Sausio naktis: Laisvės liudijimai
Sausio 13 d. Prienų Justino Marcinkevičiaus viešojoje bibliotekoje buvo atidaryta kraštiečio fotografo Rimvydo Strikausko fotografijų paroda „Sausio naktis: Laisvės liudijimai“, skirta Laisvės gynėjų dienos 35-mečiui paminėti.
Prienų meno mokyklos ansamblis „Sunshine“ (vad. Daiva Radzevičienė) renginį pradėjo simboline daina „Laisvė“, kuriai žodžius parašė Justinas Marcinkevičius, o vėliau pradžiugino ir kitomis dainomis.
Tylos minute buvo pagerbti prie televizijos bokšto žuvusieji už Lietuvos laisvę.
Trys ilgos dienos Vilniuje
26-iose parodoje eksponuojamose nuotraukose – 1991 m. sausio 12-14 d. prie Televizijos bokšto, šalia Aukščiausiosios Tarybos pastato užfiksuoti unikalūs dokumentiniai kadrai.
Fotografas pasakojo, kad, prasidėjus neramumams, sausio 12-ąją į sostinę jis atvažiavo kartu su Sportinės aviacijos gamyklos darbuotojais. Naktį prieš kelionę jis sapnavo, kad dar neįvažiavus į Vilnių jų autobusą sustabdo rusų kariškiai su automatais ir neleidžia įvažiuoti į miestą, liepia apsisukti ir grįžti. Sapnas išsipildė – Vilniaus priemiestyje juos iš tikrųjų sustabdė automatais ginkluoti kareuviai ir liepė grįžti atgal. Teko paklusti. Bet vairuotojas žinojo aplinkinius kelius, kuriais sėkmingai nuvažiavo iki televizijos bokšto, kur jau buvo susirinkę galybė žmonių.
Rimvydas, kaip ir kiti bendrakeleiviai, negalvojo, kad Vilniuje užtruks ilgai, todėl buvo apsirengęs, kad ir tuo metu ne žvarbiai žiemai per plonas rūbais, buvo pasiėmęs tik du fotoaparatus ir keturias juosteles. Kai Vilniuje liko ilgiau, juosteles teko taupyti, nes nusipirkti nebuvo kur.
Pavakare, kai prie bokšto jokie neramumai dar nebuvo prasidėję, susirinkusiems žmonėms buvo pasakyta, kad prie Aukščiausiosios Tarybos pastato yra palyginus nedaug žmonių ir paprašyta, kad norintys nuvažiuotų ten. Pavakare dauguma prieniškių autobusu grįžo į Prienus, dalis liko prie bokšto, dalis nuvažiavo prie Aukščiausios Tarybos pastato.
Rimvydas nusprendė likti ir važiuoti į centrą. Pakeliui dar užsuko pas žmonos brolį, kur sušilo, buvo pamaitintas, dar ir lauknešėlį brolienė įdėjo. Ten sulaukė ir pirmojo „sprogimo“ – į termosą su karšta arbata įmetus gabalėlį cukraus, jis sprogo…
Prie Aukščiausiosios Tarybos pastato jis nuvyko vėlai vakare apie 22-23 val. Ten žmonių jau buvo daug – pilnutėlė aikštė. Vytautas Landsbergis padėkojo susirinkusiems, informavo apie tai, kas vyksta kitose Vilniaus vietose, paprašė, kad moterys ir vaikai grįžtų namo, nes buvo manoma, kad naktis bus nerami. Būryje srovėjo ne tik vilniečiai ar atvykę tautiečiai iš visos Lietuvos, bet ir iš Sankt Peterburgo bei kitų buvusios TSRS miestų.
Rimvydas aikštėje ilgai nebuvo – pastebėjęs nebaigtą statyti pastatą – būsimą Seimo viešbutį – užlipo ant jo stogo, nuo kur puikiai matėsi kas vyksta aplinkui. Iš ten jis matė tankų ir kitos karinės technikos koloną, kuri nesustojo prie Aukščiausiosios Tarybos pastato, bet nurūko tolyn. Kaip vėliau paaiškėjo, nuskubėjo prie televizijos bokšto ir LRT pastato…
Ant stogo sutiko ir būrelį paauglių, kurie statybvietėje radę armatūros strypų, planavo, kaip juos galėtų panaudoti gynybai. Rimvydas, prisiminęs, ko mokė tarnaujant kariuomenėje, jiems patarė, jei atvažiuos tankai ir bus saugi galimybė, tuos strypus įkišti į tanko vamzdį, storesnius – tarp vikšrų arba į galinėje tanko dalyje esančius variklio aušinimo ventiliatorius. Ačiū Dievui, tomis pamokomis vaikams pasinaudoti neprireikė.
Po vidurnakčio prie TV bokšto, kurį gynė taikūs beginkliai žmonės, jau aidėjo šūviai, tankai traiškė žmones – trasuojamųjų kulkų ir kitų sprogmenų šviesos matėsi už kelių kilometrų. Tuo pat metu buvo užimtas ir Lietuvos radijo ir televizijos pastatas Konarskio gatvėje, nutrūko transliacijos.
Rimvydas prisimena, kad aikštėje prie Aukščiausios Tarybos sutiko korespondentą iš Norvegijos, kuris filmavo įvykius, o pasitraukęs į gretimos gatvelės kiemą, reportažą komentavo ir, pasitelkęs Lietuvoje tuomet dar nematytą įrangą, iš karto per palydovus perdavinėjo pasauliui.
Jei nuo televizijos bokšto žmonės buvo išvaikyti jėga, tai prie Aukščiausios Tarybos pastato buvo ramu, nors žmonės nesiskirstė iki ryto ir liko budėti dar kelias artimiausias dienas. Tačiau, anot Rimvydo, nerimo buvo daug. Dėl visa ko, išfilmuotas juosteles jis paslėpė prie statomo pastato sienos buvusioje plytų krūvoje. Kodėl tankai čia neatvažiavo, niekas nežino… Bet jei būtų atvažiavę, aukų būtų buvę daug, nes nedidelėje teritorijoje buvo susirinkę labai daug žmonių, kurie, iškilus pavojui, nebūtų turėję kur pabėgti.
Sausio 13 d. apie 4-5 val. ryto per radiją buvo transliuojamas tuometinio Rusijos TFSR Aukščiausios Tarybos pirmininko B.Jelceno, kuris tuo metu lankėsi Taline, kreipimasis į Rusijos karius ir raginimas juos pagalvoti, ką daro.
Prašvitus aikštėje buvo pradėti statyti įtvirtinimai, liepsnojo laužai, skambėjo dainos, maldos, plevėsavo vėliavos, buvo daugybė plakatų su laisvės šūkiais, vilniečiai atveždavo maisto, arbatos. Žmonių nemažėjo – vieni išvykdavo pailsėti, atvykdavo nauji. Ant barikadų strypų žmonės palikdavo užmautus karinius bilietus, tarybinius pasus. Atvažiavo ir didelė kelių statybos mašina „skreperis“, kurią, kaip apsauginę barikadą, pastatė kitoje Aukščiausiosios Tarybos pastato pusėje.
„Respublikos“ laikraštis jau iš ryto buvo išspausdinęs informacinį leidinį apie paskutinius įvykius ir tą laikraštį dalino susirinkusiems.
O iš kitos Neries pusės per įtaisytus didžiulius garsiakalbius puikiai girdėjosi koloborantų „Kaspervizijos“ transliuojamos radijo laidos, kurias kūrė mistinis nacionalinis gelbėjimo komitetas.
Rimvydo teigimu, tomis dienomis sujaudino žmonių vienybė – vieni atveždavo šilto maisto, arbatos, malkų, kiti – leido nemokamai naudotis telefonu ir paskambinti artimiesiems. Jis prisimena, kad eilėje prie gal ketvirtame aukšte esančio buto, kur buvo telefonas, teko laukti apie dvi valandas. Nors šalia Aukščiausiosios Tarybos esančio buto savininkai leido telefonu naudotis nemokamai, retas kuris nepalikdavo pinigų. Belaukiančiųjų eilėje jis pastebėjo tris rusiškai kalbančius vyrus – apsirengusius išskirtiniais brangiais rūbais, rankoje laikančius fotoaparatus „Leica“, kurie ir dabar kainuoja apie 5 tūkst. dolerių, o tuo metu lietuviams iš viso buvo „neįkandami“. Rimvydo manymu, greičiausiai tai buvo pasiuntiniai iš Rusijos, atsiųsti fotografuoti susprogdintų Aukščiausios Tarybos rūmų.
Sausio 14 d. Rimvydas dar nuvažiavo prie televizijos bokšto. Teritorija jau buvo aptverta, besibūriuojančių žmonių nesimatė, riogsojo tankų pervažiuotų automobilių likučiai ir iš tolo švietė koloborantų televizijos šūkiai. Namo į Prienus jis grįžo tos dienos vakare. Grįždami iš Vilniaus parvežė marijampoliečiai. Iš pradžių visų nuotaika buvo gana pakili, visi tikėjo, kad pavyko apginti Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, kad netrukus gyvenimas vėl grįš į normalias vėžes. Optimizmą aptemdė žinia, kad tarp 14 žuvusiųjų yra ir marijampolietis Rimantas Juknevičius, kuriam buvo tik 24-eri.
Prisiminimais pasidalijo ir kiti tų dienų liudininkai
Renginyje dalyvavo ir daugiau sausio įvykių liudininkų, kurie pasidalijo prisiminimais. Vieni jų ilgiau ar trumpiau budėjo prie svarbių objektų Vilniuje, kiti – prie Juragių ar Sitkūnų retransliacijos bokštų, treti – saugojo objektus Prienuose ir stebėjo vietinių „veikėjų“ veiklą.
Jurgis Montvila sausio 13-osios naktį praleido prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Dar 12-osios dieną signataras Audrius Rudys, kuris buvo Aukščiausiosios Tarybos deputatas (vėliau Seimo narys) nuo Birštono ir Prienų rajono, per langą Jurgiui išmetė raštelį, kuriame buvo pažadas: „Gyvi mes nepasiduosime!“.
Jurgis pasakojo, kad naktį, sužinojus, kad prie bokšto yra žuvusiųjų ir sužeistųjų, pasidarė labai neramu. Drąsos, stiprybės ir ramybės jam suteikė aikštėje atsitiktinai sutiktos iki tol nepažįstamos prieniškės elgesys ir laikysena – šalia jos stovėjęs nedidelis sūnus, jos tvirtai laikoma ant kreivo koto pririšta trispalvė.
Tos dienos prisiminimus jis sugulė į eilėraštį „Mes laukėm sustoję, kada mus sušaudys“, kurį perskaitė renginio dalyviams.
Algimantas Sakalauskas Vilniuje lankėsi dieną prieš svarbius įvykius. O sausio 13-ąją ir kitomis dienomis buvo Prienuose ir čia saugojo svarbius objektus, prižiūrėjo vietinių koloborantų veiksmus. Iš tų dienų jam atmintyje išliko vienybės jausmas, bendrystė, begalinis vienas kito pajautimas.
Sąjūdžio Prienų tarybos pirmininkė Dainora Šaltienė, nors ir nebuvo Vilniuje, bet tas naktis taip pat nemiegojo – buvo neramu dėl Lietuvos. Ankstų sausio 12-osios rytą, apie 7 val., ji išėjo iš namų Paprienėje ir nuėjo į Sąjūdžio patalpas – namelį, kuris stovėjo šalia buvusios universalinės parduotuvė. Ji taip pat norėjo važiuoti į Vilnių, bet bendraminčiai ją paliko, pasakę, kad ji labiau reikalinga Prienuose. Čia buvo įsikūręs sovietinis karinis dalinys, o tose vietovėse, kur buvo kariškių, padėtis buvo jautresnė, pavojingesnė, buvo daugiau įtampos. Kai buvo pastebėta, kad kariškių sunkvežimiai važiuoja Pociūnų link, Sąjūdžio vyrai nusekė iš paskos.
Ankstyvą rytą, kai ji išėjo iš namų, pastebėjo, kad ją nusekė automobilis, išvažiavęs iš šalia namų augančio miško keliuko. Iš pradžių pamanė, kad sekama ji pati. Tik vėliau suvokė, kad kariškiai apsaugą prie jos namų pastatė, tikėdamiesi suimti sūnų, kuris prieš kurį laiką buvo pabėgęs iš tarnybos sovietinėje kariuomenėje ir slapstėsi.
Pasak Dainoros, po sausio įvykių ją apėmė liūdesys, kuris neišnyko maždaug metus. Ir dabar jai sausio įvykių tema yra jautri. Bet ji tiki, kad visuose mumyse slypi paslėptas tylus patriotizmas, kuris prireikus atsiskleis ir mes visi vėl būsime vieningi dėl Lietuvos.
Rolandas Kalinauskas sausio 13-ąją nebuvo Vilniuje, buvo prieš pora dienų ir bendravo su kariškiais. Jis prisiminė, kad dar prieš šiuos įvykius pasigirdus kalboms, kad lėktuvai gali būti pagrobti, visos Lietuvos, tame tarpe ir Pociūnų, aviatoriai suskubo slėpti lėktuvus. Didžioji dalis buvo saugiai paslėpti, o likusiems aerodromuose buvo nuimti ratai, kad jie negalėtų greitai pakilti.
Janina Bredelienė sausio įvykius ne tik sekė per radiją ir televiziją, bet ir buvo nuvažiavusi prie Aukščiausios Tarybos rūmų, kur praleido visą dieną su minia iš visos Lietuvos atvykusių žmonių. Kitos dienos vakarą nuvyko į Juragius, kur taip pat buvo susirinkę daugybė žmonių, degė laužai, susirinkusieji dainavo, šoko, gėrė arbatą, vakarieniavo, o barikadų žiedas buvo sustatytos iš ant šono apverstų traktorių ir automobilių. Nuvažiavo ir dar kitą vakarą. Kai važiavo antrą kartą buvo iš draugės pasiskolinusi jos vyro medžioklinius batus, kurie buvo ne tik neperšlampantys, bet ir gerokai per dideli, todėl daug kojinių galėjo apsimauti. Kojoms buvo šilta! Vieną naktį pamiegojo namie, nes poilsio trūko – dieną juk reikėjo eiti į darbą, ir su bendradarbių kolektyvu dar kartą nuvažiavo į Juragius.
Pasak Janinos, nors prisiminimai nelinksmi, bet džiugina rezultatas – apginta laisvė.
Algirdas Mockapetris, buvęs Sąjūdžio tarybos narys, tuo metu buvęs atsakingas už ryšius su represinėmis struktūromis ir turėjęs siekti juos patraukti savo pusėn, papasakojo kelis epizodus iš bendravimo su kariškiais. Jam ir kitiems sąjūdiečiams ne kartą teko susitikti su karininkais bei kareiviais ir atsakinėti į įvairius jų klausimus, spręsti problemas. Į klausimą, ko siekia Sąjūdis, jie atsakydavo drąsiai: „Laisvės!”. Jam ne kartą teko bendrauti ir su karinio komisariato karininkais, palydėti jaunuolius į komisariatą, dalyvauti kariškių susitikimuose su būsimais šauktiniais. „Draugystė“ nutrūko, kai į karininko klausimą, ką veikia vienas ar kitas sąjūdietis, jis atsakė, kad pasakys tada, jei ir karininkas sutiks atvirai atsakyti į užduotus klausimus.
Prienų rajono savivaldybės vicemeras Deividas Dargužis pasidžiaugė, kad šią svarbią ir reikšmingą dieną istorijos liudijimus galime girdėti iš pirmų lūpų ir pamatyti nuotraukose. 1991 m. sausį jam pačiam tebuvo šešeri, todėl prisiminimuose liko tik jausmas, kad tėvai seka kažkokius svarbius įvykius. Jis padėkojo parodos autoriui R.Strikauskui ir visiems, kurie dalinosi prisiminimais, palinkėjo, kad žuvusiuosius ir tų dienų įvykius gerbtume ne tik išskirtinomis progomis, bet kiekvieno kasdieniu darbu.
Susirinkusiems dėkojo ir Prienų Justino Marcinkevičiaus bibliotekos direktorė Daiva Čepeliauskienė. Už galimybę eksponuoti ir visiems lankytojams parodyti unikalias nuotraukas didžiausias „ačiū“ buvo skirtas parodos autoriui Rimvydui Strikauskui. Padėkota ir visiems pasidalinusiems prisiminimais, ir neišdrįsusiems pasidalinti, ir organizavusiems, ir dainavusiems.
