Nori pakeist pasaulį – pradėk keisti save
Gyvenimas šiuolaikinėje visuomenėje daugumai žmonių yra be galo sunkus.
Namus palieka į užsienį sparnus pakėlę vaikai, neretai ir vaikus seneliams palikę tėvai. Tikriausiai greitai nebus namų, kuriuos bus aplenkusi ši netektis. Visuomenė svetimėja. Neretai iš vyresniosios kartos atstovų girdžiu, koks šaltas ir pagarbos nejaučiantis yra dabar jaunimas, kokie pikti kaimynai, valdžia irgi nelepina. Bet, kaip sakoma, jei nori pakeisti pasaulį, pirmiausia pakeisk save.
Argi ne mes patys užsiplieskiam visus koneveikti pirmai progai pasitaikius? Jeigu kažkas nepasiseka, pykstam ir kaltinam kitus ir blogai susiklosčiusias aplinkybes, nebandydami dar ir dar kartą imti ir daryti, nebijodami, kad nepasiseks. Mano manymu, mes patys esam savo likimo kalviai. Mes esam savo gyvenimo menininkai, o mūsų kūrinys yra pats gyvenimas.
Netvarkingas ir chaotiškas gyvenimas mus labai sekina. Mes nebeskaitom knygų, o stebim gyvenimą per televizorių: žmogžudystės, avarijos, vagystės, emigracija, krizė, ašaros… Net ir filmai pilni smurto. Mes nemylim savęs leisdami negatyvui mus paveikti, mus valdyti.
Tik išmokę mylėti save, pradėsim mylėti kitus. Tik atvėrę savo širdis pažinsim kitų širdis. Jeigu rūpinsimės savo protu, jeigu prižiūrėsim ir puoselėsim jį kaip derlingą sodą, jis sužydės kaip niekada nesitikėjom. Bet jeigu leisim įsišaknyti piktžolėms, niekad nepatirsim harmonijos ir ramybės.
Geras sodininkas saugo savo sodą tarytum budrus karys ir neleidžia jo teršti. Dauguma žmonių kasdien nuodija savo minčių sodą: jie nerimauja, sielvartauja dėl praeities, mąsto apie ateitį kamuojami iš piršto laužtų baimių. Kad gyventume prasmingai, turime saugoti savo proto sodą ir įsileisti į jį tik geriausias naujienas. Negalim pataikauti sau ir mąstyti neigiamai nė akimirką.
Laimingiausi ir žvaliausi pasaulio žmonės savo prigimtimi nesiskiria nuo kitų. Mes visi iš mėsos ir kaulų. Mes visi iš tos pačios versmės. Tačiau tie, kurie ne vien egzistuoja, kurie kursto žmogiškųjų galimybių liepsnas ir išties mėgaujasi stebuklingu gyvenimo šokiu, elgiasi kitaip nei tie, kurie gyvena įprastai. Svarbiausia štai kas: jie sukuria teigiamą pasaulio ir jo daiktų bei reiškinių vaizdinį.
Baigdama norėčiau visų paprašyti: tiesiog dažniau nusišypsokim piktam kaimynui, pavargusiai pardavėjai parduotuvėje, dažniau savo artimui pasakykim, kaip labai jį mylim. Dažniau pasakykim gerą, o ne blogą žodį.
Pasaulis pasikeis, tik tada, kai pradėsim keisti save.
Virginija K.
(remiantis R. Sharma knygos „Vienuolis, kuris pardavė Ferrarį” citatomis)
