pats modelis – kontrolė, dominavimas, empatijos stoka.

Svarbu pabrėžti: nei religija, nei tradicijos savaime nėra smurto priežastis. Tačiau bet kuri struktūra – politinė, socialinė ar religinė – kurioje įtvirtinta griežta hierarchija ir aiškus „aukštesniojo“ bei „žemesniojo“ santykis, gali prisidėti prie nelygybės normalizavimo. O nelygybė – tai dirva smurtui.

Todėl prevencija – tai ne tik įstatymai ar moraliniai draudimai. Tai ir nuoseklus lygiavertiškumo, abipusės pagarbos bei emocinio raštingumo ugdymas. Kuo daugiau kalbėsime apie lygiateisę partnerystę vietoj dominavimo, tuo mažiau vietos liks smurtui.

– Po kokius 3 žodžius pasakytumėte: smurtautojų; smurtą išgyvenusiųjų; išsilaisvinusiųjų iš smurto auditorijoms?

– Smurtautojams: Sąmoningumas. Pasirinkimas. Atsakomybė. Smurtą išgyvenantiems: Tu nekalta/as. Tu vertinga/as. Tu svarbi/us. Išsilaisvinusiems iš smurto: Drąsa. Meilė sau. Nauja pradžia.

– Nuoširdžiai dėkoju už pokalbį!