„Šito pasiilgsiu“ – Živilės Kazlauskaitės tapyboje užfiksuotas ilgesys ir akimirkos
Ar galima pasiilgti to, kas dar nesibaigė? Ar galima sustabdyti akimirką, apie kurios pabaigą jau galvojame jai dar net neprasidėjus? Būtent tokį santykį su laiku, prisiminimais ir žmogaus emocijomis savo pirmojoje personalinėje tapybos parodoje „Šito pasiilgsiu“ nagrinėja Prienų menininkė Živilė Kazlauskaitė. Jos darbuose susitinka asmeninės patirtys, spalvos, nuotaikos ir sunkiai paaiškinamas jausmas, kai gražią akimirką jau lydi mintis, kad vieną dieną jos pasiilgsime.
Tapyba Živilės gyvenime atsirado gana vėlyvame amžiuje. Vaikystėje piešimas, kaip ir daugeliui vaikų, buvo tiesiog hobis, kuriam įtakos turėjo mokykla, dailės pamokos ir tam tikros taisyklės. Vėliau atsirado noras per kūrybą ne tik vaizduoti, bet ir išreikšti savo emocijas, patirtis bei mintis.
„Tapyba kaip būdas išreikšti save mano gyvenime atsirado jau ganėtinai vėlyvame amžiuje“, – pasakoja Živilė.
Pirmoji personalinė paroda tapo svarbiu žingsniu kūrėjos gyvenime. Ji prisipažįsta, kad sunkiausia buvo ne nutapyti darbus, o juos parodyti kitiems ir priimti žiūrovų reakcijas. Kiekvienas paveikslas jai yra susijęs su skirtinga patirtimi ir emocija, todėl vieno, labiausiai širdžiai artimo darbo ji neišskiria.
ILGESYS, PRASIDEDANTIS DAR NEATSISVEIKINUS
Parodos pavadinimas „Šito pasiilgsiu“ atspindi vieną pagrindinių jos temų – laikinumą. Živilė pastebi, kad šiandieniniame skubėjime žmogui vis sunkiau tiesiog pabūti akimirkoje. Kartais net pačiu gražiausiu momentu jau pradedame galvoti apie jo pabaigą.
„Kartais ilgesys prasideda dar net neatsisveikinus“, – sako menininkė.
Būtent šis jausmas tapo vienu iš atspirties taškų kuriant parodos darbus. Živilė sako, kad būna akimirkų, kai viskas atrodo tobula, tačiau kartu jau suvoki, kad tai neišvengiamai baigsis.
„Tu jau pačiomis gražiausiomis gyvenimo akimirkomis stovi ir galvoji, kad visa tai baigsis. Atrodo, viskas tobula, viskas gražu, bet tu jau ilgiesi tuo momentu“, – dalijasi ji.
PRIENUOSE KURTI PADEDA RAMYBĖ
Živilė yra baigusi interjero dizainą, todėl jos kūrybai artimi kompozicijos, spalvų ir linijos principai. Vis dėlto pati tapyba jai suteikia kur kas daugiau laisvės nei ankstesnė profesinė sritis.
Prienai taip pat užima svarbią vietą jos kūryboje. Čia ji gimė ir augo, todėl miestą sieja su asmeniniais prisiminimais ir sentimentais. Nors menininkė mano, kad šiandien nebūtina gyventi didmiestyje, kad būtum arti kultūros ar meno, būtent Prienuose ji atranda ramybę, kurios reikia kūrybai.
„Man Prienuose yra ramu. Man čia daug ramiau, kaip intravertei“, – sako Živilė.
VAIKO KOMENTARAS ĮSIMINĖ LABIAUSIAI
Parodos atidarymo metu netikėtą, tačiau bene labiausiai įsiminusį komentarą Živilė išgirdo iš mergaitės, kurią pažįsta iš kaimynystės.
Tą dieną Prienuose vyko Jaunimo dienos renginiai. Živilė pakvietė mergaitę užsukti į parodą. Iki tol ji Živilę dažniausiai matydavo su drobėmis ir dažais, todėl pamatyti galutinį rezultatą buvo kiek netikėta. Apėjusi parodą mergaitė sustojo ir tarė:
„Neatrodo, kad tu čia viską nupiešei.“
Šis sakinys Živilei įstrigo būtent dėl savo nuoširdumo. Pasak jos, vaikai dažnai pasako tai, ką iš tiesų galvoja, nesistengdami savo minčių pritaikyti prie to, ką „reikėtų“ pasakyti.
RYŠYS SU MENO MOKYKLA IŠLIKO
Parodoje apsilankė ir Prienų meno mokyklos mokiniai bei jų mokytoja. Živilei šis susitikimas buvo ypatingas, nes pati kadaise mokėsi šioje mokykloje.
Ji džiaugėsi galėdama vėl pabendrauti su meno mokyklos bendruomene ir matyti, kad mokiniai turi galimybę ne tik mokytis klasėje, bet ir lankytis parodose, kultūriniuose renginiuose bei susipažinti su kūrėjais. Pačiai Živilei tokios patirtys visada atrodė įdomios, o bendravimas su vaikais jai iki šiol išlieka artimas.
ĮKVĖPIMO NEUŽTENKA – REIKIA IR DIRBTI
Nors kalbėdami apie meną dažnai įsivaizduojame spontaniškai ateinantį įkvėpimą, Živilė pripažįsta, kad ruošiantis parodai teko išmokti tiesiog sėsti bei dirbti. Kai kuriomis dienomis norisi tapyti, kitomis – kur kas sunkiau prisiversti, tačiau kūriniai patys neatsiranda.
„Pagavau save, kad reikia tiesiog daryti. Jau negana to, kad šiaip niekas nepasidarys – net darant tiesiog reikia daryti“, – sako ji.
Ateityje Živilė savęs nenori įsprausti į konkrečius rėmus. Šiuo metu ją labiausiai domina techninė kūrybos pusė, noras mokytis ir išbandyti naujus dalykus. Ji mano, kad kūrybos žavesys slypi ir galimybėje pačiai save nustebinti.
KEISTIS IR VIS TIEK IŠLIKTI SAVIMI
Visą savo parodos ciklą Živilė galėtų apibūdinti viena mintimi:
„Dangus nepasidaro mažiau dangus dėl to, kad keičiasi. Gali keistis ir vis tiek išlikti savimi.“
Ši mintis tampa tarsi parodos leitmotyvu. Gyvenimas keičiasi, akimirkos praeina, žmonės ir vietos taip pat nėra statiški. Tačiau pokytis nebūtinai reiškia praradimą – galima keistis ir kartu išlikti savimi.
O sau, pradėjusiai tapyti, Živilė šiandien palinkėtų vieno dalyko – nebijoti. Neužsidaryti savo pačios susikurtose baimėse, bandyti, klysti ir eiti pirmyn.
„Tiesiog nebijoti. Nebijoti daryti, nebijoti bandyti, perlipt per save“, – sako ji.
„Šito pasiilgsiu“ tapybos parodą Prienų kultūros ir laisvalaikio centre galite aplankyti iki spalio 5 dienos.
