Veiverių mokytojų seminarijai – 160 metų
Spalio 15 d. Prienų meno mokyklos Veiverių A. Kučingio filialo aktų salėje buvo surengta konferencija, skirta Veiverių mokytojų seminarijos 160 metų sukakčiai.
Renginio metu buvo prisiminta Veiverių mokytojų seminarijos istorija, čia dirbę ir besimokę žmonės, seminarijos reikšmė Lietuvos švietimui ir kultūriniam gyvenimui. Pranešimus skaitė Lietuvos švietimo muziejaus atstovai Povilas Mikalauskas ir Tautvydas Bujokas, A. Kučingio meno mokyklos mokytoja ekspertė Rūta Bimbaitė bei prof. Prano Dovydaičio krikštasūnis Rimantas Dovydaitis.
Seminarijos istorija svarbi ne tik mūsų kraštui, bet ir visai Lietuvai
Konferenciją atidariusi Prienų krašto muziejaus direktorė Lolita Batutienė trumpai priminė 1866 m. įkurtos Veiverių mokytojų seminarijos istoriją, kuri yra svarbi ne tik mūsų kraštui, bet ir visai Lietuvai.
1866 m. spalio 2 d. buvusiuose Veiverių arklių pašto stoties rūmuose pradėjo veikti pedagoginiai kursai, o 1872 m. jie buvo pertvarkyti į mokytojų seminariją. Per kelis dešimtmečius čia parengta per 1000 mokytojų (1025), iš jų apie 800 buvo lietuviai. Dauguma dirbo pradinių mokyklų mokytojais, tačiau seminarijos auklėtinių veikla gerokai peržengė mokyklos ribas.
Seminariją baigė ar joje mokėsi nemažai žinomų Lietuvos žmonių: dailininkas Antanas Žmuidzinavičius, operos solistas Antanas Kučingis, profesorius ir Vasario 16-osios Akto signataras Pranas Dovydaitis, poetas Jonas Andziulaitis – Kalnėnas, poetas ir vertėjas Petras Arminas-Trupinėlis, rašytojas Kazimieras Sakalauskas-Vanagėlis, pedagogas Jonas Damijonaitis, kanklių muzikos puoselėtojai Pranas Puskunigis ir Juozas Strimaitis. Tarp seminarijos auklėtinių buvo ir valstybės tarnautojų bei kariškių – vidaus reikalų ministras Kazys Skučas, brigados generolas Kazys Sprangauskas. Šis sąrašas primena, kad seminarija prisidėjo prie įvairių Lietuvos gyvenimo sričių – švietimo, kultūros, muzikos, politikos ir valstybės kūrimo.
Seminarijos istorija neatsiejama nuo sudėtingų politinių aplinkybių. Carinės valdžios laikotarpiu mokymo kalba buvo rusų, o lietuvių kalbos vartojimas seminarijoje ribotas. Vis dėlto lietuvių kalbos mokymas ir čia išugdytų mokytojų darbas padėjo stiprinti lietuvišką švietimą. 1905 m. seminaristai reikalavo, kad lietuvių kalba būtų dėstoma, kad mokiniai nebūtų persekiojami ir galėtų burtis į organizacijas. Šie įvykiai rodo, kad seminarija buvo ne vien profesinio rengimo įstaiga, bet ir vieta, kurioje brendo tautinės savimonės bei pilietiškumo idėjos.
Veiverių seminarijos palikimas – ne vien garsūs auklėtiniai. Tai ir šimtai mokytojų, kurie dirbo Lietuvos kaimuose bei miesteliuose, kūrė mokyklas, rengė vadovėlius ir ugdė ištisas kartas. Seminarijos auklėtiniai taip pat prisidėjo prie knygnešystės, lietuviškų vadovėlių rengimo, o atkūrus Lietuvos valstybę dalis jų įsitraukė į valstybės institucijų ir kariuomenės kūrimą.
Buvo priminta ir daugiau faktų apie seminariją. Seminarija buvo trimetė. Į pirmą kursą buvo priimami 15 m. jaunuoliai, turintys dviklasės mokyklos prie Mokytojų seminarijos, dar vadinamos pavyzdine, baigimo pažymėjimą.
Seminarijoje vietų skaičius buvo nedidelis – vienu metu galėjo mokytis iki 90 mokinių. Buvo dėstoma tikyba, pedagogika, lietuvių kalba, rusų kalba, istorija, matematika, gamta ir geografija, dailyraštis, braižyba, muzika, dainavimas, gimnastika, sodininkystė ir daržininkystė.
Veiveriuose seminarija veikė iki 1915 m. Iki 1918 m. – Švenčionėliuose ir Vilniuje. 1919 m. mokytojų seminarija evakuota į Rusijos gilumą.
Pagrindinis Mokytojų seminarijos įsteigimo tikslas – Lietuvos rusinimas – taip ir liko neįgyvendintas, nes, kaip savo prisiminimuose rašė Mykolas Krupavičius „pats Veiverių seminaristų kaimietiškumas darė juos tautiškai atsparius“.
Vienas ryškiausių pedagogų – Romas Ferdinandas Žilinskas
Ypač svarbu prisiminti Tomą Ferdinandą Žilinską (1840–1925), vieną ryškiausių seminarijos pedagogų. Į Veiverius jis atvyko 1866 m., kai čia pradėjo veikti pedagoginiai kursai. Nuo 1872 iki 1903 m. dėstė mokytojų seminarijoje matematiką ir gamtos mokslus, taip pat įvairiais laikotarpiais – lietuvių kalbą. Iš viso Veiveriuose jis dirbo beveik keturis dešimtmečius. Jo mokymas neapsiribojo dalyko žiniomis: jis rūpinosi būsimų mokytojų pasirengimu, darbo drausme ir atsakomybe, o lietuvių kalbos pamokos buvo svarbios aplinkoje, kurioje lietuviškumas patyrė spaudimą.
Šio žmogaus reikšmė Veiveriams – ne tik ilgametis darbas seminarijoje. Seminarija pritraukė į miestelį mokinius ir pedagogus iš įvairių vietovių, o jos veikla suteikė Veiveriams išskirtinę vietą Lietuvos švietimo žemėlapyje. Žilinskas tapo šios įstaigos simboliu ir autoritetu, su kuriuo siejamas mokytojo pašaukimas bei lietuviško švietimo tęstinumas. Jo vardas vėliau suteiktas Veiverių mokyklai, o 1931 m. prie buvusios seminarijos pastato atidengtas jam skirtas paminklas. Tomo Ferdinando Žilinsko vardas suteiktas Veiverių gimnazijai, taip įamžinant jo indėlį į krašto švietimo istoriją, o buvęs seminarijos pastatas iki šiol primena laikotarpį, kai Veiveriai tapo svarbiu Lietuvos mokytojų rengimo centru.
Suvažiavime iškelta idėja atkurti seminariją
Pranešimuose, kuriuos skaitė Lietuvos švietimo muziejaus direktorės pavaduotojas-vyriausiasis muziejaus rinkinių kuratorius Povilas Mikalauskas ir muziejininkas Tautvydas Bujokas, buvo prisimintas 1939 m. įvykęs Veiverių mokytojų seminarijos auklėtinių suvažiavimas.
Suvažiavimas vyko 1939 m. rugpjūčio 26 – 27 d. Kaune ir Veiveriuose. Iš išlikusių dokumentų matyti, kad suvažiavimas prasidėjo šv, Mišiomis Įgulos bažnyčioje, iškilmingas atidarymas vyko ir pranešimai buvo skaitomi Karininkų Ramovėje. Antrąją dieną suvažiavimo dalyviai pusdieniui buvo nuvykę į Veiverius, padėjo vainiką prie Tomo Žilinsko paminklo, apsilankė kapinėse ir surengė iškilmingą posėdį buvusioje seminarijoje. O grįžus atgal į Kauną, daugiausiai laiko užėmė vasarą įkurtos Veiveriečių draugijos reikalai.
Vienas iš draugijos tikslų – atkurti Veiverių mokytojų seminariją, nors nei draugijos įstatuose, nei suvažiavimo programoje apie tai neminima, bet, matyt, tokia mintis tarp buvusių seminarijos auklėtinių sklandė. Kitas užmojis – išleisti Veiverių mokytojų seminarijos monografiją. Buvo numatyta kiek ir kokių dalių sudarys monografiją, kaip bus renkami buvusių seminaristų bei jų artimųjų atsiminimai, žinios ir kita informacija, siekiant parodyti svarbiausią seminarijos reikšmę – indėlį Lietuvos atgimimui ir lietuvybės skatinimo židinį. Deja, dėl prasidėjusio karo monografija taip ir nebuvo išleista, tačiau tuo laikmečiu surinkta medžiaga iki šiol saugoma Lietuvos švietimo muziejuje.
Iš kelių paviešintų buvusių seminaristų ir jų artimųjų atsiminimų aišku, kaip patys seminaristai ir jų artimieji vertino seminariją, atskleidžiama ir valdininkų įtaka, tautinio atgimimo puoselėjimas, pasakojama, kad buvo reikalaujama, jog seminaristai ir tarpusavyje bendrautų rusų kalba, draudžiama skaityti lietuvišką spaudą – vyko rusifikavimo procesas, buvo skatinamas lenkiškos kultūros ir lenkų kalbos diegimas. Buvę seminaristai skundžiasi, kad baigus seminariją sunku gauti darbo Lietuvoje, aptaria „geruosius“ ir „bloguosius“ mokytojus, vadovėlius, tvarką seminarijoje, pasakoja apie savo buitį, gyvenimą bendrabučiuose, laisvalaikį, šventes, darbus seminarijos sode.
Seminarijoje svarbią vietą užėmė muzikinis lavinimas ir kultūrinis gyvenimas
A.Kučingio meno mokyklos mokytoja ekspertė Rūta Bimbaitė papasakojo, kad Veiverių mokytojų seminarijoje, kurios tikslas buvo parengti mokytojus, kurie būtų patikimi Imperijos tarnautojai, į būsimų mokytojų rankas pateko žinios, knygos, muzika, pedagoginiai metodai. Muzika seminarijoje nebuvo šalutinis dalykas. Šaltiniai nurodo, kad kai kuriais laikotarpiais muzikai buvo skiriamos 6 ar 7 valandos per savaitę. Į seminariją priimdavo tik turinčius muzikinę klausą, seminarijoje mokiniai turėjo išmokti groti smuiku, o trečiame kurse gabesnieji mokėsi groti fortepijonu.
Buvo įkurta muzikos klasė, veikė 35 žmonių choras. Buvo sukurtas nepilnas (30 žmonių) orkestras, kuriam instrumentus parsisiuntė iš Lenkijos ir Vokietijos. Choras ir orkestras koncertuodavo ne tik Veiveriuose, bet ir Kaune. Seminarijos kieme buvo pastatyta estrada renginiams. Per praktiką seminaristai mokė vaikus dainuoti, naudodami solfedį, smuiką ir balsą. Seminaristai rinko tautosaką, užrašinėjo dainų žodžius ir melodijas. Tarp buvusių seminaristų daug žinomų muzikos puoselėtojų, kompozitorių, dainininkų, poetų vardų.
Seminarija buvo viena iš vietų, kur brendo lietuviška inteligentija. Seminarijos absolventai dalyvavo kuriant modernios Lietuvos švietimą, kultūrą ir pačia valstybę. Daug seminarijos auklėtinių rengė vadovėlius, dirbo mokytojais, dalyvavo visuomeniniame gyvenime.
Dabar buvusiame seminarijos pastate – Prienų meno mokyklos Veiverių A. Kučingio filialas, tęsiantis ilgametes muzikos ir kultūros tradicijas.
Nepriklausomybės kūrėjas Pranas Dovydaitis
Veiverių mokytojų seminarijoje mokėsi (vos 2,5 metų) Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, Ministras pirmininkas, teisininkas, profesorius Pranas Dovydaitis. Prisiminimais apie dėdę ir visą Dovydaičių šeimą pasidalijo jo sūnėnas, krikštasūnis Rimantas Dovydaitis.
Pranas Dovydaitis 1886 m. gimė Runkių kaime Kazlų Rūdos miškuose. Anksti pramoko skaityti ir rašyti, dešimtmetis pradėjo lankyti Višakio Rūdos pradžios mokyklą.1903 m. įstojo į pavyzdinės Veiverių pradžios mokyklos 5-tą skyrių, o po metų ir į seminariją. Po moksleivių streiko prieš lietuviškos spaudos draudimą buvo pašalintas. Dar su dviem moksleiviais neatsiprašė ir į seminariją negrįžo. 1908 m. eksternu išlaikė brandos atestato egzaminus Marijampolės gimnazijoje ir rudenį išvyko į Maskvą, kur įstojo į Teisės fakultetą. Vėliau grįžęs į Lietuvą – redagavo „Ateities“ numerius, „Viltį“, vadovavo „Saulės“ draugijos lietuviškai gimnazijai. 1917 m. rudenį buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą ir 1918 m. vasario 16 d. pasirašė ant Lietuvos Nepriklausomybės akto. Po metų sudarė trečiąjį Lietuvos ministrų kabinetą.
Pranas Dovydaitis iki karo dirbo daugelyje sričių: įkūrė ir leido žurnalus, dirbo akademinį darbą, buvo Lietuvos Krikščionių darbininkų sąjungos pirmininku.
1940 m. uždarius VDU, nepasitraukė į Vakarus, išvyko į savo ūkį prie Dubysos. Po metų buvo suimtas ir išvežtas į Sibirą, o 1942 m. lapkričio 4 d. sušaudytas. Reabilituotas 1989 m. Dauguma jo įkurtų leidinių atkurti, Nepriklausomybės kūrėjo vardu pavadintos gatvės, mokyklos, jo atminimui pastatyta paminklų. Prieš mirtį jis yra sakęs, kad Sibire liks tik jo dulkės, o siela ir širdis – Lietuvoje.
Skambėjo seminarijos gyvavimo laikmečio muzika
Renginio metu skambėjo ir muzika, kuri buvo neatsiejama mokytojų seminarijos dalis. Smuiko mokytojas Michailas Bolšunas atliko Johanno Sebastiano Bacho kūrinius, o Veiverių KLC vokalinio ansamblio „Radasta“ vadovė Aurelija Bareišienė pristatė seminarijos gyvavimo laikmečio muzikinius kūrinius. Kūrinių natos – autentiškos, jos remonto metu buvo rastos buvusių arklidžių palėpėje. Skambėjo daina iš 1875 m. dainų rinkinio, valsas ir padispanas iš 1912 m. Jurgio Puodžiukyno natų sąsiuvinio. Konferencijos organizatorius, pranešėjus ir klausytojus LR Seimo narės, Seimo vicepirmininkės Jūratės Zailskienės vardu sveikino jos patarėja Dalia Bredelienė. Prienų rajono savivaldybės mero Alvydo Vaicekausko ir kitų vadovų sveikinimus perdavė Kultūros ir turizmo skyriaus vedėjas Rimantas Šiugždinis. Sveikinimus ir padėkas išsakė ir Prienų Justino Marcinkevičiaus bibliotekos direktorė Daiva Čepeliauskienė.
