Pagalbą priima ne visi
Buvusioje Nemajūnų mokykloje įkurto ir sėkmingai veikiančio dienos centro tikslas yra teikti socialinės globos ir pagalbos į namus paslaugas Birštono savivaldybės teritorijoje gyvenantiems senyvo amžiaus, vienišiems, ligotiems žmonėms, ugdyti socialinės rizikos šeimų ir jose augančių vaikų socialinius įgūdžius.
Nemajūnų dienos centro žinioje yra 32 socialinės rizikos šeimos, auginančios 76 vaikus. Su jomis dirba socialinė darbuotoja Milda Dabašinskienė, geriausiai žinanti šeimų situaciją. Dažnai kartu lankosi ir Nemajūnų dienos centro direktoriaus pavaduotojas Vytas Kederys, padeda ir Birštono socialinės paramos skyriaus darbuotojai.
Kaip sakė Nemajūnų dienos centro direktorė Irena Šliaužienė, centro darbuotojai po pamokų bendrauja su socialinės rizikos šeimų vaikais. Grįžę iš mokyklos vaikai pamaitinami, gali ruošti pamokas, turi galimybę kūrybingai leisti laisvalaikį, sportuoti, naudotis internetu.
Direktorė pasidžiaugė, kad nuo 2008 metų dalyvauja Socialinių paslaugų priežiūros departamento prie Socialinės apsaugos ministerijos tęstiniame projekte „Mums rūpi kaimo vaikų ir šeimų užimtumas“. Rengiamose išvykose ir ekskursijose mielai dalyvauja daugelis šeimų, jos prisideda ir organizuojant šventes. Bendrai dirbant, sportuojant ar vykdant kitas veiklas ugdomi socialiniai įgūdžiai bei kūrybiškumas. Netradiciniai rankdarbiai, kurių moko socialiniai darbuotojai, sudomino ne tik vaikus, bet ir mamas. Visi turėjo galimybę pasimokyti gaminti odinius dirbinius ir papuošalus, prieš Šv. Velykas bandė kuo gražiau numarginti kiaušinius, darė kalėdines dovanėles artimiesiems.
Nuo 2009 m. Socialinės rizikos ir daugiavaikių šeimų vaikams iš Birštono savivaldybės Vaikų socializacijos, pilietinio ir tautinio ugdymo programos lėšų buvo organizuojamos vasaros stovyklos „Mums rūpi kaimo vaikų užimtumas vasarą“.
Vaikai ir jų šeimos pabuvojo Palangoje, Druskininkuose, lankėsi spektakliuose, Tado Ivanausko zoologijos, Etnokosmologijos muziejuje, Birštono istorijos, Liaudies buities muziejuose, Observatorijoje ir kt. Bendras šeimų užimtumas ir dalyvavimas bendruose renginiuose stiprina tarpusavio santykius ir praplečia tiek vaikų, tiek tėvų akiratį. Tokia parama iš dalies mažinama kaimo vietovėje gyvenančių šeimų socialinė atskirtis.
Kaip pastebėjo I. Šliaužienė, ne visos kaimo vietovėje gyvenančios šeimos yra socialiai remiamos, bet jų gaunamos pajamos dažniausiai tik minimalios, tad tėvai neturi galimybių kartu su savo vaikais vykti į spektaklius, muziejus, įžymias lankytinas vietas. 2009 m. centras įsijungė į Vaikų socializacijos, pilietinio ir tautinio ugdymo programų rėmimo konkursą, organizuoja vienos savaitės stovyklas socialinės rizikos, mažas pajamas gaunančių bei daugiavaikių šeimų vaikams.
Nemajūnų dienos centro vadovai dabar rūpinais, kaip parengti projektą ir gauti lėšų, kad galėtų atsivežti vaikus ir iš Birštono socialinės rizikos šeimų. Šiuo metu centras neturi tam pritaikyto transporto, kuris būtų labai reikalingas.
Visi renginiai ir išvykos bei stovyklos vasaros metu labai gerai. Tačiau yra ir kitokių problemų, kurios kelia nerimą. Tėvams būtų naudingi pokalbiai su psichologais bei kitais specialistais: apie vaikų auklėjimą ir šeimos problemų sprendimą ne smurto keliu, apie gražesnį gyvenimą, kurio vertas kiekvienas vaikas.
Nemajūnų dienos centro direktorės pavaduotojas V. Kederys ir M. Dabašinskienė yra dažni svečiai socialinės rizikos šeimose. Ypač reikia apsilankyti tada, kai gaunamos socialinės pašalpos ar kitokios piniginės išmokos.
Šaltą ir snieguotą pirmadienio popietę kartu vykstame į tokią išvyką. Pirmas sustojimas Tauliukų kaime. Aplankyta šeima – jauni žmonės, turintys tris vaikus. Patys augina du berniukus, o mergytė iki šiol buvo globojama senelio. Jam mirus, dabar irgi gyvens pas tėvus. Į socialinių darbuotojų akiratį pateko dėl per didelės draugystės su stikliuku. Randame vyrą ir vaikus sirguliuojančius. Namuose nešalta, nors vidinis lango stiklas suskilęs, užkamšytas pagalvėmis. Tvarkos trūksta.
Kitas sustojimas jau Siponyse. Socialiniame būste gyvenančią moterį randame namuose su sugyventiniu. Iš mokyklos grįžta ir vaikas. Šį kartą nieko negalima prikišti – namuose šilta, tvarkinga, valgyti pagaminta. Tik čia irgi bėda – gyvena iš sugyventinio pašalpos. Nors darbą biržoje siūlė, tačiau moteris nėjo. Atsikalbinėjimų yra labai įvairių, ir, atrodo, labai įtikinamų. Vasarą žada pasidaryti daržiuką, auginti daržovių.
Netoliese gyvena ir kita gausi šeima, auginanti 5 vaikus. Beje, nelabai seniai trys mažiausi vaikai iš neblaivių tėvų buvo paimti ir išvežti į Prienų ligoninę. Tiek direktorės pavaduotojas, tiek socialinė darbuotoja M. Dabašinskienė džiaugiasi, kad ši pamoka tėvams išėjo į naudą. Kuriam laikui, atrodo, alkoholis užmirštas. Visgi žmonės negyvena be rūpesčių – slegia paskolų našta. Paėmė paskolą pirkti karvei, o grąžinti vis pritrūksta pinigų. Viena bėda būtų ne bėda. Pasirodo, ir šienas karvei baigiasi. Gal dar užteks savaitei kitai. O paskui – gal kas kaime turės atliekamo parduoti. Šeimos galva direktorės pavaduotojui priminė, kad jų gyvenamajame socialiniame būste reikia sutvarkyti elektrą, kad reikia nupjauti pavojų keliančius medžius.
Jeigu aplankytos šeimos šiuo metu nerimo nesukėlė, tai apsilankymas Bučiūnų kaime pas vyriškį, kuris gyvena su 4 vaikais ir slaugoma sena motina, sukėlė nevienareikšmius jausmus. Iš tikrųjų vaikai jau dideli, o tėvas ne toks senas, kad nesugebėtų tvarkytis. Tačiau, matyt, pačiam šeimos galvai labai trūksta elementarių socialinių įgūdžių. Nelabai priimtina švaros sąvoka, mintis, kad žmogui reikia dažniau maudytis ir praustis. O ką kalbėti apie ligotą, lovoje gulintį žmogų, kartu gyvenančius šunis ir kates?
Vyriškis išreiškė nepasitenkinimą, kad socialinė darbuotoja primena, jog reikia namus nors šiek tiek aptvarkyti, pakloti lovas, išsišluoti kambarį. Pagal jį, viskas čia tvarkinga, ir nėra ko kištis ne į savo reikalus. O problemų yra ir daugiau – reikia pasirūpinti vaikų sveikata, jų gerove. Bet kai toks tėvo požiūris, sunku ko ir tikėtis.
I. Šliaužienė sakė, kad šiai šeima reikia rimtos pagalbos, tačiau per prievartą padaryti nieko negalima. Jie visiškai jos nepriima, o dienos centro darbuotojų pastangas tiesiog ignoruoja.
Giedresnė nuotaika vyrauja šeimoje, kurioje auga keturi pametinukai. Šeimos mama susirūpinusi dukrelės sveikata, tik ką grįžo iš gydytojų, kitą dieną reikės, ko gero, vežti į Kauno klinikas. V. Kederys šios gausios šeimos mamytę apibūdina kaip darbščią ir tvarkingą moterį. Ji neseniai dalyvavo Birštono Carito organizacijos organizuotame projekte ir bando integruotis į darbo rinką. Svarbiausia, kad moteris nori dirbti ir ieško galimybių.
Šią dieną buvo aplankytos tik šešios šeimos. Jose padėtis nebloga. O kaip kitose?
Nemajūnų dienos centro socialiniai darbuotojai patenkinti – kritinių situacijų nerasta. Čia dirbantys patyrę specialistai visas šeimas pažįsta gerai ir žino, ko ir iš ko galima tikėtis. Juk daugelis šeimų atsidūrė socialinės rizikos įskaitoje dėl to, kad įniko į alkoholį, kad tinkamai nesirūpina ir neprižiūri vaikų. Situacija kartais būna permaininga. Atrodo, viskas lyg ir gerai, lyg jau šviečiasi gražesnė ateitis, bet užgeria, ir vėl viskas iš pradžių. Bet tikėti žmonėmis reikia, nes ko būtų vertas tas darbas, kuriam atiduodama tiek daug.
Stasė Asipavičienė
