Pristatyta sakralaus meno paroda

Birštono sakraliniame muziejuje dažnai rengiamos įvairios parodos. Kai kurie autoriai čia jau lankėsi po keletą kartų. O štai Marija Rastenienė savo nepaprastai įdomią ir šviesią paveikslų parodą atvežė į muziejų pirmą kartą ir pristatė balandžio 14 dienos popietę. Gal todėl ir lankytojų bei dailininkę palaikančių kolegų ir artimųjų susirinko nemažas būrys.

Muziejininkė Daiva Valatkienė pristatydama viešnią pasakojo jos kūrybinę biografiją, o kai kuriuos svarbesnius gyvenimo epizodus prisiminė ir pati menininkė.

Marija Rastenienė gimė 1948 metais Kaune, baigė Kauno vidurinę dailės mokyklą, mokėsi Vilniaus valstybiniame dailės institute, kur įgijo dailininkės kvalifikaciją. Dirbo tuometiniame S. Žuko taikomosios dailės technikume dėstytoja. Be to, ji laikoma Restauravimo katedros įkūrėja, o dabar netgi priklauso Lietuvos Respublikos restauratorių sąjungai. Kaip pati dailininkė prisimena, gal nuo 1975 metų dalyvauja įvairiose parodose, yra surengusi nemažai personalinių ir grupinių parodų. Jos darbai yra mėgstami ne tik mūsų šalies žmonių, bet turi pasisekimą ir užsienyje. M. Rastenienės darbų yra privačiose kolekcijose ir JAV, Didžiojoje Britanijoje, Švedijoje.

Kelias į meną – iš savo namų kiemo

O koks buvo menininkės kelias į dailę? Gal tai paveldėtas talentas?

„Besimokydama antroje klasėje žaidžiau su vaikais kieme, kai kaimynų berniukas pavadino kartu eiti į piešimo būrelį. Taigi nuėjau ir pasilikau ilgam. Tiesa, dar bandžiau žaisti ir stalo tenisą, taip pat lankiau ne vieną būrelį“, – su šypsena prisimena savo pirmus žingsnius į dailės pasaulį M. Rastenienė.

Giminėje, sako, nebuvo jokių menininkų. Ji pirmoji paėmė į rankas spalvotus pieštukus, vėliau pradėjo lieti akvareles, tapyti aliejiniais dažais. Dabar jau anūkė bando sekti močiutės pavyzdžiu.

Dauguma sakraliniame muziejuje eksponuojamų dailininkės paveikslų yra nutapyti sakraline tema, šviesūs, dvasingi, pilni kažkokio vidinio gerumo, vilties. Kodėl tapyti sakralūs dalykai?

„Tapau ir pasaulietiškus, ir sakralius paveikslus. Dar studijų metais važinėdama į praktiką labai mėgau tapyti altorius, mažas kaimo bažnytėles. O poreikis tapyti bažnyčias atsirado šiek tiek vėliau, kai supratau, kad nedidelės bažnytėlės – tai dvasios atgaiva. Kiekvienas kūrėjas turi savo credo, idėją, kurią stengiasi įgyvendinti. Be to, kiekvienas laikmetis atneša savo kriterijus, savo koncepcijas. O kartais tiesiog norisi pažaisti spalvomis“, – sako menininkė.

Atėjusieji į parodos atidarymą džiaugėsi dailininkės darbų skleidžiama gera energija bei pačios autorės šiluma, paprastumu ir nuoširdumu. M. Rastenienės paveikslai šviesūs, nes dailininkė, jos žodžiais tariant, „bando atrasti ateinančią šviesą“. Kolegės dailininkės patvirtino, kad Marija yra pats šviesiausias, pozityviausias ir optimistiškiausias žmogus. Sprendžiant iš kolegių kalbos, matosi, kad dailininkė yra daug padėjusi, patarusi ir pastūmėjusi į tikslą ne vieną menininką.

Ikonos nuostabios, bet jų netapo

Muziejininkė D. Valatkienė paklausė, ar dailininkė nebando tapyti ikonų. Dabar tai madinga, ir daugelis dailininkų lanko ikonų tapybos mokyklas.

„Ne, ikonos ne man. Jos nuostabios, bet aš jų tapyti nebandau. Aš mieliau kuriu, žaidžiu spalvomis, improvizuoju. O tapant ikonas reikia laikytis tam tikrų griežtų kanonų“, – šypsosi Marija.

Antro kelio nebuvo…

Dailininkė pasakojo, kad paveikslams tapyti būtina vidinė ramybė, susikaupimas, todėl ji dirba daugiausia anksti ryte. Vieną paveikslą nutapo greičiau, o kitam – prireikia laiko. Kartais pradėtą darbą norisi greičiau užbaigti, o kitas dar turi palaukti, „prinokti“.

Kas yra dailė, tapyba? Pašaukimas ar tam tikras gyvenimo kelias? – klausiame menininkės.

„Kad kito kelio lyg ir nebuvo. Čia kaip prakeiksmas ar laimė. Darbai, kuriuos padarai, visi yra mieli. Kai tapai paveikslą, juo ir jame gyveni“, – sako autorė.

Nemažai paveikslų yra nutapiusi bažnyčioms, tačiau paklausta, ar atlieka tai pagal užsakymus, dailininkė sako: „Gerai, kai užsakovas ateina ir pasako, ko nori, bet geriausia tada, kai pamato paveikslą ir sako, kad šis darbas patinka. Ir aš tada žinau, kad tas paveikslas yra padarytas iš širdies, o ne pagal užsakymą.“

Po oficialiosios dalies ir parodos pristatymo renginio dalyviai galėjo pasikalbėti su parodos autore, paklausinėti, kaip gimė vienas ar kitas paveikslas, kaip kilo mintis jį įamžinti drobėje.