V. Čmilytė-Nielsen: „Be laisvos žiniasklaidos demokratijos sveikata pradeda šlubuoti“

Apie regionų augimą, jaunimo politinį aktyvumą ir laisvos žiniasklaidos svarbą demokratijoje kalbamės su Seimo nare Viktorija Čmilytė-Nielsen.

Kas, Jūsų nuomone, šiandien yra didžiausia regioninės politikos problema Lietuvoje?

Geras klausimas. Vieną problemą visada yra labai sudėtinga įvardyti. Kuomet važiuoju po Lietuvą, kuomet lankausi mažesniuose miestuose, vienas iš tų dalykų, kuriuos visada girdi, yra švietimas, antras – sveikatos apsauga, prieinamumas kokybiškų paslaugų, ir trečias dalykas, toks labai praktinis, bet svarbus, tai yra kelių kokybė. Vienaip ar kitaip tos temos atsikartoja. Aišku, nacionalinis saugumas, gynyba – tai yra toks kontekstas, kuris yra šalies mastu svarbus, jis geopolitiškai svarbus ir jis regionus paliečia. Paliečia galbūt ne taip tiesiogiai, bet skaudžiai – per atsitraukiančias investicijas, per labiau dvejojančius investuotojus, per kelis kartus savo planus perskaičiuojančius verslus. Bet jeigu kalbėti apie tas temas, kurios atsikartoja visur, tai aš sakyčiau, kad švietimas, sveikata, keliai yra visiškai universalios temos.

Kaip valstybė gali prisidėti prie mažesnių miestų, tokių kaip Prienai, augimo?

Na, visų pirma, užtikrindama stabilumą ir, aš sakyčiau, tai, ką pavadinčiau tokia realistiška optimistiška nuotaika, emocija, kad žmonės galėtų pasitikėti, kad valdžios sprendimai yra nuspėjami, kad tie sprendimai bus kokybiški, kad jie bus duomenimis grįsti, apskaičiuoti, kad ne tik vietos, bet ir nacionaliniai politikai laikysis duoto žodžio, laikysis savo partijos programų. Tai yra tokie visiškai elementarūs dalykai, bet jie yra svarbūs. Mes, matyt, visi jaučiame, matome, kad dabar gyvename tokiu laikotarpiu, kai yra dvi kovojančios pusės, aš sakyčiau, tai yra pasitikėjimo ir nepasitikėjimo. Mano galva, čia yra didžiausias kirtis, apskritai, tarp politikų, nebe tarp politinių partijų, bet tarp politinių judėjimų, tarp atskirų politikų. Vieni stengiasi pasitikėjimą visuomenėje didinti, o kiti, kaip tik, siekia savo politinių tikslų, mažindami pasitikėjimą, didindami tokį nerimo jausmą. Tas vėlgi turi įtakos ir sostinėje, ir bet kuriame regione, mažesniuose miestuose. Pasitikėjimas tai yra tikėjimas, kad tu gali čia gyventi, auginti vaikus, matyti perspektyvą, ateitį. Lietuva per savo nepriklausomybės metus pasiekė didžiulį pasiekimą, mes esame realiai didžiulė sėkmės istorija. Visos problemos, be abejo, nėra išspręstos, jos niekada nebus išspręstos. Yra sričių, kur reikia daugiau pažangos, greičiau, bet negalima nuneigti, kad Lietuva daug pasiekė, dėka savo fantastiškų žmonių, labai darbščių, labai išsilavinusių, nebijančių rizikuoti, tai mes turėtume tą savo turtą didžiausią ir vienintelį realiai labai saugoti ir jis regionuose ypatingai ryškiai matomas.

Prienai siekia kurortinės teritorijos statuso. Kaip tai galėtų prisidėti prie regiono patrauklumo, ypač jaunimui?

Viena vertus, tai yra jau kitos finansavimo galimybės, tai suteikia galimybę ir pritraukti čia žmones atvykstančius. Mes žinome puikiausiai, kad turizmas šalies viduje yra vis svarbesnis faktorius. Visiškai nebūtina važiuoti kažkur toli, kad patirtum puikių emocijų ir pailsėtum gerai, ir pamatytum įdomių vietų. Tai kilstelėtų Prienų krašto patrauklumą žmonių akyse. Kitas dalykas – atvertų naujas galimybes tiek investicijoms, tiek reabilitacijos, grožio, sveikatos tokioms paslaugoms ir, manau, visiškai pagrįsta, kad siekiate šito statuso. Labai linkiu, kad pavyktų.

Šią savaitę Seimas nepritarė Konstitucijos 34 straipsnio pakeitimui, kuris būtų leidęs savivaldos rinkimuose balsuoti nuo 16 metų. Kaip, Jūsų nuomone, tai gali paveikti jaunimo susidomėjimą politika tiek dabar, tiek vyresniame amžiuje?

Čia didelė diskusija. Aš pati balsavau už, liberalai taip pat balsavo už. Buvome vienintelė, berods, frakcija, kuri šimtu procentų palaikė Konstitucijos pakeitimą, bet šįkart neužteko balsų. Aš manau, kad vienas dalykas yra gerai: net nepaisant to, kad Konstitucijos pakeitimui dabar nebuvo pritarta, pati diskusija jau įžiebta, ir toje diskusijoje, kiek aš matau, aktyviai dalyvauja jaunimo atstovai. Vadinasi, mažiausia, kas įvyks, – dalis jų pyktels ir sakys: mes norim, mes domimės politika, mes norim dalyvauti. Sulauks pilnametystės ir bus aktyvesni negu yra dabar, nes ką mes Lietuvoje stebime ir kas turėtų kelti nerimą – kad grupėje tarp 18 ir 29 metų tik apie trečdalis žmonių balsuoja, dalyvauja rinkimuose, pasinaudoja teise išsakyti savo nuomonę. Netgi Europos Parlamento rinkimuose tas procentas yra dar gerokai mažesnis, tai labai mažas aktyvumas. Visgi dažniau politikai eina paskui rinkėją, o ne veda rinkėją paskui save, tai reiškia, kad jaunimui ypatingai svarbios temos yra mažiau paliečiamos, kadangi žmonių skaičius, į kurį gali apeliuoti, iš anksto žinai, nėra toks didelis. Čia, aišku, uždavinys yra ir politikams, ir jauniems žmonėms parodyti, kad apie jų problemas reikia kalbėti, kad tai yra labai prasminga ir svarbu. Praeitoje kadencijoje pavyko pakeisti Konstituciją tokiu būdu, kad amžiaus cenzas kandidatavimui į Seimą buvo sumažintas, ir tai buvo taip pat jaunimo organizacijų pasiūlymas. Tuomet jį teikiau aš, bet pavyko surinkti tą skaičių, kuris tikrai labai didelis, ir Konstituciją pavyko pakeisti. Tie nuogąstavimai, kad labai daug jaunų žmonių užplūs Seimą, visiškai nepasiteisino. Turiu minty oponentų nuogąstavimus tuo metu, kai jie vis pasisakė, kad ne, čia labai rizikinga. Aš manau, jeigu pavyktų Konstituciją pakeisti taip, kad savivaldos rinkimuose galėtų balsuoti jau nuo 16 metų, pavojų, kurie įvardijami, nebūtų tiek daug, nebūtų taip, kad visi šešiolikmečiai ateitų į rinkimus. Būtų sudarytos sąlygos žmonėms jauname amžiuje pirmą kartą pabalsuoti, ir įvairūs duomenys, įvairūs tyrimai rodo, kad kuo anksčiau pirmą kartą balsuoji, tuo didesnė tikimybė, kad rinkimuose dalyvausi ir domėsiesi politiniais procesais likusį gyvenimą. Tokia pilietiška visuomenė, aktyvi visuomenė, sekanti politines aktualijas ir turinti nuomonę, yra vienas iš pagrindinių demokratijos ramsčių.

Kaip, Jūsų supratimu, skiriasi jaunimo politinis aktyvumas regionuose ir didmiesčiuose?

Aš manau, kad kažkiek yra skirtumų, nors regionas regionui nelygus. Akivaizdu, kad dažnu atveju labai daug kas priklauso nuo asmenybių. Jeigu yra kažkoks vietos lyderis, kuris sugeba jaunus žmones uždegti, patraukti, ar tai būtų nevyriausybinės organizacijos veikla, galų gale, sportas, čia yra labai svarbi sritis, menas. Iš esmės ne tiek reikšminga, kurioje srityje susiburia jaunimas, kiek tai, kad jie veikia kartu, jie bendrauja, diskutuoja, ir tada tas aktyvumas dažniausiai tampa ir pilietiniu aktyvumu. Aktyvūs piliečiai jie aktyvūs yra visur, visose srityse. Mes esam įpratę galvoti, kad Vilniuje jauni žmonės daugiau domisi politiniais procesais, dažniau turi nuomonę, bet balsavimo rezultatai nelabai tai sako, tai aš sakyčiau, kad daugiau priklauso nuo asmenybių, nuo vietos lyderių, dėl to mieste, miestelyje, regione lyderystė dar labiau svarbi ir dar labiau matoma. Čia gali padaryti didžiulį pokytį, jeigu imiesi iniciatyvos.

Koalicijai toliau stumiant naujojo LRT įstatymo pataisas, tęsiasi protestai, netyla kalbos apie galimą pavojaus žodžio laisvei. Kokį vaidmenį, Jūsų manymu, demokratijoje atlieka laisva žiniasklaida?

Kertinį vaidmenį – be laisvos žiniasklaidos demokratijos sveikata pradeda šlubuoti, ir tą mes matome, žiūrėdami ir iš kitos pusės. Mes matome, kad šalyse, kurios nuo liberalios demokratijos yra pasukę autoritarizmo keliu ar bent jau neliberalios demokratijos keliu, visų pirma pirmoji auka visada tampa laisva žiniasklaida, visų pirma, imamasi kontroliuoti žiniasklaida. Ir, beje, toks yra susidėliojęs planas, net nežinau, kaip jį pavadinti, iš tokių šalių atėjęs kaip Vengrija, kaip Slovakija. Orbano Vengrija – mes žinome, kad Vengrija keičiasi kaip tik tuo metu, kai kalbame, ir tas pasikeitimas yra optimistiškai nuteikiantis, bet žvelgiant į pastaruosius 15–16 metų, kelias buvo būtent toks. Pirma, tu perimi visuomeninio transliuotojo kontrolę, vėliau, aišku, ir privati žiniasklaida tampa labiau kontroliuojama arba įsijungia savicenzūros jausmas, žinant, kad reikia balansuoti, būti atsargesniems ir panašiai. Kai žiniasklaida viešoje erdvėje tampa labiau palanki valdantiesiems politikams, visiškai nesvarbu, kas yra valdžioje, ji iš esmės tampa priklausoma nuo valdžios, tada kritinis žodis, įvairūs žurnalistiniai tyrimai nebeturi galimybės taip prasimušti. Aš žinau argumentus iš kitos pusės, tų pačių iniciatorių – socialdemokratų, „Nemuno aušros“, valstiečių, kurie sako, juk yra „Youtube“, jūs galite įsijungti „Youtube“ ir žiūrėti tą laisvą žodį, ir mes neužblokuosime „Youtube“. Tikiuosi, kad to nedarys, bet, be jokios abejonės, visuomeninis transliuotojas turi ypatingą misiją, todėl turi pakankamai didelį, solidų biudžetą. Ta ypatinga misija reiškia, kad turi šviesti, turėti projektų, kurie nebūtinai komerciškai atsiperka, bet yra svarbūs visuomenei, todėl nešališkumas ir nepriklausomumas nuo politikų visuomeniniam transliuotojui yra labai svarbūs principai. Žinau, kad kai kam tai skamba kaip tiesiog žodžiai ir kad tie pokyčiai nepaveiks gyvenimo iš karto. Iš karto nepaveiks, bet po metų ar kitų, kai Lietuva nukris – o dabar jau žinome, kad ji neišvengiamai nukris, netgi nepriklausomai nuo to, kaip baigsis LRT įstatymo svarstymas Seime – tarptautiniuose reitinguose, bus mažiau investicijų, daugiau abejonių dėl Lietuvos demokratijos, kas neišvengiamai atsilieps ir ekonomikai, ir gyvenimui regionuose. Viskas yra susiję, todėl ta kova, kuri dabar vyksta, ir laisvo žodžio gynyba, kuri oponentams kartais atrodo pernelyg dramatiška, yra pagrįsta. Ji tikrai verta dėmesio ir yra verta kova, nes demokratija niekada nėra iškalta akmenyje ir ją laikas nuo laiko tenka ginti.

Kaip vertinate šiandieninę regioninės žiniasklaidos būklę Lietuvoje?

Vienas dalykas, kurį reikia pasakyti, kad jos vaidmuo yra didžiulis, tai yra žiniasklaida, kuri yra arčiausiai žmonių, kuri lengviausiai pasiekia žmones ir kuri, deja, irgi neretai tampa tokiu taikiniu, gali tapti taikiniu. Čia galbūt neminint konkrečių pavyzdžių, bet regioninės žiniasklaidos nepriklausomumas yra labai svarbus, nes tai dažnu atveju yra pirmasis informacijos šaltinis žmonėms. Ta žiniasklaida, kuri yra arčiausiai, kuri kalba apie tai, ne šiaip kas vyksta šalyje ar už šalies ribų, bet mano gatvėje, mano ligoninėje, mano mokykloje ir panašiai. Jos vaidmuo yra labai didelis.