Kas yra skaitmeninis klajoklis ir kodėl jų visur tiek daug?
Įsivaizduokite tai: šilta antradienio diena, o jūs – ne po biuro lempomis, ne tarp spausdintuvo ūžesio ir atsitiktinių kolegų pokalbių. Jūs sėdite Kroatijos saloje. Šalia jūsų – espresas, švelniai garuojantis prie nešiojamojo kompiuterio, o jūs dirbate kavinėje su vaizdu į jūrą su saulėje žėrinčiomis bangomis. Aš pats esu gyvenęs ir vieną, ir kitą gyvenimą, ir žinau, kuris darbas man suteikia daugiau gyvybės jausmo.
Šis gyvenimo būdas yra dalis naujo pasaulinio judėjimo. Skaitmeninis klajokliavimas pastaraisiais metais sprogo: daugiau nei 35 milijonai žmonių visame pasaulyje save vadina nepriklausomais nuo vietos specialistais. Bet ką tai iš tiesų reiškia? Ir kaip šis pokytis keičia mūsų darbo supratimą Europoje ir už jos ribų?
Skaitmeninis klajoklis – tai žmogus, dirbantis nuotoliniu būdu, nepririštas prie konkrečios vietos. Kai kurie nuolat keliauja, kiti įsikuria ilgesniam laikui skirtingose šalyse. Europos pasų turėtojams tai lengva – jie gali laisvai keliauti tarp ES šalių. Tačiau ne ES piliečiams procesas kiek sudėtingesnis. Daugelis naudojasi skaitmeninių klajoklių vizomis, kurios dabar galioja daugiau nei 67 šalyse, įskaitant Ispaniją, Portugaliją, Kroatiją ir Estiją.
Skaitmeninio klajoklio viza leidžia gyventi ir dirbti šalyje nustatytą laikotarpį – paprastai nuo šešių mėnesių iki kelerių metų, priklausomai nuo šalies. Kiekviena valstybė turi savo politiką ir paraiškų procesą. Kai kuriose vietose paraiškos apdorojamos greitai – gali susikrauti daiktus ir išvykti beveik iš karto. Kitose šalyse gali tekti laukti nežinomą laiką – galbūt likti šalyje, galbūt kitur, kol gausi patvirtinimą.
Aš, kaip Kroatijos pilietis, techniškai nelaikomas skaitmeniniu klajokliu, bet vis tiek jaučiuosi šios bendruomenės dalimi, nes dirbu internetu ir gyvenu panašiu, lanksčiu gyvenimo būdu.
Šios naujos vizos, kurias šalys įveda, yra atsakas į kintančią darbo rinką, kur nuotolinis darbas jau nebėra tik pandemijos laikų būtinybė, o tikras gyvenimo pasirinkimas. Valstybės pripažįsta, kad nuotoliniai darbuotojai naudingi vietos ekonomikai: jie išleidžia pinigus būstui, vietinėms kavinėms, restoranams, bendradarbystės erdvėms. O šalims, kurios susiduria su jaunimo ar specialistų išvykimu, šios politikos padeda pritraukti kvalifikuotus žmones, kurie anksčiau nebūtų net pagalvoję apie tą šalį kaip ilgalaikę kryptį.
Kur keliauja skaitmeniniai klajokliai?
Europa greitai tapo viena geidžiamiausių vietų skaitmeniniams klajokliams dėl greito interneto, turtingos kultūros ir įvairių vizų galimybių. Portugalija ir Ispanija nuolat patenka tarp populiariausių pasirinkimų – dėl savo prieinamesnių kainų, lyginant su kitomis Vakarų Europos šalimis. Kroatija taip pat sulaukia vis daugiau klajoklių – ypač Splite ir Dubrovnike, kur veikia bendradarbystės erdvės, gausi tarptautinė bendruomenė ir nuostabus kraštovaizdis.
Už Europos ribų, Pietryčių Azija išlieka karštuoju tašku – Balis ir Tailandas pritraukia tūkstančius nuotolinių darbuotojų dėl mažų pragyvenimo išlaidų ir jau susiformavusios nomadų scenos. Meksika ir Kosta Rika taip pat tampa vis populiaresnės Lotynų Amerikoje. Netikėtos vietos, kaip Gruzija ar Estija, taip pat įgauna pagreitį dėl pažangių vizų politikų ir valstybės iniciatyvų, kurios palankios nuotoliniams darbuotojams.
Gyvendamas Kroatijoje dažnai dalyvauju renginiuose užsieniečiams, kur susipažįstu su kitais nuotoliniais darbuotojais. Per susitikimus dažnai klausiu, kodėl žmonės pasirinko būtent Kroatiją – atsakymai dažniausiai tie patys: prieinamumas, saugumas, gamtos grožis ir anglakalbė paslaugų aplinka. Daugelis džiaugiasi, kaip lengva įsilieti į bendruomenę.
Vis dėlto iššūkių netrūksta. Kalbėjausi su amerikiečiais, kurie atvirai pasakojo apie nusivylimą keliaujant po Europą su skaitmeninio klajoklio viza. Biurokratija gali būti lėta, administraciniai procesai – varginantys. Nors infrastruktūra gerėja, skaitmeniniai klajokliai iš labai skaitmenizuotų šalių dažnai susiduria su lėtesniu tempu Rytų Europoje. Bet man užtenka vieno pasivaikščiojimo po miestą – ir šio grožio man pakanka, kad visa tai būtų verta.
Kaip susirasti draugų?
Kelionės vienam gali būti vienas turtingiausių patirčių gyvenime, bet jos taip pat turi savų iššūkių. Būna momentų, kai sėdi vienas naujame bute svetimoje šalyje ir staiga supranti, kad nepažįsti nė vieno žmogaus aplinkui. Tačiau tokia vienatvė tave stumia. Ji verčia išeiti iš komforto zonos, prisistatyti nepažįstamiems, sąmoningai ieškoti ryšių.
Vieną kartą tiesiog įkėliau savo nuotrauką į „Facebook“ grupę emigrantams su trumpu prisistatymu – kas esu ir kad ieškau draugų ar bendraminčių. Mano nuostabai, keli atsakę žmonės iki šiol yra vieni artimiausių mano draugų – susipažinome tiesiog komentaruose.
Vis dar juokiuosi, kai kas nors paklausia, kiek laiko pažįstame vienas kitą, ir mes sakome: „Oi, susitikome „Facebook“ prieš šešis mėnesius.“ Visi visada nustemba. Bet keliaujant vienam, draugystės atrodo kitaip. Įprasti „susipažinimo“ laikai nebegalioja. Kartais sutinki žmogų ir akimirksniu „susikabina“. Šis gyvenimo būdas skatina atvirumą, kuris lyg paspartina ryšių kūrimą.
Skaitmeniniai klajokliai gerai kuria savo palaikymo tinklus. Daugelyje populiarių miestų veikia „Facebook“ grupės, „WhatsApp“ pokalbiai, tinklaveikos renginiai, skirti būtent nuotoliniams darbuotojams. Bendradarbystės erdvės tampa socialiniais centrais, kur mezgamos draugystės, dalijamasi patirtimi ir kuriamas priklausymo jausmas.
Kai buvau Splite, prisijungiau prie kelių vietinių susitikimų ir net buvau trumpam pradėjęs savo kavos tinklaveikos grupę. Sutikau žmonių iš viso pasaulio – dirbančių technologijose, vertime ir kitose srityse. Nors turiu šeimos ryšių Kroatijoje, vis tiek stengiausi susipažinti su naujais žmonėmis. Manau, svarbu save stumtelėti, net jei vieta tau pažįstama – niekada nežinai, ką gali sutikti.
Viename susitikime sutikau merginą, kuri augo Splite. Nustebau ją matydamas renginyje, skirtame emigrantams, bet ji paaiškino, kad po studijų užsienyje ji nebejaučia ryšio su senais draugais ir ieško naujų pažinčių. Mus suartino bendros kroatiškos šaknys – šiandien ji viena mano artimiausių draugių. Jei nė vienas nebūtume išdrįsę išeiti iš komforto zonos, galbūt mūsų keliai niekada nebūtų susikirtę!
Kai rojus perpildytas
Nors skaitmeninio klajoklio gyvenimo būdas turi daugybę privalumų, egzistuoja ir kita medalio pusė, kurios negalime ignoruoti. Kuo daugiau nuotolinių darbuotojų atvyksta į įvairius pasaulio miestus, tuo labiau vietinės bendruomenės pajunta poveikį. Pažvelkime į tokias vietas kaip Balis, Meksiko miestas ar Lisabona, kur nuomos kainos išaugo drastiškai, ir kai kuriose kaimynystėse šį šuolį dažnai lemia patys skaitmeniniai klajokliai.
Tai matau pats: gyvenimo kaina auga greičiau nei vietiniai atlyginimai, o nuomotojai vis dažniau renkasi aukštesnius nuomos mokesčius galinčius mokėti užsieniečius, nei vietinius, kurie ten gyveno visą gyvenimą.
Pavyzdžiui, Meksiko mieste, tokiose vietose kaip La Condesa, nuomos kainos per kelerius metus išaugo daugiau nei 60 proc., nes vis daugiau nuotolinių darbuotojų čia kraustosi, ieškodami pigesnio pragyvenimo nei gimtosiose šalyse. Tačiau vietiniams – tai visai kita istorija. Daugelis nebegali sau leisti tokių išaugusių kainų ir yra išstumiami, nes butai atitenka tiems, kurie gali mokėti daugiau (net jei jie nesupranta vietos ekonomikos realijų).
Taigi, nors nuotoliniai darbuotojai atneša naudą vietos verslui ir skatina kultūrų įvairovę, svarbu, kad jie suprastų savo buvimo poveikį. Jie turi žinoti, kad yra didesnio vaizdo dalis. Svarbu ne tik pasinaudoti pigesniu gyvenimu, bet ir sąmoningai elgtis, gerbiant tuos, kurie čia gyvena visą gyvenimą.
Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Ispanijoje, gyventojai pradėjo priešintis turistų pertekliui. Vis dažniau kyla nepasitenkinimas nuotoliniais darbuotojais, kurie nesuvokia, kaip jų gyvenimo būdas keičia miestų charakterį. Tai – pusiausvyros klausimas, kuris reikalauja daugiau sąmoningumo iš klajoklių bendruomenės, kad jie neužimtų tik pigios erdvės, bet ir prisidėtų atsakingai.
Ar skaitmeninis klajokliavimas – tik trumpalaikė mada?
Aš netikiu, kad skaitmeninis klajokliavimas greitai išnyks. Vis daugiau sričių pereina prie hibridinio arba nuotolinio darbo modelio, o tai reiškia, kad vis daugiau žmonių turės galimybę dirbti iš bet kur. Iš pradžių tai buvo tik technologijų ir kompiuterių specialistų sritis, tačiau šiandieniniai skaitmeniniai klajokliai – iš labai įvairių sričių: marketingas, švietimas, finansai, klientų aptarnavimas.
Aš asmeniškai esu sutikęs laisvai samdomų specialistų, verslininkų, korepetitorių, net slaptų pirkėjų vadovą – visi sėkmingai dirba nuotoliu. Pagal 2025 metų „GrowthList“ ataskaitą, daugiausia nuotolinių darbuotojų dirba technologijų, rinkodaros, pardavimų, administravimo, švietimo, finansų ir profesinių paslaugų sektoriuose. Tai paneigia plačiai paplitusią nuomonę, kad nuotolinis darbas priklauso tik technologijų pasauliui.
Kaip pradėti?
Tiems, kurie svarsto apie tokį gyvenimo būdą, mano patarimas paprastas: pasidomėkite. Prisijunkite prie „Facebook“ grupių miestuose, į kuriuos norite vykti, užduokite klausimų, pradėkite planuoti dar prieš išvykdami. Aš, pavyzdžiui, važiuoju į Vietnamą, ir dar prieš atvykdamas jau žinau, kuriose kavinėse patogu dirbti, kuriuose jogos užsiėmimus lankysiuosi. Tokios mažos detalės labai palengvina įsikūrimą naujoje vietoje.
Ar visi visą gyvenimą bus skaitmeniniais klajokliais? Tikriausiai ne. Bet net jei tai trunka tik keletą metų – šis gyvenimo būdas išplečia pasaulėžiūrą, leidžia pažinti naujas kultūras ir gyventi vietose, kuriose niekada negalvojote atsidursite.
Vieniems – tai svajonių gyvenimas. Kitiems – romantizuota nestabilumo versija. Viena aišku: darbas nebepriklauso nuo geografijos, ir šis pokytis atėjo ilgam.
Jaunieji žurnalistai Europoje – susipažinkite su autore
Sasha Curin
„Man patinka fiksuoti kasdienybės akimirkas ir paversti jas istorijomis, kurios svarbios.“
Straipsnio bendraautorė:
Lisa Leopoli
Šis straipsnis atspindi tik autorių nuomonę. Europos Komisija ir „Eurodesk“ neatsako už jame pateiktą turinį.
Daugiau infomacijos: https://youth.europa.eu/news/what-digital-nomad-and-why-are-they-everywhere_en
© Sasha Curin, 2025
