Prisiminimų valanda su D. Dvilinskaite-Laukiene

Tas nesuvokiamu greičiu bėgantis laikas – lyg pavasarinės upės tėkmė, nuplukdžiusi į negrįžtamą tolį jau dvejus metus, kai iš gyvenimo išėjo dar viena Prienų krašto šviesuolė Danutė Dvilinskaitė-Laukienė, daugumai atmintyje išlikusi kaip publicistė, prozininkė, kūrybinga asmenybė ir aktyvi visuomenininkė, talentinga matematikos ir astronomijos dalykų mokytoja.
Danutė Dvilinskaitė-Laukienė išėjo pavasarį, 2013-ųjų kovo 31-ąją. Šių metų balandžio pabaigoje Prienų Justino Marcinkevičiaus viešojoje bibliotekoje susirinko buvę draugai, bičiuliai, kolegos, bendraamžiai iškilios asmenybės, tapusios Prienų krašto istorijos dalimi. Istorijos, kurią ji stengėsi prikelti ir įamžinti. Istorijos, kurios dalimi tapo ir kai kurie Sąjūdžio laikų bendražygiai, paminėti knygoje „Atgimimo istorijos vingiai Prienų krašte“, skirtoje D. Dvilinskaitės-Laukienės atminimui ir išleistoje jau po autorės mirties.
Mokytojos Anarsijos Adamonienės su grupe bendraminčių inicijuotas ir Justino Marcinkevičiaus viešosios bibliotekos organizuotas renginys tapo simboline D. Dvilinskaitės įamžinimo istorijos tąsa, tikintis, jog kada nors jos atminimui kurioje nors Prienų vietoje bus pastatytas ir paminklas.
Prisiminimų valandą, skirtą pabūti su D. Dvilinskaite mintimis, žodžiais, bibliotekos Aptarnavimo skyriaus vedėja Vida Paulauskienė pakvietė eilių posmais pradėti A. Adamonienę. Bibliotekininkės Laimos Vabolienės perskaitytas D. Dvilinskaitės laiškas, kurį autorė gerokai anksčiau parašė savo laidotuvių dienai (argumentuodama, kad pati skaitys, nes per laidotuves visi kalbės ir nusikalbės), pakvietė diskusijai ir nuoširdiems pašnekesiams. Susirinkusieji dalinosi prisiminimais iš darbo metų mokykloje, Atgimimo Sąjūdžio laikų, Danutės gyvenimo Prienų globos namuose laikotarpio, kitų širdyse išlikusių susitikimų. Buvęs D. Dvilinskaitės mokinys Algirdas Mockapetris pasakojo apie mokyklos laikus, romantišką meilę mokytojai, jausmų idiliją ir slaptas svajones, kaimynystę, kurioje mokytoją ir mokinį siejo šiltas ir įdomus bendravimas, susitikimus Globos namuose ir paskutinius pokalbius prieš kelionę į Amžinybę…
Jurgis Montvila dalijosi prisiminimais apie Sąjūdžio laikus, apie vieningumą, toleranciją vieni kitiems ir D. Dvilinskaitės pasiūlymą – priesaką dokumentuoti visą Prienų krašto Atgimimo Sąjūdžio veiklą. „Jos dėka liko rajono Sąjūdžio archyvas“, – sakė J. Montvila. Nors jis prisipažino asmeniškai D. Dvilinskaitės nepažinojęs, vis dėlto turėjo jai už ką padėkoti. „Nebuvo ji mano mokytoja, bet ką jau gerai išmokė – tai taisyklingai tarti skaičius: praėjo dveji metai, o ne du, ne du tūkstantis penkioliktieji, o du tūkstančiai penkioliktieji metai…“ – su šypsena prisiminė J. Montvila.
Antanina Aleknavičienė dalijosi prisiminimais apie Kęstučio paminklo statymo peripetijas, apie buvimą šalia, artimesniu tapusį bendravimą Danutei gyvenant Globos namuose. A. Aleknavičienės atmintyje D. Dvilinskaitė išliko ori ir kartu nuostabi, šilta asmenybė.
Bibliotekos darbuotoja Rasa Zdanevičienė skaitė D. Dvilinskaitės ištrauką iš apsakymo „Juodasis piklius“, už kurį 1988 m. Danutei buvo paskirta pirmoji vieta Lietuvos rašančių mokytojų sambūrio „Spindulys“ konkurse. Apie tai, kokia graži, vaizdinga, sinonimais turtinga šio kūrinio kalba, diskutavo mokytoja A. Adamonienė, pavadinusi kūrinį Gyvenimo mokykla.
D. Dvilinskaitės giminaitė Onutė Riaubienė dalijosi vaikystės prisiminimais, skaitė jos kūrybą. Dukterėčiai teta atmintyje išliko garbingas ir teisingas žmogus. Net Izraelyje jos garbei pasodintas medis, kaip atminties ir pagarbos simbolis nuo pasaulio žydų bendruomenės, dėkingos D. Dvilinskaitei už norą ir pastangas saugoti mūsų krašte žydų kapus.
Buvusi mokytoja Irena Žiogienė ir kitos žiburietės kalbėjo apie buvimą kartu mokykloje. Diskusijose dalyvavo ir D. Natkevičienė, St. Juršienė, R. Kavaliauskienė ir kiti dalyviai. Pokalbiai užsitęsė, visų minčių nespėta išsakyti, D. Dvilinskaitės plačios ir įvairios veiklos nupasakoti neįmanoma. Renginį užbaigė L. Andriekaus eilėraštis „Spindulys“, kurį perskaitė poetė St. Juršienė, pridūrusi: „Danutė taip pat buvo spindulys Prienų padangėj…“
„Atgimimo istorijos vingiai Prienų krašte“ sudarytoja, buvusi Prienų globos namų direktorė, Europos senjorų globos įstaigų vadovų asociacijos generalinės tarybos ir vykdomosios valdybos narė Angelė Bajorienė knygoje rašo: „D. Dvilinskaitės-Laukienės moto: „Tave gamta gausiai apdovanojo, bet tu nesudainavai savo dainos ir neišsprendei savo gyvenimo lygties.“ Pasak mokytojos artimiausių draugų, Danutė buvo eruditė, visuomenininkė, patriotė, ligi gyvenimo pabaigos taip ir nespėjusi išspręsti savo gyvenimo lygties…
Pasiūlymai dėl D. Dvilinskaitės atminimo įamžinimo nesibaigė, tai palikta bibliotekai. Bet šią idėją įgyvendinti būtų labai sunku be visų ją palaikančių žmonių paramos. Todėl mokytojos A. Adamonienės eilėraštis – tarsi šauklys – kviečia ir ragina pagalvoti: „Tobulo Mokytojo, Asmenybės didžios atminimą/ kur ir kaip mes dabar įamžint ketinam?..“ Lieka šviesi viltis, kad didžios, taurios asmenybės D. Dvilinskaitės-Laukienės atminimas bus įprasmintas gražiais darbais.
Roma Sinkevičiūtė
Mokytojos Danutės Dvilinskaitės-Laukienės (1929-11-01 – 2013-03-31) atminimui
Tavo sielą,
veržlią, drąsią ir orią
mylėjau iš tolo.
Daugybės talentų spindesiu,
darbštumu ir protu
žavėjausi nuolat.
Jautrios, elegantiškos rankos
mokėjo daugybę dalykų:
dailiai rašyti ir piešti,
siuvinėti, siūti ir groti,
gaminti skanėstus visokius,
gėles augint, komponuoti,
apleistus kapelius
išradingai papuošti…
Dainuot, vaidint, režisuoti
mokėjai džiaugsmingai,
anekdotą suskelt per puotą,
užvesti dainą graudingą.
Sunkiausių dalykų –
matematikos, astronomijos – mokei.
Po sudėtingus
meno ir mokslo pasaulius
išmaningai vedžiojai.
Užuojautos versmės
nelaimingiems ir vargšams
iš sielos tau veržės
ir liejosi straipsniais,
apsakymų pynėm.
Tavo Mamytės
„Tetos Domcės istorijos“,
kaip tautos papročių ir kalbos
paminklas, iškyla.
Ir raštu, ir žodžiu
kovojai už gėrį, dorą ir šviesą.
Drąsiai į Laisvės kovas įsiliejai.
Darbų gražiausių vainiką
dovanojai mūs Prienams, –
dalinai ir turtus, ir kūrybą,
ir mylinčią sielą.
Tobulo Mokytojo,
Asmenybės didžios
atminimą
kur ir kaip
mes dabar
įamžint ketinam..?
2015-03-24, Anarsija Adamonienė