Pažadėjo, kad gyvens iki 107-erių!
Gegužės 25 d. prieniškė Ieva Pūkienė šventė garbingą 100 metų jubiliejų. Savaitgalį jos pasveikinti buvo atvykęs būrys pačių artimiausiųjų, o pirmadienį su gražiausiais linkėjimais jubiliatę aplankė Seimo narys Andrius Palionis, Prienų rajono savivaldybės meras Alvydas Vaicekauskas, Prienų seniūnijos vyr. specialistė Janina Armonienė, Prienų globos namų vadovai.
Ieva Spūdytė-Pūkienė prieš šimtą metų gimė Šilavote. Mama mirė jauna, palikusi tris vaikus, tad jauniausiąją Ievą užaugino tetos. Mergaitė iš pradžių augo Šilavote, o paaugusią priglaudė Prienuose gyvenę giminaičiai. Jie mergaitę leido į mokslus ir Ieva „Žiburio“ gimnazijoje baigė 7 klases. Toliau mokytis sąlygų nebuvo, tad penkiolikmetė pradėjo kelis dešimtmečius trukusią darbinę karjerą.
Beveik visą laiką Ieva dirbo stomatologo padėjėja. Dar „prie Smetonos“ pradėjusi dirbti pas gydytoją Lyberienę, kurią nemažai prieniškių dar prisimena, vėliau, kai gydytoja išėjo į pensiją, padėdavo kitiems stomatologams. Buvo sumani, smalsi ir gabi, todėl nesunkiai perprato gydytojo stomatologo darbo subtilybes ir buvo labai vertinama, nors jokių specialių mokslų ir nebuvo baigusi. Tuo laiku dantų plombavimui buvo naudojamas ir gyvsidabris. Ilgus metus dirbusi su šiuo nuodingu metalu, apsinuodijimo neišvengė ir Ieva, todėl pasigydžiusi į stomatologinį kabinetą nebegrįžo ir, kol išėjo į pensiją, dirbo kitų sričių gydytojų padėjėja.
Ieva su vyru Antanu užaugino dukrą Angelę ir sūnų Vytautą, kurie pradžiugino keturiais anūkais ir trimis proanūkiais.
Kai abu su vyru jau buvo pensininkai, „pakėlė sparnus“ ir persikėlė gyventi į Vilnių, kad galėtų padėti auginti anūkus. Ten Ieva buvo aktyvi Nepriklausomybės atkūrimo įvykių dalyvė – dalyvavo mitinguose ir 1991-ųjų sausio įvykiuose, kartu su tūkstančiais žmonių budėjo prie laužų, dainavo ir savo akimis matė žmones traiškančius tankus bei kitas baisybes.
Vyras mirė, anūkai paaugo ir po daugiau nei dešimtmečio, praleisto sostinėje, tėviškės ir pažįstamų vietų bei žmonių ilgesys Ievą parginė į Prienus. Savi namai jau seniai buvo parduoti, todėl nusipirko mažą namelį Šaltinių gatvėje. Iki praeito gruodžio pati tvarkėsi, valgį gaminosi, darže pasikapstydavo. Ilgaamžei šiek tiek pagelbėdavo socialinės darbuotojos, nes artimieji nuolat šalia būti negali – sūnus gyvena Vilniuje, o dukra net Vokietijoje.
Sustyguotas gyvenimas – rūpinimasis buitimi, dažni ir ilgi telefoniniai pokalbiai su dukra ir kitais artimaisiais – subyrėjo, kai Ieva paslydo ir pargriuvo. Tačiau gydytojų prognozės nepasitvirtino ir ji, per dešimt dienų išsigydžiusi smegenų sutrenkimą bei įvairias traumas, grįžo namo. Tiesa, viena gyventi jau nebegali – reikalingas nuolatinis pagalbininkas. Tad beveik prieš porą mėnesių Ieva tapo Prienų globos namų gyventoja.
Dukra Angelė pasakojo, kad mama visą gyvenimą buvo labai aktyvi, labai darbšti ir tvarkinga – daug metų dalyvavo saviveikloje, dirbo, rūpinosi vaikais ir namais. Net ir būdama garbaus amžiaus nebijodavo leistis į tolimas keliones autobusu (skristi lėktuvu net ir su palydovu niekam nepavyko įkalbinti) – per dešimt metų net keturis kartus viena nuvažiavo į Vokietiją (netoli Šveicarijos sienos) aplankyti dukros ir anūkų, Berlyne savarankiškai persėdama į kitą autobusą. Paskutinį kartą ji keliavo prieš penkerius metus, būdama 95-erių.
Nors jubiliatei kai kur jau reikia fizinės pagalbos, bet ji visus džiugina gera nuotaika, šviesiu protu, puikia atmintimi, humoro jausmu ir noru rūpintis kitais. Visiems sveikintojams padėkojusi už dovanas, paprašė, kad meras jai perskaitytų ir ką užrašė. Susėdus prie stalo, kartu su visais pakėlė šampano taurę, skanavo kelių rūšių tortų ir vis priminė dukrai, kad prižiūrėtų, jog svečių lėkštės nebūtų tuščios. Pažadėjo, kad visų lauks ir po metų, bet su viena sąlyga – jei ir tada skambės dainos, kuriomis ją šįkart džiugino V. Gustaitienė. O dukrai yra pažadėjusi, kad gyvens iki 107-erių. Tad ne kartą jai dar skambės „Ilgiausių metų“!
