Poezijos ir prisiminimų šventė Stakliškėse
Stakliškės ruošėsi pristatyti lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Danutės Zieniūtės pomirtinę poezijos knygą „ Nedaug iš gyvenimo paėmiau“. Tai antroji knyga. Pirmoji „Mėlyna paukštė“ buvo išleista prieš dvejus metus. Tokios progos negalėjau praleisti. O ir knygos leidėjas klasės draugas Albinas Lisauskas pažadėjo pakelėje paimti į savo automobilį. Tai, daug negalvojęs, ir išsirengiau. Visada malonu atvažiuoti į gimnazistiškų metų miestelį, pereiti viena, kita gatvele, pasėdėti skvere ant suoliuko po kadaise mūsų pasodintu berželiu, sugauti nuo mielo lango atsimušusį saulės zuikutį. Stakliškėse daug akiai ir širdžiai mielų vietų. Seni mediniai namai ir dideli medžiai vis dar saugo mūsų gimnazistišką dvasią.
Buvo likusios geros dvi valandos, tai patraukiau Guostelės keliu ieškoti mokyklinių sentimentų. Iki ašarų pažįstamas pakelės kraštovaizdis jaudino ir žadino prisiminimus. Žiūrėdamas į gražų kelio vingį, prisiminiau kelis eilėraščių posmelius, kuriuos, kadaise su klasės drauge deklamavom eidami žibuokliauti. Einu, dairausi, žiūriu: viskas, taip artima, miela. Rodos, kojomis užčiuopiu net po asfaltu pakištus bruko akmenis.
Pažvalėjęs ir atjaunėjęs pravėriau mokyklos duris ir nustebau. Aktų salė pilnut pilnutėlė žmonių: pažįstamų ir nepažįstamų. Atėjo ir garbaus amžiaus – aštuoniasdešimt septynerių metų – Stakliškių klebonas. Tiek daug žmonių kultūriniuose renginiuose jau seniai neteko matyti. Apžvelgęs salę, prisiminiau vieną sakinį iš knygoje mokytojai tarto atminimo žodelio: „Danutė Zieniūtė buvo ne tik mokyklos šviesulys, bet ir Stakliškių miestelio, ir netgi viso Jiezno rajono“. Tai va kodėl, galvoju, toks didelis žmonių susidomėjimas ir pagarba šiai neeiliniai asmenybei.
Renginį pradėjo ir visą laiką jį vedė lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Edita Valatkienė. O knygą pristatė muziejininkė iš Prienų Anelė Juškevičiūtė – Razmislavičienė, 1970 metais baigusi Stakliškių vidurinę mokyklą. Po to kalbėjo mokyklos direktorė Loreta Šernienė, buvę Danutės Zieniūtės mokiniai Simonas Kacilauskas, Onutė Kosčicaitė, Gražina Liutvinskaitė, Adomas Liutvinskas. Žodelį tarė knygos sudarytojos Anelė Tulevičiūtė – Zurlienė, Onutė Žilionytė – Andrulevičienė, leidėjas Albinas Lisauskas ir pagrindinis rėmėjas Birštono vicemeras Juozas Aleksandravičius.
Knygoje atsiminimais pasidalino maždaug dvidešimt žmonių: daugiausia poetės darbo ir studijų draugai, buvę jos mokiniai. Geriausiai poetę pažinoję, artimiausiai su ja bendravę prisiminimų autoriai parašė apie kryžiaus kelius, kuriuos teko nueiti Danutei Zieniūtei bandant išleisti pirmąją poezijos knygelę. O knyga buvo didžiausia mokytojos svajonė. Kūrybai ji skyrė visą savo laisvalaikį, aukojo miego valandas ir tikėjosi dėmesio, pripažinimo. Deja, pastangos atsimušė į abejingumo ir biurokratijos sieną, ir gražios svajonės subliuško. Ir ne tik jai vienai. Ir tragiško likimo poetas Antanas Kalanavičius, kasdamas griovius Varėnos melioracijoje, parašė ir parengė spaudai aštuonias eilėraščių knygeles, bet išleistos nė vienos neišvydo.
Rašau šią pastraipą ir prisimenu savo noru iš gyvenimo pasitraukusios talentingos rusų poetės Marinos Cvetajevos eilutes:
Моим стихам, как дрогоценным винам,
Настанет свой черед
Ir iš tikrųjų eilė atėjo, bet tik po mirties. Tokia jau tikrų menininkų dalia. Ir ne tik Antano Kalanavičiaus ir Danutės Zieniūtės, bet ir kai kurių kitų.
Po oficialios dalies prie kavos puodelio nuoširdžiai pasišnekėjo Danutės Zieniūtės gerbėjai, buvę mokiniai prisiminė ne vieną jos pamoką, suorganizuotas ekskursijas į Vilniaus dramos teatrą. O po to mokyklos scenoje suvaidintą Janonį, Justę, Pranelį, išvykas su meninėmis programomis į aplinkinius kaimus ir miestelius.
Kalbų testigo. Šnekėjosi ir pažįstami ir nepažįstami. Poezijos ir prisiminimų popietė Stakliškėse ilgai neišblės iš mūsų atminties.
Jonas Staliulionis
