Ramybė – būsena, kurios dažnai ilgimės
Visų šventųjų ir Vėlinių dienos – tai žvakučių virpėjimas tyloje, tai susitikimas su išėjusiaisiais, susikaupimas ir ramybė. Tyloje – ne vien liūdesio, netekimo, geliančio širdį ir sielą, bet ir šviesių prisiminimų – susitikdami su išėjusiaisiais į Amžinybę ne vienas mintimis sugrįžtame į laiką, kuriame mirtis atrodė tolima, o gyvenimas atrodė nesibaigiantis.
Jeigu egzistuoja toks dalykas, kuris per visą istoriją ir visame pasaulyje suburia žmoniją kartu, tai yra mirtis. Mirtis – neišvengiamybė. Mirtis yra tai, su kuo mes visi turime susidurti – jokios stebuklingiausios priemonės, joks pinigų kiekis nepadės jos išvengti. Mirtis yra tai, kas mus visus padaro lygius…
Gyvename kultūroje, kurioje nenorima matyti mirties, baigtinumo, kurioje siekiama išlikti amžinai jaunais ir sveikais. Kasdienis gyvenimas kiekvieną iš mūsų nuolat verčia skubėti, lenktyniauti, būti pareigingesniems, veržlesniems, nei iš tiesų esame. Tačiau žmonės miršta, kiekvieno iš mūsų gyvenimą lydi praradimai, o juos – sunkūs ir prieštaringi jausmai: sielvartas, liūdesys, pyktis, širdgėla, dvasinis skausmas, nerimas, įtampa, baimė.
Susidūrę su artimojo mirtimi, stojame į akistatą su šia neišvengiamybe. Išsigąstame. Bijome. Mirties baimė gali kankinti tiek kūną, tiek sielą. Baugina galimos fizinės kančios, kūno praradimas. Baimė, kad mirsi, išnyks savasis „Aš“. Baimė būti našta kitiems, tapti priklausomam nuo kitų, išsiskirti su artimaisiais po mirties. Baimė dėl nežinios apie pomirtinį gyvenimą. Kartais tikėjimas, gyvenimo ir mirties filosofijos turėjimas mažina mirties baimę. Kartais mirties baimę sumažinti padeda atviras, kiek jis gali būti prieinamas konkrečiam žmogui, atsakymas į konkretizuojantį mirties baimę klausimą – kuo labiausiai baugina mirtis ir kodėl? Nereikia bijoti kalbėti apie mirtį. Prisijaukinti jos, kaip yra sakiusi viena šviesi ilgą amžių nugyvenusi moteris, neįmanoma. Bet galima išmokti susitaikyti su neišvengiamybe, pasikliaujant tikėjimu, stengiantis likusį gyvenimą nugyventi prasmingai.
Deja, ne visada patyrę išsiskyrimo jausmą atgauname vidinę dvasios ramybę. Ne visada galime susitaikyti su žinomybe ir neišvengiamybe. Lengva patarti – išmokti nesipriešinti tam, kas neišvengiama, priimti, sutikti su visų daiktų ir aplinkybių laikinumu, leisti sau būti čia ir dabar. Ramybė tampa būsena, kurios dažnai ilgimės. Kurios dažnai linkime vieni kitiems. Tačiau kodėl taip sunkiai pasiekiama ramybė? Kurgi ji, ta ramybė? Ir kaip ją pasiekti?
Niekas niekada nepamiršta to, ką prarado. Netektis visuomet išlieka mūsų gyvenimo dalimi. Išgyventi visus gedėjimo etapus – nuo šoko, neigimo, pykčio, netekties pripažinimo, skausmo iki priėmimo ir susitaikymo – tenka kiekvienam. Ar vienaip, ar kitaip pavadintume bet kurį gedėjimo tarpsnį, gedinčiojo sielvarto tai nesumažina, tačiau žinojimas, kad tokios stadijos yra ir kad jas išgyvena visi žmonės, suteikia viltį, kad gedėjimo procesas, skausmas, sielvartas nesitęs amžinai, kad tai turi pabaigą arba kad tai ilgainiui susilpnės. Išgyventos savo ir kitų netektys leidžia pažiūrėti į jas iš šalies, iš didesnio nuotolio ir tikėti, kad kiekviena išgyventa ir įveikta netektis, skaudžiai nubrėždama ir susiaurindama vienas ribas, praplatina kitas – atveria gilius jausmus, naują matymą, supratimą ir įžvalgas apie gyvenimą, jo vertę ir prasmę. Tuomet apie išėjusį artimąjį įmanoma galvoti ramiai, prisiminimų nelydi buvęs skausmas. Išmokę tai priimti, galime atrasti ramybę ir tą Laiką, kuris mums skirtas šioje žemėje, nugyventi prasmingai, stengiantis būti reikalingiems kitiems.
Visų šventųjų dieną ir Vėlinių vakarą, uždegdami ant kapo žvakelę ir nusilenkdami mirusiesiems, pabūkime tyloje ir ramybėje, galvodami apie šviesą, gerumą ir meilę.
