Pasidalinti valstybę

Dirbti valstybės naudai ir žmonių gėrybei – misija, užkoduota V. Kudirkos „Tautiškoje giesmėje“. Misija, galiojanti ne išskirtinai kažkuriai piliečių grupei, o kiekvienam mūsų. Tai – uždavinys kiekvienam Lietuvos gyventojui kurti, stiprinti ir dauginti bendrąjį gėrį vardan tos Lietuvos.

Visgi, einant 36-iesiaems bręstančios valstybės metams, buvo nuspręsta būtent ne dauginti gėri, o elementariais matematiniais veiksmais ir ne tik –  pasidalinti valstybę.

Kas savaitę, o dabar – bene kasdien – pasirodantys nauji premjero Gintauto Palucko praeities šešėliai nėra tik keisti ar nemalonūs – dabar tai tiesiog absurdas.

Publikuojamos istorijos ir valdančiųjų begalinė išmonė, pateisinant minimus atvejus, – tai ne tik cinizmas. Taip įtvirtinamas naujas veiklos standartas. Visi aidai apie tai, kad „politikai yra vagys“ arba kad politikams leidžiama daugiau, nebebus tik mitai, kuriuos tiek metų bandyta paneigti. Dabar, aukščiausiu lygiu, tai yra įtvirtinama – tai yra nauja tiesa.

O ką galima padaryti dabar? Ar galima apeliuoti į rinkėjų sąžinę? Turbūt ne – toks buvo pasirinkimas. Ar galima tikėtis, kad po šių istorijų kažkas keisis? Vargu – matome reitingus. Ar galima apeliuoti į prezidentą? Galbūt bus galima, kai valstybės vadovas sulauks visų išvadų, kurių vis dar laukia.

Šiuo metu premjeras – tik liūdnas Lietuvos valstybės pasidalijimo veidas, kai jo praeities istorijos užgožia tai, kas vyksta iš tikrųjų, o jo reakcijos į tai rodo, kaip labai jam tai nerūpi.

Plačiojoje žiniasklaidoje aidintys arbitražų pavadinimai žmonėms skamba nesuprantamai, o sprendimai – pasirašomos žalingos taikos sutartys su „Veolia“, atstovavimas Lietuvai milijardinėse bylose atiduodamas Teisingumo ministerijos specialistams, neturintiems nei kompetencijų, nei patirties – įvyksta tyliai. Galbūt tyliai iš Baltarusijos vėl pajudės baltarusiškos trąšos, kol antraštėse mirgės eilinės premjero istorijos.

Niekas lygiai taip pat nepastebi, kas vyksta Kalėjimų sistemoje, kai per pusę metų, be preliudijų, remiantis mistiniais tyrimais, šalinami skaudžiausias valstybės vietas gydantys specialistai, o į senas vietas grąžinamos personos, minimos tyrimuose apie dramatiškai blogą padėtį, nusikalstamumą bei pareigūnų bendradarbiavimą su nusikalstamo pasaulio veikėjais.

Gal pro akis ir nepraslydo, bet saulėtuose paplūdimiuose bei Dzūkijos smėlynų sodybose viskas užsimirš – net ir 10 balų abiturientams. Problemų sprendimas lengviausiu keliu – dar lengvesniu nei pensijų pakėlimas prieš krizę. Pridėjus 10 balų, nieko iš nieko atimti nereikės. Buvo galima pridėti ir 20. Kainuos tik viešieji ryšiai, apkaltinant buvusias valdžias.

Desovietizacijos komisija? Turbūt kažką girdėjote – bet ir tai jau praėjo. Niekingiausi istoriniai sprendimai Lietuvoje taip ir prasidėdavo – tyliai: kažkas kažką girdėjo, niekas nesureikšmino, o kai kruvini jų rezultatai nudažydavo žolynus – būdavo per vėlu.

Mokesčių reforma? Jau pamiršta. Juoba kai ji sutvarkyta taip, kad palies tik tuos, kurie niekada ir taip nebuvo už tokius sprendimus. O kai kuriems valdantiesiems mokesčiai dar ir sumažėjo.

Tai, ką pastebite radijuje, televizijoje ar internetiniuose portaluose – kartais po ne visada suprantamais antraščių pavadinimais, o kartais tiesiog „nesureikšminate“ – tai, kas vyksta, neskamba taip garsiai, kaip aidi premjero G. Palucko istorijos. Bet būtent tai ir yra tikrasis valstybės pasidalijimas – pasidalijimas institucijomis, įtakų sferomis, galimybėmis, spragomis, ištekliais.

Šis pasidalijimas turi realią naudą. Konkretiems žmonėms – konkrečią naudą. Bet nuo gamtos mokslų iki ekonomikos – nauda turi kaštus. O šio pasidalijimo kaštai – nežmoniško dydžio.

Tai – valstybės orumas. Valstybės, kuri kiekviename žingsnyje – nuo ryto iki vakaro – turi garbingai rengtis ir nuolat būti pasiruošusi stoti į Nepriklausomybės gynybą. Ne tik ginklu, bet ir kiekvienu diplomatiniu žodžiu už sienos. O ar tokia, save besidalijanti valstybė gali oriai stovėti – ne tik prieš kitus, bet ir prieš save pačią? Klausimas – turbūt kiekvienam mūsų.

Premjero istorijos – jau praeitis. Dabar tai, ką gali padaryti visi valstybės vadovai – prisiimti atsakomybę: kažkas – reikalauti jos, kažkas – prisiimti ir nebetrypti Lietuvos garbės, kažkas – tiesiog atsisakyti dalyvauti šiame cirke.

Tačiau įsigilinkime – kartais svarbiausi dalykai, vyksta ne taip ryškiai.