Pakeliui į Ameriką…
Prienietė Liucija Galinytė-Hazelwood šeštus metus gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose. Į šią šalį ją atginė meilė pusiau amerikiečiui, pusiau salvadoriečiui Anthony, su kuriuo susipažino Ispanijoje. Šiuo metu 28-erių meilės emigrantė dirba pardavimų vadybos srityje ir rašo maisto tinklaraštį, kuriame dalinasi ne tik receptais, bet ir trumpomis gyvenimo JAV istorijomis. Skaitytojams pasiūlysime keletą Liucijos papasakotų istorijų „iš pirmų lūpų“ apie gyvenimą už Atlanto.
Antri namai – „Revuona“
Liucija gimė ir smagiai pirmuosius dvidešimt metelių gyveno Prienuose. Nuo pat mažų dienų žinojo, kad lankys „Revuonos“ vidurinę mokyklą, kadangi gyveno visiškai šalia.
„Labai džiaugiausi, kad turėjau galimybę nuo 1 iki 12 klasės mokytis „Revuonoje“, nes tai ne tik buvo tiesiogine žodžio prasme antri namai (kadangi mokykla praktiškai buvo namų kieme), bet ir pati mokyklos aura, ten dirbantys mokytojai ir darbuotojai padėjo formuotis pirmiesiems reikalingiems gyvenime įgūdžiams ir žinioms. Nesvarbu, kad tais laikais, kai mokiausi, mokykla nebuvo pati gražiausia ar moderniausia, bet man tai buvo žinių ir gyvenimiškų pamokų pradinis taškas“, – pasakojo Liucija, dėkodama visiems „Revuonos“ mokytojams, kurie padėjo ne tik mokytis, bet ir džiaugtis pasiekimais.
Ji tikisi, kad galbūt kada nors ateityje ras galimybę prisidėti prie šios mokyklos gerovės.
Ji taip pat devynerius metus skambino pianinu Prienų meno mokykloje. Prisipažįsta, kad jei ne mama, turbūt tiek ilgai nebūtų grojusi, nes, kaip ir visi vaikai, kas kelerius metus vis sugalvodavo, kad atsibodo, kad yra kitų užsiėmimų ir nori muzikavimą mesti. Bet mama vis sustabdydavo ir skatino toliau mokytis muzikos. Dabar jaučiasi skolinga ne tik mamai, bet ir Meno mokyklos mokytojams, kurie nuo mažų dienų mokė groti, pažinti muzikos istoriją ir išugdė klausą.
Pasak Liucijos, kartais, kai amerikiečiams pasako, kad tiek metų grojo muzikos mokykloje pianinu, šie nustemba, nes lankyti muzikos mokyklą yra gana retas reiškinys Amerikoje. Šioje šalyje ne visi ir išgali leisti vaikus mokytis muzikos, nes tai nėra pigus užsiėmimas. Pavyzdžiui, Majamyje „normalioje“ muzikos mokykloje individuali pianino, gitaros ar kito instrumento pamokos kaina svyruoja nuo 60 iki 100 dolerių už vieną valandą.
Pabaigusi mokslus Prienuose Liucija įstojo Vytauto Didžiojo universitetą Kaune ir baigė marketingo vadybos bakalauro studijas.
Paskutiniuose kursuose labai norėjo išvykti kur nors už Lietuvos ribų, nesvarbu ar pagal Erasmus, ar Workand Travel programą.
„Tiesiog turėjau didelį norą pamatyti dar nematytus kraštus, aplankyti naujas vietas, pažinti naujas kultūras. Ir negalėjau atsidžiaugti, kai pavyko gauti net dvi praktikos vietas Ispanijoje“, – pasakoja Liucija.
Tiesa, kol pavyko gauti praktikos vietą norimoje šalyje, teko išsiųsti beveik porą šimtų elektroninių laiškų. Pasak Liucijos, gal skamba banaliai ir juokingai, bet jai buvo svarbu ne tik gauti praktikos vietą, bet kad ir ta vieta būtų šiltoje šalyje.
„Kuris gi lietuvis nesvajoja pagyventi šiltuose kraštuose bent mėnesiuką? Kai Lietuvoje vasara trunka geriausiu atveju tris mėnesius, sunku nesvajoti apie gyvenimą po palme ar bent jau po karšta saule“, – apie tai, kaip atsidūrė Ispanijoje praėjus vos kelioms dienoms po diplomo įteikimo, pasakojo Liucija.
Pažintis su Ispanija
Ispanija buvo pirma užsienio šalis, kurioje mergina gyveno ilgesnį laiką. Prieš tai jai buvo tekę pakeliauti po skirtingas Europos šalis, bet niekada negyveno niekur kitur, tik Lietuvoje. Vienai nuvykus į nepažįstamą šalį iš pradžių buvo ir baugoka, ir kartu labai įdomu. Ir ne tik dėl to, kad nieko nepažinojo, bet ir dėl to, kad dar tik mokėsi ispanų kalbos. Pačioje pradžioje ilgėjosi draugų, šeimos, įprastos lietuviškos gyvenimo tėkmės.
Pirmoji praktika Ispanijoje – nedidelėje vietinėje kepyklėlėje, ieškojusiai praktikanto, galinčio pagelbėti marketingo ir finansų srityje.
„Apsigyvenau labai mažame miestelyje, turinčiame vos 1000 gyventojų. O tokiame miestelyje vos vienas kitas jaunesnis žmogus kalba angliškai, visi kiti – tik ispaniškai. Ir ta „tikra“ ispanų kalba, su savais akcentais, maniera ir žodynu! Įsivaizduokite, kaip užsienietis susikalbėtų tikrame žemaitiškame, aukštaitiškame ar dzūkiškame miestelyje, turėdamas vos lietuvių kalbos pradmenis. Taip jaučiausi ir aš, nes žinių buvo mažai – tiek, kiek išmokau universitete“, – pirmąsias savaites prisiminė Liucija.
Pasakojo, kad po praktikos sėdėdavo su žodynėliu ir mokėsi ispaniškų frazių, žodžių, žiūrėdavo ispanišką televiziją – stengėsi save apsupti vien tik ispanų kalba. Prireikė daug pastangų ir didelio užsispyrimo, kol galiausiai pradėjo jaustis patogiau. Sunkus darbas atsiperka!
Pasak Liucijos, smagiausia gyvenant ir dirbant tokiame mažame ispaniškame miestelyje buvo tai, kad aplinkiniai – kaimynai, darbdavys ir visi miestelėnai –ją priėmė labai draugiškai. Jiems užsienietis, gyvenantis tokio dydžio miestelyje, yra egzotika. Nelabai kas žinojo, kur ta Lietuva, ir visiems buvo įdomu, kaip ir ką ji veikia jų miestelyje, todėl buvo gana lengva, net ir gerai nemokant kalbos, susibičiuliauti su vietiniais.
Lietuvės teigimu, gyvenimas tokiame miestelyje teka lėta, bet malonia vaga. Kiekviena šalis turi savo ritualus. Ispanijoje šventas dalykas – siesta, kurios metu visi keliauja valgyti pietų ir po jų tiesiog „numigti kampą“. Verslai, parduotuvėlės, kepyklėlės dažniausiai užsidaro nuo 13 iki 15 valandos, o restoranai, kavinės nuo 16–17 valandos iki 19–20 valandos. Mažesniuose miestuose ir miesteliuose siesta yra labai normalus ir nieko nestebinantis reiškinys. Didesniuose miestuose, priklausomai nuo verslo, ne visi laikosi tradicinės „siestos“. Bet keliaujant po Ispaniją tikrai galima pastebėti, kad 15–18 valandą užsimanęs pavalgyti sunkiai rasi veikiančią kavinę. Taip Liucijai yra nutikę daugybę kartų. Tuomet tenka keliauti į maisto prekių parduotuvę arba gurgiančiu skrandžiu laukti, kol atsidarys kavinės.
Pasak Liucijos, dar būtina paminėti nesuskaičiuojamą daugybę mažų ir didelių ispaniškų švenčių. Kaip ir Lietuvoje, taip ir Ispanijoje miestai ir miesteliai turi savo šventes, o visoje šalyje taip pat vyksta daugybė festivalių bei švenčių.
„Reikia nepamiršti, kad ispanai šias šventes iš tikrųjų švenčia, ir ne tik šventės dieną, bet net kelias dienas prieš ar po mažuose miesteliuose pusė verslų būna uždaryta. Kaip tik naujas mėnesis, taip ir nauja šventė! Kartais būdavo sunku susekti, kada kokia šventė bus švenčiama. Bet tokie jau tie ispanai – jei švęsti gyvenimą, tai kodėl ne kiekvieną dieną“, – prisimena Liucija.
Niekada nemiegantis Madridas
Antrąją praktiką atlikti Liucija turėjo galimybę Ispanijos sostinėje Madride. Ir praktikos vieta negalėjo būti geresnė – Madrido širdyje, prie „Gran Via“ – turbūt pačios populiariausios gatvės visoje Ispanijoje. Čia ji dirbo įmonėje, kuri užsiėmė Erasmus programos ir kitų studentų sutikimu bei apgyvendinimu Madride. Ir džiaugiasi, kad ir čia negalėjo skųstis nei vadovais, nei bendradarbiais, nes, prireikus pagalbos, visi draugiškai padėdavo.
Pasak Liucijos, Madride gyvenimas tęsiasi kiaurą parą – šis miestas niekada nemiega. Todėl kiekvieną dieną gali ne tik susipažinti su naujais žmonėmis, bet ir grožėtis pačiomis įvairiausiomis Madrido kultūrinėmis vietomis, parodomis, parkais, muziejais. Madride yra tokia nesuskaičiuojama galybė kavinių, restoranų, barų, kad, net jei kiekvieną dieną valgytum vis kitoje vietoje, vis tiek visų neaplankytum. Visi žino, kad pačios geriausios yra labiausiai užslėptos kavinukės.
„Jeigu planuojate keliauti į Madridą ar apskritai į Ispaniją, atvykę klauskite vietinių, kur geriausia papietauti ar pavakarieniauti. Jie parodys tik jiems patiems žinomų fantastišką maistą tiekiančių kavinių ir restoranų. Nors apskritai maistas visur Ispanijoje yra be galo šviežias ir skanus, ir labai retai kada pateksite į vietą, kurioje maistas nepatiks“, – pataria Liucija.
Gyvendama Ispanijoje ji aplankė ne vieną miestą ir miestelį. Nuo tada visiems, kas ruošiami vykti į Ispaniją, Liucija rekomenduoja išsinuomoti automobilį, nebijoti keliauti ir planuoti savo kelionę patiems. Pasak lietuvės, tik tada galima pajusti tikrąją Ispaniją, susipažinti su vietiniais ir pasimėgauti nuostabiais Ispanijos vaizdais.
Ji pastebėjo, kad ispanai, palyginti su lietuviais, dažniausiai yra laisvi, atsipalaidavę ir besimėgaujantys gyvenimu. Kadangi ji pati yra optimistiško ir linksmo charakterio, jai labai tiko ir ispanų gyvenimo būdas, ir bendravimas, ir net visos jų „siestos-fiestos“… O kai apsigyveno JAV, ištiko kultūrinis šokas!
Ispanija „padovanojo“ vyrą
Gyvendama Ispanijoje Liucija sutiko savo būsimą vyrą, kuris tuo metu mokėsi magistrantūroje viename iš Madrido universitetų.
Graži draugystė Ispanijoje truko maždaug metus, todėl artėjant laikui Anthony išskristi atgal į JAV, teko nuspręsti, ką daryti toliau – ar pildyti dokumentus ir planuoti vedybas, ar tiesiog išsiskirti. Vis tik meilė nugalėjo! Visos kliūtys buvo įveiktos ir jiems pavyko sėkmingai susitvarkyti dokumentus – gavusi vadinamąją „sužadėtinės vizą“, Liucija galėjo išvykti į JAV.
Nebuvo viskas lengva ir greita. Norint gauti vizą, teko ne vieną dieną ir savaitę praleisti renkant reikiamus dokumentus, pildant įvairias formas. O kur dar interviu, medicininės pažymos ir t. t. Išsiuntus dokumentus laukia ilgas ir nuobodus laukimas, nes visi su imigracine viza susiję reikalai JAV institucijose tvarkomi neapsakomai lėtai. Nuramindama lietuvius, kurie piktinasi, kad Lietuvoje reikia ilgėliau laukti kokio nors dokumento, sako JAV šiuo klausimu ne tik nesiskiria, bet gal ir lenkia Lietuvą. Ji vizos laukė apie pusę metų, bet žino, kad kiti laukia metus ar net ilgiau. Ir labiausiai kankina nežinia – bus patvirtintas ar atmestas tavo prašymas. Todėl visą tą laiką tiesiog „kybai“ nežinioje, nes negali prognozuoti, koks bus atsakymas. Ir nieko negali paskubinti!
„Pagaliau gavusi leidimą, susikrovusi lagaminą, atsisveikinusi su šeima ir draugais, išsiruošiau kelionėn į naują gyvenimą. Nelabai įsivaizdavau, kas manęs laukia toje Amerikoje, juk ten dar niekados nebuvau lankiusis. Apie gyvenimą Amerikoje žinojau tik iš filmų, na, ir, žinoma, iš būsimo vyro pasakojimų. Bet viena yra girdėti pasakojimus, o visai kas kita pačiam viską patirti“, – pasakojo Liucija.
„Atrodė, kad patekau į amerikietišką filmą“
Pasak prieniškės, ji mėgsta naujus iššūkius ir naujas vietas, todėl drąsiai nėrė ir į naują gyvenimo nuotykį – gyvenimą JAV. Prieš apsigyvendama Amerikoje, niekada joje nebuvo lankiusis, todėl negalėjo žinoti, ko galima tikėtis. Tik žinojo, kad jos būsimas vyras amerikietis padės adaptuotis naujoje vietoje.
„O naujienų ir keistenybių buvo daug! Man, kilusiai iš nedidelio miestelio, kad ir mačiusi pasaulio, Amerika atrodė tokia didelė ir tokia įvairi, kad pirmas dienas tikrai vaikščiojau su tuo „vau“ faktoriumi mintyse“, – prisimena Liucija.
Amerika – šalis, sudaryta iš daugybės valstijų. Kiekvieną valstiją reikia įsivaizduoti kaip atskirą valstybę, su skirtingu klimatu, žmonėmis, požiūriais ir įstatymais. Kas aktualu vienoje valstijoje, kitoje gali būti visiškai kitaip.
Pirmą kartą atskridusi į JAV, Liucija nusileido Majamio oro uoste, Floridos valstijoje. Iš Lietuvos išskrido žvarbų spalį, o nusileido Majamyje, kuris pasitiko 30 laipsnių karščiu ir didžiule drėgme. Tada, pasak Liucijos, ir buvo pirmasis „vau“. Visur stypsančios palmės, nesibaigiantys greitkeliai, karštis, didžiuliai atstumai..Po 10 valandų skrydžio iš pradžių buvo sunku suprasti, kas, kur ir kaip, o naujo gyvenimo tyrinėjimai prasidėjo kitą dieną. Jos manymu, amerikiečiai kitame pasaulyje pasijaučia nusileidę Europoje, o europiečiai taip jaučiasi atskridę į JAV.
„Man viskas atrodė kaip filme, pradedant miestais, gatvėmis, parduotuvėmis, namais, ir t. t. Prireikė maždaug pusės metų, kad priprasčiau prie amerikietiškos aplinkos. Dabar jau akys prie visko pripratusios, bet iš pradžių atrodė, kad patekau į amerikietišką filmą“, – pirmuosius įspūdžius prisimena Liucija.
