Tokį raudongalvį pasiseka rasti ne kiekvienam
Sveikas ir drūtas, didingumu karališkajam baravykui nenusileidžiantis gražuolis raudonviršis – prieniškės akiratin pakliuvo atsitiktinai. Gražuolis augo gal keturi metrai nuo kelio.
Prienų gyventoja Danutė pasakojo raudonviršį radusi begrybaudama Prienų miške, ties Prienlaukiu. Šį grybą užtiko augantį vieną, nors paprastai raudonviršiai mėgsta augti šeimomis. „Kaip jo niekas neužmatė, juk buvo matomas iš tolo? Aš iš kažin kur pamačiau“, – šypsojosi moteris.
Danutės rastas raudongalvis svėrė 860 g. Tvirtas ir visiškai sveikas! Parsivežti dienos gėrybių kraitį (vienas grybas užpildė nemažą kibirėlį, bene tiek pat, kiek kiti rasti grybai) dviračiu buvo sudėtinga: bijojo raudonviršį sutrinti kitiems ir, svarbiausia, anūkei neparodžiusi. Danutė grybauti, uogauti mėgsta nuo vaikystės, todėl ir dabar, prasidėjus grybų sezonui, kasdien eina į mišką. Kartais ir po du kartus per dieną. Turi ir savo pamėgtas vietas, kurių nesužinosi – tikras grybautojas savo vietų neišduoda. Visiems klausiantiems, kur tiek surandanti, juokais atsako, kad turi pasisėjusi.
Į redakciją kreiptis Danutė nedrįso, turgavietėje kartu prekiaujančios moterys padrąsino – juk ne kasdien ir ne kiekvienam toks džiaugsmingas laimikis pasitaiko.
Tai patvirtinusi šalia moters turgavietėje prekiaujanti pensinio amžiaus sulaukusi Mikalina, matyt, taip pat aistringa grybautoja ir uogautoja. Ant jos prekystalio visuomet gausu sezoninių gamtos gėrybių ne tik iš daržo, bet ir iš miško: uogų, grybų, rūgštynių. Abi moterys tvirtina, kad miške tiek „pinigų mėtosi“, tik daug kas tingi juos pakelti. „Ko jiems vargintis, jei gauna išmokas. Valstybė moka, dirbti nereikia, o iš miško gėrybių galima išgyventi“, – piktinasi jos.
Nesuklysime sakydami, jog yra žmonių, ir ne vienas, kurie niekur nedirba ir pašalpų negauna, tačiau iš miško visiems metams kukliam pragyvenimui ir mokslams užsidirba. Pradeda sezoną žemuogėmis ir baigia vėlyvą rudenį putinais, šermukšniais, šaltalankiais, erškėtrožių vaisiais.
Roma Sinkevičiūtė
