1863-ieji Verknės ir Nemuno krašte: kovos viltys ir netektys (XI)
Š. m. birželio 27 dieną (ketvirtadienį) 14.00 val. Birštono muziejuje įvyks tarptautinė mokslinė konferencija, skirta 150-osioms 1863 m. sukilimo metinėms. Konferencijoje dalyvaus ir pranešimus skaitys Suvalkų archyvo direktorius Tadeušas Radzivinovičius, žinomas Suvalkų krašto praeities tyrinėtojas Andžejus Matusievičius, Kaišiadorių muziejaus istorikas Vytautas Budvytis, Marijampolės kraštotyros muziejaus direktorius Antanas Pileckas, Lietuvos karališkosios bajorų sąjungos Kauno krašto vadas, Kauno civilinės metrikacijos biuro vedėjas Kęstutis Ignatavičius bei šių eilučių autorius. Su bičiuliais lenkais tariamasi ir dėl Suvalkų archyvo istorinių dokumentų parodos minėta tema eksponavimo mūsų muziejuje.
Konferencijoje dalyvaus ir mintimis apie savo kilmingų protėvių dalyvavimą 1863 m. sukilime pasidalins Adomo Bartoševičiaus proanūkės Zita Bartusevičiūtė ir Ona Žukauskienė, Birštono krašto bajorų Daunoravičių gentainiai, birštoniškiams jau žinomas bajoras Arturas Rukas Daujotis, Kleto Korevos palikuonys. Mūsų garbingas istorines tradicijas įamžinančiame renginyje kviečiame dalyvauti Birštono, Prienų, Jiezno kraštų istorijos mylėtojus, inteligentiją, mokytojus, kultūros darbuotojus, plačiąją visuomenę.
Moteris bajorė 1863 m. sukilime
Šilėnų kaimo bajorė Bogumila Jaciunskienė 1863 m. jau buvo 66 m. našlė. Turėjo apie 70 ha žemės Šilėnuose ir dar apie 30 ha (tuo metu žemės matavimo vienetas buvo dešimtinė – V. K.) Siponyse. Su jau mirusiu vyru vyru Tadu ji buvo susilaukusi sūnaus Petro, tuo metu jam buvo 33 metai, Juozui buvo 19, Jonui – 23, Antanui – 16, dukrai Konstancijai – 27 (LVIA ,,f. 378, PS, 1864, b. 183, l. 49 ap). Prasidėjus 1863 metų sukilimui, aktyviai įsitraukė į jį. Jos sūnūs Juozapas ir Antanas prisijungė prie sukilėlių (Ten pat, p. 1-1 ap). Jaciunskienė suagitavo į sukilimą Šilėnų bajorus Klemensą ir Aleksandrą Daunoravičius, Sokonių kaimo bajorus Mykolą Veličką, Adomą Kavaliauską, Mykolą Venskavičių, Jurgį Šaproną, Tadą Barysą ir kitus. Ji tuomet visiems kalbėjusi, kad bus pakartas tas, kas nekovos už laisvę ar išdavinės sukilėlius (Ten pat, p. 8). Pati labai dažnai vyko į Šilėngirę, tikriausiai ten veždavo sukilėliams maisto produktų. (Ten pat, p. 1 ap). Deja, Šilėnuose dirbęs slaptuoju žandarmerijos agentu bajoras Pranas Kšyževskis savo slaptuose raportuose nurodė kaimynės veiklą, ir ji 1863 m. lapkričio 11 dieną buvo suimta. Metus laiko Bogumila Jaciunskienė praleido tai Trakų, tai Vilniaus kalėjimuose, buvo tardoma. Perskaičius didelės apimties bylos medžiagą, suvoki 1863 m. sukilimo Jiezno – Birštono krašte (tuo metu Jiezno valsčiui priklausė visa teritorija iki dešiniojo Nemuno kranto, iki Paprienės – V. K.) schemą.
Mobilizacijos į sukilimą, į Stabrovskio-Liubičiaus būrį štabą sudarė Panemunio dvaro savininkas, kurorto verslininkas Adomas Bartoševičius su sūnumis Vaclovu ir Adomu, Nemajūnų klebonas Pranciškus Kazlauskas, Verbyliškių dvaro savininkas Vladislavas Kulieša su sūnumi Feliksu, dvare gyvenęs bajoras Vilčinskis, Sokonių kaimo bajoras, ginklų tinklo organizatorius bajoras Osecka. Tarp sukilimo agitatorių aktyviausia buvo Bogumila Jaciunskienė ir Kurmoniškių dvarininkas Jonas Vaicekavičius. Šių bajorų susitikimo kospiracinės vietos buvo Ustronėje, Nemajūnuose.
Tardymai
Visi dalyvavę sukilime buvo tardomi, jiems grėsė tremtis į Sibirą, dvarų ir žemės valdų konfiskacija. Solidžiausiai tardymuose laikėsi Adomas Bartoševičius, Apolinaras Moravskis, Aleksandras Geištoras, Vladislavas Kulieša, Osecka. Jie visokiausiais būdais neigė savo kaltę, kaltinimų nepripažino, bet nieko neišdavė, neteikė jokios informacijos apie sukilimą. Tuo tarpu kiti pripažino, kad į sukilimą buvo suagituoti anksčiau išvardytų asmenų, kad jie patys gailisi savo žingsnio. Suklupo ir trapioji moteris Bogumila Jaciunskienė. Ji tvirtino, kad jos sūnus prievarta į sukilimo būrį paėmė A. Bartoševičius su sūnumis, Vladislavas Kulieša ir Vilčinskis. Galima suprasti šių teiginių žmogiškąją pusę. Bet ji ir pati buvo apskųsta tų, kuriuos ji įtraukė į sukilimą, tie keli vyrai džentelmeniškumą irgi aukojo vardan gyvybės. Bogumila Jaciunskienė buvo pripažinta kalta, tačiau dėl jos amžiaus, atgailavimo, sukilimo smerkimo buvo nuteista pinigine bausme ir 15 metų nuolatine administracine priežiūra. 1864 m. gruodį Bogumila Jaciunskienė buvo paleista iš Trakų kalėjimo ir išvyko į Šilėnus, kur toliau ūkininkavo. Mirė ji 1877 m., sulaukusi 80 metų amžiaus, paliko sūnus, kurie tuo metu dar buvo gyvi (LVIA, f. 1044, ap. 1, b. 4, p. 59).
Šilėnų Jaciunskus, kurių proseneliai buvo Petras, Aleksandras, Jonas ir Antanas, labai prašome ir kviečiame atvykti į muziejų pasidalinti bet kokia turima informacija apie savo protėvius.
Belieka tik žavėtis drąsia moterimi Bogumila. Ką reiškė tais laikais moteriai įsitraukti į visuomeninį judėjimą, o ypač nukreiptą prieš carinę valdžią! Ilgai vaikščiojome po Nemajūnų kapines, bet antkapio su šia pavarde jau nebesuradome. Bogumilos įskundėjas Motiejus Kšyževskis irgi sulaukė 80 metų, mirė 1894 m., buvo palaidotas tose pačiose Nemajūnų kapinėse (L VIA, f. 1044, ap. 1. b. 7, p. 68).
Caro valdininkai buvo priversti po metų paleisti iš nelaisvės ir Adomą Bartoševičių. Šis iš ten išėjo pakelta galva.
1863 m. spalio mėn. daugelis sukilėlių būrių carinės kariuomenės buvo išblaškyti. N. Muravjovo-Koriko parankinių žiauriai represuojami jie kėlėsi per Nemuną, traukėsi į Augustavo guberniją. Daugelis Birštono krašto bajorų pasitraukė iš sukilimo, grįžo į gimtuosius dvarus. Tačiau vilties gaidelę įžiebė 1863 m. spalio 20 d. sukilėlių desantas Jiezne.
1863 m. spalio 20 d. vakaras Jiezne
Lietuvos Valstybės istorijos archyve suradome 17 puslapių bylą (LVIA, ap. 1, b. 54), kuri atskleidžia prieš 150 metų įvykusių įvykių grandinę. 1863 m. spalio 20 d. Trakų apskrities 5-ojo karinio skyriaus Butrimonyse viršininkas kreipėsi į Trakų apskrities karinį viršininką: „Šiandien naktį man pavestame skyriuje gavome penkiašimtininko pranešimą, kad trys ginkluoti maištininkai atvyko į Jiezno valsčiaus valdybą iš Emilijos Rybickos valdomo Trezentalio dvaro, apiplėšė pinigų dėžutę ir išėmė iš jos tiek, kiek ten buvo, 32, 59 ½ sidabrinio rublio, valsčiaus viršaičio antspaudą, blankus“ (Ten pat, l.2). Priminsime, kad tuo metu carinio valsčiaus viršaitis gaudavo 100 metinių sidabrinių rublių atlyginimą. Spalio 22 dieną Trakų apskrities karinis viršininkas rašė raportą Vilniaus gubernijos viršininkui. „5-ojo karinio skyriaus viršininkas raportavo, kad remiantis gautomis žiniomis, šio mėnesio 20 d. pavakaryje trys maištininkai užpuolė Jiezno valsčiaus valdybą, iš pinigų dėžutės išėmė 32, 59 ½ sidabrinio rublio, valsčiaus viršaičio antspaudą ir blankus“ (Ten pat, p. 3).Tuo pat metu į Trakų karinį viršininką jau buvo kreipęsi kiti asmenys. Raporte taip pat nurodoma, kad sukilėliai nubaudė rusų valdinės mokyklos mokytoją ir paėmė iš jo 65 sidabrinius carinius rublius. „O po to užpuolė dvarininkų Žabos ir Kamenskienės dvarus. Ir pagrobė 10 kartų didesnę sumą – 326 sidabrinius rublius. Toks maištininkų smurtas, kad jį numalšinti, o nusikaltėlius atiduoti į vyriausybės rankas“ (Ten pat, p.3).
Trakų apskrities karo viršininkas savo ruožtu įsakė Trakų apskrities 5-ojo skyriaus viršininkui: „Maštininkų pagrobtus 32 rublius, 59 ½ sidabru išieškoti iš Trezentalio dvaro, kaip artimiausio Jieznui, dvarininkės Emilijos Rybickos. (Ten pat, p. 5). Trakų apskrities viršininkas pareikalavo išsiaiškinti, „kaip galėjo maištininkai patekti į valsčiaus valdybos patalpas, kodėl jos nesaugojamos ir kur tada buvo sargas ir kas dėl to kaltas. Kiek dėl to, kas įvyko, kaltas valsčiaus valdybos viršininkas ir raštininkas? Pranešti visiems, kiek galint slapčiau, kad tokios priemonės ir sprendimai bus taikomos ir visiems kitiems“ (Ten pat p.6). Iš šių eilučių ryškėja, kad sukilėliams pritarė Trezentalio dvaro savininkai Rybickiai. Kodėl gi sukilėliai taip smarkiai rekvizavo Jiezno didesnės dvaro dalies savininkę (1839-1870 m.) Oną Kamenskienę ir dvarininką Žabą? Tai buvo krašto dvarininkai, garsėję žiauriu elgesiu su baudžiauninkais, jų išnaudojimu. Dvarininkė Ona Kamenskienė po 1861 m. baudžiavos panaikinimo neteisėtai pasisavino Liciškėnų kaimo valstiečių Stelmokų, Kazlauskų, Ligeikų, Daunorų pievas ir ganyklas. Dvarininkai Žabos dėl savo gobšumo 19 a. jau buvo praminti viską susiglemžiančiais „žėbomis“. Tai faktas, rodantis ir socialinius momentus sukilime. Rusiškos valdinės mokyklos mokytojas buvo nubaustas, kad tiesiogiai vykdė krašto rusinimą.
Iš tolesnio susirašinėjimo ryškėja, kad sukilėliai veikė labai įžvalgiai ir buvo susiję su vietiniais valstiečiais. Vieni sukilėliai puolė Jiezno valsčiaus valdybos būstinę, kiti rekvizavo dvarininkus, o dar kiti per naktį Liciškėnų kaimo sodyboje saugojo Jiezno valsčiaus valdybos viršaitį Jokūbą Kazlauską ir jo brolį Tadą, kuris tą vakarą turėjo saugoti Jiezno valsčiaus valdybos patalpas (Ten pat, p. 8). Šie sukilėliams turbūt davė įžadus niekur nesikreipti, nes Jiezne pasirodė tik po dviejų parų. Sprendžiant iš tolimesnio tyrimo Jiezno dešmtininkas Ignas Dukavičius ir Jiezno seniūnas Jonas Joneliūnas, atsakingi už valsčiaus valdybos apsaugą, buvo užsiėmę savo asmeniniais reikalais, nusiuntė į apsaugą vieną valsčiaus vyrą su žmona. Pas Jiezno valsčiaus raštininką kambarine tarnavusi Regina Malaškaitė ir jos draugė Ona Venckutė, sužinojusios, kad naktį iš spalio 20 į 21 nebus stiprios apsaugos, apie tai galėjo pranešti sukilėliams (Ten pat). Carinė valdžia visokiais būdais stengėsi surasti sukilėlius, įvykdžiusius kovinę akciją Jiezne. Visų sukilėlių kovos braižas buvo labai panašus. Nuo 1863 m. rudens jie jau vedė partizaninį karą: naikino carinių valsčių valdybų dokumentus, plėšė caro portretus, paimdavo pinigus iš nuožmių dvarininkų, rekvizuodavo pašarus, arklius, maisto produktus, arklius, smuklėse atimdavo spiritą ir sudraskydavo patentus. 1863 m. spalio antroje pusėje Jiezne kirtosi kelių sukilėlių būrių keliai. Detaliau patyrinėjus sukilėlių būrių judėjimą chronologiškai, daugiausia tikėtina, kad drąsų išpuolį Jiezno krašte organizavo Felikso Visloucho sukilėlių būrys.
Jiezno dvarininkai Kuliešos, Geištoras, Vaicekavičius aktyviai sukilėliams suteikdavo pagalbą maistu. Tą darė ir Emilija Rybicka, Trezentalio dvaro savininkė. Kad neinformavo Jiezno carinių pareigūnų apie sukilėlių pasirodymą, ji turėjo padengti sukilėlių iš Jiezno valsčiaus valdybos paimtus pinigus. Vilniaus gubernijos iždas padengė nuostolius dvarininkams Žabai ir Kamenskienei. (Ten pat, l.11). Šis sukilėlių reidas Jiezne įžiebė optimizmo gaidelę krašto bajorijai, siekusiai Tėvynės išvadavimo.
(Bus daugiau)
Vytautas Kuzmickas,
istorikas, Birštono muziejaus vyr. fondų saugotojas
