„Morijos gėlės“ Birštone apsilankė Kūčių išvakarėse
Į Birštono viešąją biblioteką pasidžiaugti prieššventinėmis dienomis, pabūti tylioje rimtyje paskutinėmis advento valandomis ir kartu pasitikti Nikolajaus Rericho eilėraščių rinkinį susirinko nemažas būrelis dvasinės-filosofinės poezijos gerbėjų. Į knygelės „Morijos gėlės“ pristatymą atvyko vertėja Vilija Žalienė, skaitovė Vida Salynė, Meno ir edukologijos centro vadovė Virginija Armanavičienė ir Vilkaviškio muzikos mokyklos ansamblis „Sadutė“, vadovaujamas mokytojos metodininkės Daivos Venienės
Besirenkančius į renginį pasitiko nepaprastas Tibeto varpų gaudesys, sklindantis iš poetės, vertėjos V. Žalienės rankomis laikomo senovinio instrumento. Pradėdama kalbėti apie N. Rericho poezijos knygą „Morijos gėlės“, vertėja pastebėjo, kad šis kūrinys – tai tiltas ieškantiems žmonėms, kurie nori patirti džiaugsmą, laimę, pajusti viltį ir įkūnyti Aukščiausiojo valią. Kaip sakė vertėja, N.Rericho poezijos knygos „Morijos gėlės“ leidimas dedikuotas Rericho Taikos pakto ir Lietuvos N.Rericho draugijos 80-mečiui.
N. Rerichas pasauliui yra žinomas kaip vokiečių kilmės rusų dailininkas, filosofas, archeologas, keliautojas, mistikas, visuomenės veikėjas. Per savo gyvenimą jis nutapė apie 7000 paveikslų, parašė 30 literatūrinių darbų, inicijavo meninių, istorinių, kultūrinių vertybių apsaugą, buvo kelis kartus nominuotas Nobelio premijai.
„Morijos gėlės“ – tai filosofinė lyrika, kurią perteikti (t.y. išversti) kita kalba yra gana sunku, nes lietuvių kalboje nėra tokių žodžių atitikmenų, o jie yra labai svarbūs.
„Pradžia rodė, kad vertimas bus sunkus, tačiau nepaisant to po metų jau turėjome N. Rericho poezijos knygą. Jo eilėraščiuose atsispindi ieškojimų ir atradimų džiaugsmas, kančia, sielvartas, netekties skausmas ir viltis. Versdama eilėraščius įsitikinau, kad kiekviena kalba turi savo žodyną. Reikėjo ieškoti sinonimų, metaforų, kad eilės skambėtų ne prasčiau nei originale. Taip pat atsirado ir nauji žodžiai mūsų žodyne, kurių iki šiol nebuvo. Tai „neesatis, nepažinusis“, kurie leido tekstą priartinti prie originalo“, – kalbėjo vertėja.
N. Rericho eilėraščių tekstus skaitė V. Salynė, o tarpais skambėjo nuostabi kanklių muzika.
V. Armanavičienė susirinkusiesiems pasakojo apie N. Rericho nutapytas drobes, daugiausia susitelkdama į penkias: „Šventieji ženklai“, „Žinianešys“, „Madam Oriflam“, „Gyvenimo lašai“, „Ieškojimų perlas“. Peržvelgdama N. Rericho tapybą, ji pastebėjo, kad jo paveiksluose daugiausia vyrauja kalnų motyvai, atskleidžiamas jų grožis, neįminta paslaptis, ypatingi ženklai, spalvos, subtilumas, kontrastai. N. Rericho dailės darbuose daug simbolių, ženklų, kurie gali būti pažįstami ir labai reikšmingi žmonėms, įsigilinusiems į kitas kultūras, jaučiantiems ne tik mūsų materialųjį pasaulį, bet ir daug sudėtingesnį, esantį kažkur TEN.
V. Žalienė kalbėjo apie N. Rericho santykius su Lietuva, kurioje jis lankėsi su žmona, apie bendravimą su kitais mūsų šalies menininkais, tokiais kaip Vydūnas, V. Bagdanavičius, J. Baltrušaitis, pasakojo, kuo panašūs N. Rerichas ir M. K. Čiurlionis, kas juos sieja.
„Iš įvairių aplankytų kraštų Lietuva paliko pačius nuoširdžiausius prisiminimus“, – yra sakęs N. Rerichas. N. Rerichui buvo svarbu ne meno žanrai, o mintis, vedanti prie Dievo. Tie ženklai žmogų lydi kasdien, tik reikia įsiklausyti ir eiti, kur esi vedamas.
V. Salynė peržvelgė visą N. Rericho gyvenimo kelią, aptarė kai kuriuos biografijos faktus, kelio ženklus ir simbolius, kurie žmogų veda į laimę ir šviesą. Juk gyvenimo filosofija ir esmė glūdi dvasinėse vertybėse.
Simboliška buvo ir tai, kad poezijos knygos „Morijos gėlės“ pristatymas ir pokalbis apie žmogiškąsias vertybes vyko prieš pat gražiausias žiemos šventes – Kūčias ir Kalėdas, kai žmogus dažniau pagalvoja apie savo paskirtį ir misiją šioje žemėje.
Vakaras baigėsi taip pat Tibeto varpų gaudesiu, tokiu paslaptingu, tačiau maloniu.
