Kokia graži toji mūsų Tėvynė – Lietuva
Dar viskas gyva, viskas rėkia
kapais, muziejais, žaizdomis.
Imu į ranką duonos riekę
ir taip kalbuosi su jumis.
(Just. Marcinkevičius „Dainuoju Lietuvą“)
Nors gyvename nuostabaus grožio gamtos kampelyje – Nemuno kilpose, noras pamatyti, pabūti drauge kiekvienais metais nuveda Matiešionių krašto bendruomenės žmones į atokesnius Lietuvos kampelius: tai į Dzūkiją, tai į Aukštaitiją, tai į Žemaitiją…
Ankstų šių metų gegužės sekmadienio rytą Matiešionių krašto bendruomenė leidosi į ekskursiją Panemunės pilių ir miestelių maršrutu. Kelias vedė Nemuno pakrante Jurbarko link. Akis džiugino nepaprasto grožio gamta, pilių didybė ir didžias kovas su kryžiuočiais menantis Nemunas. Ekskursija vyko pagal planą, kurį sudarė bendruomenės pirmininkė Jolanta Mizgerienė. Pirmoji stotelė – Smalininkai. Mieste yra Šv. Juozapo bažnyčia (nuo 1936 m.), evangelikų liuteronų bažnyčia, technologijų ir verslo mokykla (Smalininkų k.), L. Meškaitytės pagrindinė mokykla, specialioji mokykla, biblioteka (nuo 1947 m.), paštas, kultūros namai, ambulatorija. Mieste yra didžiausia Lietuvoje ąžuolų alėja (207 ąžuolai), seniausia Lietuvoje vandens matavimo stotis, įrengta 1811 m. (pirmoji vandens matuoklė neišliko; dabar išlikę 1886 m. sumūryti akmeniniai „laiptai“, kurie buvo naudojami vandens lygiui matuoti). Šalia matuoklės yra stebėjimo bokštelis, statytas maždaug 1924–1926 m.
Smalininkuose 2004 m. pradėjo veikti Senovinės technikos muziejus. Čia surinkti ne tik senovės technikos pavyzdžiai, bet ir šio krašto istorinė medžiaga. Šio muziejaus įkūrėjas ir vadovas Justinas Stonys, nors ir lyjant, su meile ir humoru pasakojo apie muziejaus eksponatus. Pasak įkūrėjo, muziejui pradžią davė išsaugotos istorinės vertybės: dokumentai, knygos ir įvairūs daiktai, priklausę jo tėvams ir seneliams. Keliolika metų eksponatų muziejui buvo ieškoma, jie perkami arba gaunami dovanai Klaipėdos krašte ir visoje Lietuvoje. Tokiu būdu sukaupta per 7000 eksponatų, atspindinčių žemės ūkį, buitį, amatus, technikos raidą. Tai įvairūs senoviniai vidaus degimo varikliai, traktoriai ir transporto technika, elektros, radijo, kino, foto ir kita senovinė technika. Muziejuje eksponuojami ir kitokie senoviniai daiktai: nuo mėsmalių iki skaičiavimo mašinų.
Oras nelepino, bet smalsumas pamatyti šį nuostabų kraštą nesustabdė kelionės planų.
Grįždami lankėmės Panemunės pilyje. Tai – renesanso stiliausrezidencinė pilis, pastatyta ant aukšto Nemuno kranto. Šis architektūros paminklas priklauso Vilniaus dailės akademijai. Gidas supažindino su pilies dabartine ekspozicija ir planuojamais atlikti darbais. O kas toliau? Atspėjote – Raudonės pilis.
Raudonės pilis ir parkas — viena gyvybingiausių istorinių šalies pilių, nes čia kasdien zuja vaikai. Pilyje įsikūrusi Raudonės mokykla. Pilies bokšto aukštis – 33,5 metro. Nuo jo atsiveria nuostabi panemunės panorama. Nepakartojamais balsais džiugino paukšteliai Raudonės parke. Parke išlikusi liepų alėja, kuria kadaise vaikščiojo ponios pūstomis suknelėmis. Viename medyje įaugusi geležtė, prie kurios rišdavo nusikaltusius baudžiauninkus. Leidžiantis Nemuno link prieš akis išdygsta žaibo nutvilkytas Gedimino ąžuolas, po kuriuo, anot legendos, didysis kunigaikštis puotavo paskutinį kartą. Dar už kelių kilometrų, važiuojant palei Nemuną, atsiveria Veliuonos miestelio vaizdai.
Į aukštutinę miestelio dalį yra tik vienas kelias — tarp dviejų didžiulių piliakalnių. Vienas iš kalnų vadinamas Gedimino kapo piliakalniu. Veliuonoje lankėsi, kovojo ir, anot metraščių, mirė sužeistas Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas, todėl vienas iš trijų Veliuonos piliakalnių pavadintas Gedimino kapo kalnu. Vietiniai katalikai didžiuojasi mūrine Veliuonos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia (pastatyta 1644 m.). Sklando legenda, kad kadaise ties šia bažnyčia stebuklingai sustojo reformacijos plitimas. Nuo Belvederio (bravoras) jau matosi ir Seredžiaus Palemono kalnas, nuo kurio atsiveria nuostabūs vaizdai. Palemono kalnas minimas Lietuvos metraštyje – legenda pasakoja neva Romos kunigaikštis Palemonas per Baltijos jūrą, Kuršių marias ir Nemuną atplaukė iki Dubysos. Čia apsistojo, o lietuvių karališku krauju neabejojantys istorikai Seredžiaus piliakalnį pavadino Palemono kalnu. Negalime pravažiuoti nesustoję ir nepasigėrėję Nemuno vaizdu, atsiveriančiu iš Vilkijos apžvalgos aikštelės. Bet dar gražesnė gamtos panorama atsivėrė nuo Vilkijos Švento Jurgio bažnyčios šventoriuje esančio apžvalgos bokštelio. Dar keletas kilometrų – ir Raudondvaris.
Grįžtant į savo mielą kraštą dar lieka laiko peržvelgti mintimis dieną regėtus vaizdus.
Matiešionių krašto bendruomenės narės Jolanta Mizgerienė, Daiva Valatkienė, Eglė Laukaitytė šiuo metu dalyvauja VVG projekte – gidų kursuose. Ši kelionė joms buvo puiki proga įsijausti į gido darbą. Todėl būsima diplomuota gidė Jolanta išsamiai pasakojo apie Vilkiją, Eglė – apie Raudonės pilį, Daiva –Veliuonos istoriją. Labai gaila, kad į šiuos kursus nepateko ir netaps profesionaliu gidu bendruomenės narys Romas. Jis puikiai išmano Jurbarko krašto istoriją, todėl su didžiausia meile ir entuziazmu šiam kraštui iš visos širdies mums pasakojo apie Jurbarką, Smalininkuose esančią, bet nenaudojamą hidrometeorologų pirmąją vandens lygio matavimo stotį Lietuvoje, apie buvusią geležinkelio stotį.
Visiems vykusiems į šią nuostabią kelionę netrūko geros nuotaikos, humoro jausmo. Kelionę daugelis prisiminė ilgai – tol, kol kojas nustojo skaudėti.
Dėkojame Matiešionių bendruomenės pirmininkei Jolantai Mizgerienei, kuri parinko šį nepakartojamo grožio maršrutą.
Daiva Valatkienė
Romo Šeflerio nuotraukos
