Nuo bankrotų iki čempionų titulo: neįtikėtina prieniškio kelionė
Prieniškis Marius Leonavičius – Europos taurės čempionas. Šiuo metu Prancūzijos Breso Burgo JL trenerių štabe dirbantis lietuvis kartu su komanda iškovojo vieną reikšmingiausių titulų klubo istorijoje. Kaip pasakojo M. Leonavičius, kelias iki šios pergalės buvo kupinas iššūkių, tačiau būtent jie ir atvedė į didžiausią tiek klubo, tiek paties trenerio karjeros pasiekimą.
Kaip atrodė jūsų kelias nuo Prienų iki Europos krepšinio elito?
Buvo daug ir prastų sezonų, ir nesėkmingų, ir bankrotų, ir taip toliau, bet, kaip sakoma, nieko nekeisčiau, nes kiekvienas blogas dalykas atvesdavo į kažką gero, kol galiausiai atsidūriau čia. Nes ir, sakykim, ta situacija Prienų klube, kai dirbau – jeigu ten nebūtų taip susiklostę, kaip susiklostė, tai turbūt nebūčiau Prancūzijoje atsidūręs tą patį pirmą sezoną, kai čia atvažiavau prieš tris metus. Tada nebūčiau pakviestas į vilkus (Vilniaus „Wolves“ – aut. pas.) – galbūt būtų išvengta to bankroto, bet jei nebūtų to bankroto, nebūčiau gavęs to kvietimo čia prisijungti. Kaip sakoma, tas kelias toks įdomus, sudėtingas ir sunkus, bet galų gale, kaip sakoma, karma turbūt už sunkų darbą ir laikymąsi to kelio kažkiek apdovanojo ir mane – tai labai džiugu.
Eurocup čempionų titulas – tai viena didžiausių pergalių klubo istorijoje. Koks užplūdo jausmas po finalinio švilpuko, nes paskutinės rungtynės buvo tikrai įtemptos?
Didžiausias klubo ir didžiausias mano karjeroje pasiekimas. Paskutinę ataką iš tikrųjų turėjau grįžęs namo peržiūrėti, nes toks kaip ir šokas, ir netikėjimas – nesupranti, kas iš tikrųjų įvyko. Kai po paskutinio metimo – metimo, kur mes įmetėm du taškus ir įsiveržėm į priekį ir dar ten buvo likusi viena sekundė, kur jie bandė mesti kamuolį, žaidėjas paslydo, nukrito, ir viskas buvo tokiam lengvam šoke. Ir paskui tik žiūri – sirgaliai rėkia, švenčia visi, tiesiog surrealus jausmas. Kai buvo apdovanojimai, šventimas, stengiausi kiek įmanoma išlikti tame momente, pajusti, pasistengti kuo daugiau dalykų į atmintį įsidėti. Nerealu buvo. Turėjau peržiūrėti rungtynes, ypač galą, kad „užcementuočiau“ atmintyje, jog mes tai padarėm. Nerealus jausmas.
Kuo ši komanda išsiskyrė iš kitų, kuriose esate dirbęs prieš tai? Prieš sezoną, manau, labai retas kuris galvojo, kad galite tapti čempionais?
Sutinku dėl tų prognozių – ir pats tikrai nesitikėjau, kad mes galim. Gal ir negerai taip sakyti, bet žinai „Eurocup“ lygį ir tą komandą, kurią susirinkom. Vien tas faktas, kad vienintelis žaidėjas iš praėjusių metų likęs, vienintelis treneris iš praėjusių metų likęs. Tai ne tik žaidėjai, bet ir personalas visas naujas buvo. Tai tikrai nesitikėjom, nežinau, gal kažkas tyliai ir svajojo, bet tikrai šito dalyko nesitikėjom sezono pradžioje. O dėl paties klubo – ta struktūra visa ir organizacija yra tikrai neeilinė. Aišku, aš čia esu dirbęs prieš tris metus, tai kažkiek žinojau, kur atvažiuoju, bet ta struktūra, žmonės, kurie dirba klube, yra tikrai neeiliniai. Ne vien kalbant apie profesionalumą, bet ir ta šeimos aplinka, atmosfera – klubo prezidentas ar direktorius, visi pagrindiniai rėmėjai – visi kaip viena didelė šeima. Pergales kartu švenčia ir pralaimėjimus kartu priima. Išskirtinė organizacija. Gal nesu tiek matęs kitų organizacijų Prancūzijoje ar Europoje, bet iš to, ką čia matau, ir iš rezultatų suprantu, kad čia yra neeilinė situacija, kurioje esu. Tikrai klubas yra neeilinis – su tokiu mažu biudžetu, mažas miestelis sugeba tokius rezultatus rodyti. Antras kartas, kai žaidžia „Eurocup“ finale, visą laiką Prancūzijos lygos pusfinalyje žaidžia – tai yra pavyzdinė organizacija.
Koks buvo jūsų konkretus vaidmuo klube, už ką buvote atsakingas trenerių štabe?
Pilna straipsnį skaitykite gegužės 8d. Naujojo Gėlupio laikraštyje.
