Kavinę atidariusi ukrainietė Aliona svečiams siūlo ne tik tortų, bet ir ukrainietiškų patiekalų
Kovo 1 d. bus ketveri metai, kai ukrainietė Aliona Lariuk atvyko į Prienus. Per tą laiką gimė dukra Adelina, kuriai jau treji, devintus metus įpusėjęs sūnus Vadimas antrokas, o ji vis kepa tortus, pyragėlius ir kitokius desertus.
Daiktus susirinko per kelias minutes
Prisimindama 2022-ųjų vasarį, Aliona pasakoja, kad, kai kiti jau kaupė maisto ir kitokias atsargas, ji niekada netikėjo, kad prasidės karas ir jie turės bėgti iš gimtinės.
„Kelionei susiruošiau per penkias minutes – dokumentai, nedidelis lagaminas drabužių, maisto kelionei, antklodė ir pagalvė sūnui, kad važiuojant galėtų pamiegoti, jo dviratis ir katinas po pažastimi“, – tiek daiktų ji pasiėmė iš namų.
Išvažiavo senu nepatikimu automobiliu, todėl ji labai abejojo ar pavyks pasiekti Lietuvą ir iki to laiko negirdėtus Prienus – ar nesuges automobilis. Nors kelias dienas užsitęsusi kelionė prailgo, nuvargino, nes vairavo beveik be pertraukų, tik trumpam sustodama nusnūsti, tačiau automobilis nepavedė ir jie – Aliona, jos mama Viera ir keturmetis sūnus Vadimas – sėkmingai atvyko. Buvo nerimo, kai Lenkijoje neveikė jos ukrainietiško telefono SIM kortelė, o naktį lenkiškos kortelės nebuvo kur įsigyti. Išgelbėjo Lietuvos policininkai, davę lietuvišką kortelę. Tada ji galėjo pranešti vyrui, kad kelionė vyksta pagal planą.
Prienuose juos priėmė Viktorijos ir Rimanto Ignatavičių šeima. Jiems ir jų artimiesiems Aliona labai dėkinga už pagalbą, palaikymą, patarimus, kurie ypač buvo reikalingi pirmomis dienomis ir pirmaisiais mėnesiais.
„Jų rūpestis apgaubė tarsi stebuklinga antklodė ir palengvino prisitaikymą. Lengva nebuvo – aš laukiuosi, sūnus – mažas, mama – pagyvenusi“, – prisimena Aliona.
Kepti pradėjo antrą atvykimo dieną
Ir jau nuo pirmos dienos Prienuose ji galvojo ką veikti, kad galva ir rankos būtų užimtos, kad neramios mintys būtų išstumtos. Nusprendė Viktorijai ir jos artimiesiems iškepti tortą. Dabar juokiasi pasakodama, kad pirmasis tortas – šokoladinis „Napaleonas“ su vyšniomis – gavosi „kreivokas“. Nenuostabu, nes pati Viktorija pyragų nekepa, todėl jos namuose nebuvo nei reikiamų produktų, nei įrankių, nei kitų priemonių. Vis tik iš to, ką surado, sugebėjo iškepti tortą. Viktorija nusprendė tortą parduoti, o apie tai paskelbus facebooke, sulaukė kelių šimtų žinučių su prašymais pirkti tortą. Taip pradėjo gaminti tortus pardavimui. Nustatytos pinigų sumos už kepinius nebuvo, duodavo, kas kiek manė, kad verta, dar dažnai ir dovanėlę pridėdavo.
Tiesa, prieš tai socialiniuose tinkluose Viktorija išplatino prašymą padėti konditerei ir padovanoti nereikalingų kepimo formų, plaktuvų, trintuvų, maišytuvų ir kitų kepimui reikalingų daiktų. Atsiliepė labai daug geradarių, kurie padovanojo visko, ko reikėjo tortų kepimui.
Iš pradžių daug padėjo Viktorija – priimdavo užsakymus, atsakinėdavo į lietuvių kalba parašytas žinutes, kol Aliona gamindavo, padėdavo prižiūrėti naujagimę dukrą. Užsakymų netrūko, ypač prieš šventes, todėl kartais į pagalbą atskubėdavo ir kiti Viktorijos artimieji. Visada šalia yra ir kartu atvykusi mama, kuri, kai Aliona dirba, prižiūri vaikus.
Aliona kepti tortus ir pyragus pradėjo daugiau nei prieš dešimtmetį, kai susipažino su būsimu vyru, kuris buvo didelis saldumynų mėgėjas. Pirmąjį tortą – pirktinį biskvitą, perteptą plakta grietinėle, sumaišyta su granatų sirupu ir bananais, Aliona vadina „katastrofa“. Pamažu atsirado vis daugiau įgūdžių, o pomėgis tapo verslu ir ji savo kepinius pardavinėjo kavinėse. Prieš prasidedant karui ji jau buvo įsigijusi reikiamą įrangą ir beveik pasiruošusi atidaryti kepyklėlę, kurioje keptų tortus, pyragėlius, bandeles, tartaletes, sausainius, keksiukus bei kitokius gaminius ir juos siūlytų restoranams bei kavinėms. Deja, nespėjo.
„Konditeriu ne kiekvienas gali būti – reikia mylėti savo darbą, jausti, koks kepinys gausis, nes recepte ne viskas parašyta. Aš parduotuvėje uostydama kokį nors vaisių, jau įsivaizduoju, kokį desertą gaminsiu, su kokia tešla, koks skonis bus“, – pasakojo Aliona.
Jau gyvenant Prienuose, kai susidomėjimas jos kepiniais nemažėjo, po kurio laiko ji įsigijo individualios veiklos leidimą. Alionos teigimu, iš pradžių pirkusieji jos kepinius buvo dosnūs – mokėjo ne tik už tortą, bet pridėdavo ir paramą nuo karo iš namų pabėgusiems, o dabar grįžta ne tik tie pirkėjai, kuriems patinka jos kepinių skonis, bet atsiranda ir naujų.
Ji pastebėjo, kad nors lietuvių ir ukrainiečių virtuvės panašios, bet yra esminis skirtumas – lietuviai mėgsta rūgščiai saldžius desertus, o ukrainiečiai – saldžiai rūgščius, pas juos – kuo saldžiau, tuo skaniau. Todėl Alionai teko šiek tiek pakeisti receptus. Net „Napoleoną“ kitaip kepa – Ukrainoje nenaudoja jokių uogų, tik kremą, Lietuvoje – uogos būtinos. Skiriasi ir valgymo tradicijos – Lietuvoje prie balandėlių būtinai pateikiamos bulvės ar bulvių košė, ukrainiečiai valgo be jų, bet Ukrainoje makaronus valgo su duona.
Nors kai kam atrodo, kad Alionos kepiniai nėra pigūs, bet jie pagaminti iš natūralių produktų – jei parašyta, kad naudojamas belgiškas šokoladas, jis toks ir yra, jei dedamas sviestas – naudojamas tik tikras, siekiant atpiginti nepridedama margarino. Viską gali valgyti ir vaikai! Per pastaruosius ketverius metus produktai brango penkis kartus, bet Alionos kepinių kaina beveik nepasikeitė, o kokybė išliko aukšta. Tai patvirtino ir laboratoriniai tyrimai.
Kavinėje – ukrainietiški patiekalai
Pilną straipsnį skaitykite sausio 23d. Naujojo Gėlupio laikraštyje.
