PRIPŪSTA UŽSIENIO POLITIKA
Nepaisant garsių ministrės pirmininkės, vidaus reikalų ministro ir kitų valdančiųjų pareiškimų apie esą sėkmingą kovą su kontrabandiniais oro balionais, situacija nesikeičia. Kontrabandinėmis cigaretėmis užpildytos dėžės ir toliau, pasinaudodamos palankiu vėju, skrenda Lietuvos link ir paralyžiuoja pagrindinio šalies oro uosto darbą. Ir visa tai vyksta lyg nieko mūsų valdžios nebūtų padaryta, lyg jokių veiksmų apskritai nebūtų imtasi. O juk imtasi. Buvo įspėjimų, grasinimų sankcijomis. Buvo ir trumpalaikis sienos uždarymas, palikęs anapus šimtus lietuviškų vilkikų, o po to – toks pat greitas sienos atidarymas. Jo pasekmės irgi aiškios: nei vilkikai sugrįžo, nei kontrabanda nustojo skraidyti. Atrodo, kad šiandien turime ne kartais paralyžiuotą oro uostą, o nuolat paralyžiuotą Vyriausybę.
Dabartiniai kontrabandinių balionų skrydžiai – įprasta A. Lukašenkos režimo hibridinė ataka. Kontrabanda, viena iš svarbiausių Baltarusijos režimo pajamų, vyko visada – tie patys balionai skriejo ir anksčiau. Tačiau kryptingas jų siuntimas į Vilniaus oro uostą nėra atsitiktinumas – tai suplanuotas veikimas, panaudojus nebe migrantus kaip nuo 2021-ųjų, o įprastą palankų vėją ir tuo pačiu – mūsų neveiklumą. Lygiagrečiai vykstantis vežėjų šantažas – kai net atidarius sieną lietuviški sunkvežimiai ne tik neišleidžiami iš Baltarusijos aikštelių, bet dar ir apmokestinami – turi aiškią strateginę prasmę. Minskas siekia atgauti vaidmenį geopolitiniame žaidime, nori išeiti iš izoliacijos ir sėsti prie vieno stalo su Vakarais, kaip lygus partneris. Juk eilėje laukia tiek klausimų – trąšų tranzitas, mažėjančios Minsko biudžeto pajamos, sankcijos. Galbūt Rusijos vasalas Lukšenka tikisi, kad naujasis JAV prezidentas ryšis eksperimentui „grąžinti“ Baltarusiją į Europą, atsiejant ją nuo Rusijos glėbio – kas jau seniai, deja, nėra įmanoma. Dėl to vilkikai ir neišleidžiami – Baltarusija siekia dialogo su Lietuvos užsienio reikalų ministerija kaip su lygiaverte šalimi, lyg Lukašenka prieš kelerius metus nebūtų suteikęs šiaurinio placdarmo Rusijos invazijai į Ukrainą. Minskas tikisi būti priimtas atgal į „Europos šeimą“. Iš pradžių – derybos dėl vilkikų, vėliau – dėl trąšų, o galiausiai, galbūt, ir dėl sankcijų švelninimo? Ypač dabar, kai JAV peržiūri savo pajėgų buvimą Europoje, o Lietuvos saugumas – kaip niekad trapus. Juk šia logika vadovaujantis – ko nepadarys Lietuva, kad pritiktų pragmatiškiems D. Trumpo žaidimams? O kuo iš tikrųjų mes vadovaujamės? Sienos uždarymo ir atidarymo greitis rodo, kad sprendimus nulėmė ne strategija, o vėjas. Vyriausybei pakako kelių naktų be balionų ir kelių skambučių su Minsko muitine, kad būtų apsispręsta. Nors iš esmės, kad veiktų, šis sienos uždarymo sprendimas turėjo būti sąlyginis – priklausyti nuo konkrečių režimo įvykdytų sąlygų – taip neįvyko. O sienų atidarymo momentu, atrodo, kad jau vadovautasi ne racionaliu vertinimu, o pajautimu, kad „režimas išgirdo“. Taip, išgirdo. Mus vienintelius. Kokia neaprėpiama iš tikrųjų čia slypi arogancija. O gal tik situacijos nesupratimas? Atrodo, kad mūsų užsienio politiką diktuoja ne Užsienio reikalų ministerija, o kryptį keičiantys vėjai – iš Atlanto, Briuselio, Minsko ar dar toliau iš rytų. Rusijos ir Baltarusijos režimai nesupranta nei pamokymų, nei moralų, nei grasinimų žodžiais. Jie nesupranta ir veiksmų, kurių po savaitės atsitraukiame. Jei sugebame be rimtos strategijos uždaryti ir atidaryti sieną, kodėl neturėtume taip pat be strategijos sėsti su jais prie derybų stalo?
Galime prisiminti ankstesnę Vyriausybę: net ir kontroversiškiausi užsienio politikos sprendimai turėdavo tvirtą užnugarį – nuo Briuselio iki Vašingtono, kartais ir iš dar toliau. O ar šiandien mūsų ministras gali kalbėti apie partnerių paramą, kai neseniai pats pripažino, jog tenka „rankioti mėšlą nuo kilimo“, aiškinantis dėl antisemitinės retorikos koalicijoje? Vargu. Deja, atrodo, kad vis dar esame sumaištyje ir nežinome, kuriuo keliu eiti tiek užsienio, tiek vidaus politikoje. Ar būsime stiprus balsas Europoje, ar tapsime pėstininku geopolitinėje lentoje? Kol neatsakysime, kas esame – lygiavertis Europos partneris, gebantis priimti tvirtus, vėjo nenupučiamus sprendimus, ar tik įrankis didžiųjų žaidimuose – tol balionai paralyžiuos ne tik oro uostą, bet ir Vyriausybę. O galiausiai – ir visą valstybę.
