„Misija Sibiras′15“ dalyviai Prienuose mokėsi kryždirbystės amato

Iniciatyvai „Misija Sibiras“ šiemet sukanka 10 metų. Jau liepos 17-ąją, Pasaulio lietuvių vienybės dieną, 16 pilietiškų jaunų žmonių ekspedicija išvyks iš Vilniaus į lietuvių tremties ir kalinimo vietas Tomsko srityje, kur įgyvendins kilnią misiją – nykstančių kapinių bei dar Sibire gyvenančių tautiečių paiešką. Savaitė prieš kelionę ekspedicijos „Misija Sibiras 15“ dalyviai lankėsi Prienuose, VšĮ „Meninė drožyba“ tradicinių amatų centre, kur juos maloniai sutiko direktorius Algimantas Sakalauskas ir direktoriaus pavaduotoja Zita Kuzminskienė.

Prienuose ekspedicijos „Misija Sibiras“ dalyviai lankosi jau trečią kartą. Čia jie susirenka įgyti praktinių ir teorinių kryždirbystės amato žinių, kad jas panaudotų tvarkydami kapinaites Sibire. Kryždirbystės meistras Algimantas Sakalauskas mokė, kaip atskirti medį, iš kurio galima daryti kryžių, kaip jį apdoroti, kad kryžius stovėtų ne keletą metų, o kelis dešimtmečius. Dalyviai gavo ir praktinę užduotį – pagaminti kryžių kol kas lietuviškomis sąlygomis, tačiau drožėjas profesionalas stengėsi paaiškinti, kaip ir kokius darbo metodus ar įrankius galima bus pasirinkti bei pritaikyti ekstremaliomis sąlygomis.

Bendraujant su neeilinio projekto dalyviais, kilo klausimų, kodėl jie nori dalyvauti tokioje sudėtingoje misijoje, kaip kurio nors iš jų šeimos susijusios su tremtimi ir pan. Vienas iš ekspedicijos dalyvių Tomas pasakojo, kad jo proprosenelis, mamos močiutės tėtis, yra miręs Tomsko srityje. Likę ir daugiau giminaičių, bet daugiau Irkutske. „Ten turbūt daugelio šeimų atstovai ir tie, kurie ten važiuojam, – važiuojam ieškoti Lietuvos ženklų. Kaip sakė „Anties“ lyderis Algirdas Kaušpėdas, važiuojam į Sibirą ieškoti Lietuvos. Tai yra mūsų istorijos dalis. Daug skausmo Lietuvos išlieta ir to neįmanoma užmiršti“, – kalbėjo iš Akmenės atvykęs jaunuolis. Pasak Tomo, Akmenės krašte – bene didžiausia buvusių tremtinių koncentracija: „Akmenės krašte buvo cemento gamykla ir kitos gamyklos, todėl iš tremties grįžtantys žmonės, neradę vietos kitur prisiglausti, anksčiau ar vėliau atkakdavo į Akmenės kraštą, kur darbą ir gyvenamąjį būstą tikrai gaudavo. Man kartu norisi atiduoti pagarbą tiems mūsų krašto tremtiniams, kurie išgyvenę tremtį ir sugrįžę į Lietuvą tą kraštą pastatė. Bendraudamas su mūsų tremtiniais, išgirdau prašymų nuvežti šventintos duonos pasilikusiems ten gyventi, uždegti žvakelę mirusių atminimui.“

Tai ne vienintelė patikėta misija „Misijos Sibiras“ dalyviams. Komandos dalyviai, pabuvoję išvakarėse Tremtinių namuose, gavo kiekvienas po rožančių, kad kelyje lydėtų Dievo pagalba. Susitikime su misijos dalyviais Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė padovanojo tautinę juostą su užrašu „Lietuva“, kurią ekspedicijos dalyviai įteiks Tomsko srityje gyvenančiai lietuvių bendruomenei.

Paklausti, ko labiausiai bijantys kelionės metu, Prienuose besilankantys jauni žmonės visi beveik choru atsakė: „Uodų!“ Su visais būsimais sunkumais sakė jau susipažinę daugiau nei 50 kilometrų bandomojo žygio Dzūkijos miškuose metu. Esą ir žygio vadovas jiems sakęs, jog sunkiau Sibire tikrai nebus. Komandoje, be žygio vadovų ir „Anties“ lyderio A. Kaušpėdo, yra žurnalistė, geografas, būsimas istorijos mokytojas, reklamos agentūros darbuotoja, etnologė, mokslų daktarė, kitų specialybių atstovai. Jų amžiaus vidurkis apie 30 metų.

„Ši ekspedicija bus verta dešimtmečio ekspedicijos“

Apie šių metų projektą, pirmą kartą organizuotą tarptautinę ekspediciją bei komandos pasiruošimą sutiko papasakoti ekspediciją organizuojančios organizacijos „Jauniems“ vadovas Ignas Rusilas.

Latvijos ir Estijos piliečiai šiais metais pirmą kartą prisijungia prie „Misijos Sibiras“. Kodėl nusprendėte įjungti ir kaimynus?

Mintis daryti tarptautinį projektą buvo nuo pat pradžių – 2006-ųjų. Pamatėme, koks stiprus jaunimo lietuvių pilietiškumas ir tokia pilietiškumo išraiškos forma. Pradėjome ieškoti partnerių ir draugų Latvijoje ir Estijoje, kas galėtų organizuoti ekspedicijas šalyse, kurios turi tokią pačią istoriją. Džiaugiuosi, kad projektui švenčiant 10 metų žengėme pirmą žingsnį – į ekspediciją įtraukėme po vieną dalyvį iš kaimyninių Baltijos šalių. Mūsų tikslas išaugti iki to, kad latviai ir estai turėtų savo atskiras ekspedicijas.

Kaip pasikeitė projektas per 10 metų?

Nuo pat pradžių pasikeitėme labai daug, nes šis jaunimo projektas ir kalba apie tai, kad mes nuolat stengiamės išlikti aktualūs, įdomūs, įtraukiantys ir populiarūs. Tam, kad daugiau jaunų žmonių išgirstų apie mus, kad užsikrėstų šita arba kitomis pilietiškumo idėjomis. Šiandien viena iš mūsų pagrindinių veiklų, kai jauni žmonės įgyja patirties, turi galimybę prisiliesti prie mūsų šalies istorijos – tai ekspedicija į Sibirą. Bet svarbiausia tai, kokį didelį darbą darome grįžę į Lietuvą – galiu pasakyti, jog ištisus metus nebūna savaitės, kad dalyviai nebūtų užsiėmę ir nesusitiktų kartu. Tai projektas, kuris visiškai įtraukia, tai komanda, kuri – galiu drąsiai pasakyti – tampa šeima, ir mūsų bendruomenė per visus 10 metų yra labai išsiplėtusi. Praėjusiais metais mes surengėme 180 pristatymų per metus, šiemet, tikimės, jų bus dar daugiau, nes prisijungė Latvija ir Estija. Šiemet švenčiame trijų Baltijos šalių nepriklausomybės 25-metį – tai mums be galo svarbu ir ieškome formų, kaip tai įprasminti. Pilietiškumą reikia ugdyti ne tik tradiciškai organizuojant minėjimus, bet tam, kad jaunimas iš tiesų norėtų, kad juos įtraukų. O jaunimui be galo svarbu, kad tai būtų aktyvi veikla, pavyzdžiui, misija Sibiras.

Šis projektas –neturintis analogo dėl norinčiųjų patekti skaičiaus, nors projekto dalyvių laukia ne grožio pamokos ir ne poilsis paplūdimyje. Manau, skaitytojai norėtų žinoti, kodėl į ekspediciją atrenkama tik 16 dalyvių komanda? Atrodytų, daugiau žmonių – daugiau darbų padarytų?

Per 10 metų – daugiau nei 10 000 anketų! Tai nerealūs skaičiai. Dalykai, pagal kuriuos atrenkame, yra visiškai techniniai – per ilgus metus nusistovėjo tas komandos skaičius, kuris Sibire gali nuo taško A iki taško B nusigauti greičiausiai, kad galėtų padaryti geriausius darbus. Mes galbūt norėtume organizuoti ir dvi, ir tris ekspedicijas, tačiau šis projektas yra brangus. Kartais pajuokaujame, kad šitie jauni žmonės yra nuostabūs ne tik dėl to, kad daro gerus darbus, bet visų pirma dėl savo motyvacijos: užuot vasarą leidę Turkijos paplūdimiuose, jie važiuoja į misijas.

Pagal kokius kriterijus atrenkama komanda, ar nėra sunku iš tokio didelio skaičiaus, manau, motyvuotų jaunų žmonių atrinkti pačius geriausius?

Tai yra be galo sudėtingas ir ilgas procesas – atrinkti geriausią komandą. Kita vertus, 10 metų įdirbis ir didelė patirtis leidžia suprasti, kokia komanda Sibire gali išgyventi. Vienas iš kriterijų – fizinis pasirengimas. Tai yra svarbu, bet tikrai ne svarbiausia. Visų pirma, jeigu žmogus yra nusiteikęs, motyvuotas, jis žino, kam skirtas šis projektas, kokie jo tikslai, tai su 20 kg kuprine gali nueiti dešimtis kilometrų ir būdamas silpnesnis, vien dėl to, kad be galo to nori. Pagrindiniai kriterijai – motyvacija, žmogaus supratimas ir fizinis pasirengimas.

Vadovaujamės įvairiausiai metodais, išdirbtais per ilgus metus. Ne paslaptis – surinkus visus lyderius gali atsitikti taip, kad vidury taigos susipyksi ir išsiskirstysi į visas keturias puses. O svarbu tas dvi savaites išlikti stipriems, kaip vienas kumštis.

Akivaizdu, kad visi ekspedicijos dalyviai tampa geriausiais draugais, kartu švenčia šventes, lankosi vieni kitų gimtadieniuose. Turime net keletą porų susituokusių. Man atrodo, kad atrinkdami ekspedicijų komandas esame atradę „aukso viduriuką“. Be abejo, vertų dalyvauti yra dešimtys, bet galime atrinkti tik 16-ka…

Kiek kartų daugiausiai yra mėginusiųjų patekti į „Misija Sibiras“ projektą?

Negalėčiau išskirti… Yra žmonių, kurie bandė ir penkis kartus. Ne bandymų skaičius svarbiausia. Yra tokių, kurie sako: „Aš nenoriu į Sibirą, aš noriu į bandomąjį žygį, ir čia yra ta veikla, kur aš pasikraunu, kur man reikia to“. Tomas keturis kartus bandė šiemet. Vakar jis sako: „Ignai, jeigu būčiau neatrinktas ir šiemet, būčiau ėjęs į bandomąjį žygį vien dėl to, kad man bandomasis žygis jau yra tas iššūkis, kurį aš noriu įveikti.“

Jūs pats kelintą kartą vykstate į ekspediciją?

Pats keliauju pirmą kartą, bet ši ekspedicija yra mano organizuota ketvirtą kartą.

Kokius darbus padaryti Sibire esate užsibrėžę šiais metais? Gal turite kokių nors siurprizų, apie kuriuos užsiminėte susitikimo su drožėjais metu, bet taip ir neišdavėte paslapties?

Šiemet turime be galio daug medžio darbų iššūkių, dėl to ir lankomės Prienuose. Tradiciškai mes pastatydavome po kelis kryžius – šiemet esame užsibrėžę atstatyti vienas kapinaites visiškai, tai yra vienose kapinėse pastatyti apie 10 kryžių. Visų detalių negaliu išduoti dėl pažadų, dėl to, kad Sibire negali nieko suplanuoti, ką esi numatęs čia, Lietuvoje. Suplanuoti iki galo negali nieko. Nuoširdžiai pasakius ir neatskleidžiant per daug, šita ekspedicija bus tikrai verta dešimtmečio ekspedicijos. Mūsų rezultatai kalbės apie tai, kad „Misija Sibiras“ švenčia 10 metų.

Ar sulauksime jūsų Prienuos dar kartą, sugrįžus iš ekspedicijos?

Taip, be abejo. Mes tradiciškai grįžtame ir darome pristatymus. Atvyksime su pristatymu ir į Prienus.

Iniciatyvai „Misija Sibiras“ šiemet sukanka 10 metų. Per projekto gyvavimo metus dalyvio anketą užpildė daugiau nei 11 000 jaunų žmonių. Lietuvių tremties ir įkalinimo vietose Sibire – Rusijos Federacijoje, Kazachstano ir Tadžikistano Respublikose – jau apsilankė 13 jaunimo ekspedicijų, sutvarkiusių apie 110 lietuviškų kapinių ir susitikusių su ten gyvenančiais lietuviais.