„Labiausiai norėtųsi, kad atsigautų Lietuvos kaimas, kad kurtųsi”

(A. Gluoksnienė)

Eugenija Vaitkevičiūtė kalbina gerbiamą Lietuvos Prienų ūkininkų sąjungos vadovę, lietuviškų ūkininkavimo tradicijų puoselėtoją Astą Gluoksnienę.

Gerbiama Asta Gluoksniene, – kokios mūsų krašto šauniųjų ūkininkų ir ūkininkių godos, pavasariop?

Mūsų ūkininkams ir ūkininkėms – pavasaris tikras džiaugsmo, vilties ir optimizmo laikas. Atbunda ne tik gamta, bet ir žmogus. Laikas bėgte bėga, čia rytas, čia vakaras  – ir štai jau darbymetis: sėja, pašarų gamyba ir kt. darbai. Smagu, kad, nors mūsų žemdirbiai būna itin užimti pavasario darbais,  jie ir jos taip pat aktyviai dalyvauja įvairiuose renginiuose. Taip pat – tiek vietiniuose, tiek  ir nacionalinės bei tarptautinės reikšmės konkursuose bei programose, susijusiose su jaunųjų ūkininkų įsikūrimu ir modernizacija. Norėčiau pastebėti, kad, nors kartais žmonės mus, ūkininkus ir ūkininkes, laiko, jei pajuokaujant, tik paprastais „žemės knisliais“, dauguma mūsų krašto ūkininkų, nepaisant gausybės darbų, randa laiko ir seminarams. O kai tik atsiranda laisva minutė, džiaugiasi, galėdami pabendrauti ir kaimynas – su kaimynu. Norėčiau pastebėti, kad mūsų ūkininkai dažnai pagerbiami apdovanojimais. O kiekvienais metais dalyvaujame Lietuvos Ūkininkų sąjungos rengiamose šventėse ūkininkams: „Metų ūkio“ konkurse, Sekminių šventėje ir kt.renginiuose. Šitokios ir panašios bendruomeniškos iniciatyvos padeda mums išlaikyti ir sėkmingai tęsti ir plėtoti jaunųjų ūkininkų veiklas, kultūrą, siekiant užtikrinti bendravimą ir bendradarbiavimą. 

O kas apie rūpesčius – taip, daugelis nuogąstauja dėl padėties žemės ūkyje. Darbo daug, išlaidos didelės, o pajamos, deja, dažnu atveju – net nedengiančios ūkio išlaidų. Šiais laikais jau nebedirbama su arkliais, todėl reikalingas nuolatinis atsinaujinimas ir leidžianti išlikti konkurencingose rinkose plėtra. Mano nuomone, panašu, kad tokia žemės ūkio sistema,  kokia yra šiandien – tai smulkių šeimos ūkių naikinimas, ir net didesni ūkiai patiria egzistencijos nerimą. Taip pat neramina padidėję aplinkosauginiai mokesčiai, pvz., CBAM (naujas Europos Sąjungos anglies dioksido pasienio korekcinio mechanizmo mokestis, plačiau žr.: https://www.alfa.lt/verslas/zemes-ukis/naujas-es-mokestis-kelia-nerima-ukininkams-ministras-zada-ivertinti-ju-pozicija/389907/) ir kt., įvairūs pertekliniai reikalavimai, per didelis biurokratiškumas ir pan. Mano nuomone, esame stumiami būti vartotojais, o ne gamintojais.

Interviu „Mano ūkis“ užsiminėte, cituoju „Blogiausia, kad miestas ir kaimas yra suskaldyti tarpusavyje. Tam įtakos turi ir politikų sprendimai.“ O kokie sprendimai, Jūsų nuomone, – jungtų?

„Kur du pešasi, trečias laimi“: prisiminkime senuosius laikus, kai žemdirbys, pagaminęs ar užauginęs savo produkciją, laisvai veždavo ją į miestą parduoti ar mainyti, ir visi išgyveno,  nesusirgo, ir visi buvo sotūs ir laimingi. O dabar atsirado tarpininkai, kurie žemdirbius atitolino nuo miesto žmogaus šviesmečiais,  kur televizijos reklamose atseit „batonas auga ant medžių“,  o pieną neva gamina… parduotuvių lentynos. Tai čia ir yra tasai „trečiasis laimėtojas“. Nes kaimo žmogus ryšį su miestu jau yra praradęs. 

O sprendimų yra, bet ar to nori mūsų valdžia? Panašu, kad jiems lengviau rasti kalbą su dešimtim verslininkų, nei su tūkstančiais ūkininkų. 

Pavyzdžiui: kaip pagalba žemės ūkio sektoriui yra sukurta trumpųjų maisto grandinių sistema, tos struktūros tikslas yra sukurti žiedinę ekonomiką. Tačiau tik viena kita iš jų veikia visoje Lietuvoje. Nors šitokių maisto grandinių nauda ir ūkininkams, ir pirkėjams yra daugiau negu akivaizdi. O kodėl taip yra? Ogi todėl, kad čia turėtų būti įdėtos didelės pačių savivaldybių pastangos. Vietines grandines taip pat varžo didelis sezoniškumas ir trumpi tiekimo laikotarpiai. O siūlomų produktų krepšelis paprastai yra ribotas, palyginus su vartotojo poreikiu nuolat siekti įvairovės. Tie, kurie nusprendžia realizuoti savo produktus per trumpąsias grandines, taip pat susiduria su sudėtingumu tinkamai apskaičiuoti tiekiamos produkcijos kiekius (ypač greitai gendančių produktų) ir kt. veiksniais.

Šios sistemos organizavimas reikalauja specialių ūkininko – gamintojo žinių ir kompetencijos tokiais klausimais, kaip kainodara, vartotojų grupių analizė, pelningiausi kanalai, konkurencijos išlaikymas rinkoje ir daug kt. veiksnių, kurie užgula ūkininkui ant pečių šalia visų kitų darbų. Prienų Ūkininkų sąjunga jau rengė tokį projektą, tačiau, deja, jam nebuvo lemta būti įgyvendintam… Galima teigti, panašu, kad mūsų savivaldybėje žemės ūkio  problemos ne tik kad negirdimos, bet net ir neturime specialistų, kurie konsultuotų ir padėtų tokius projektus rengti.

Gal, jeigu būtų mažiau perteklinių reikalavimų, susijusių su prekyba, manau, daugelis ir patys parduotų savo ūkiuose auginamą produkciją, tačiau arba ES reikalavimai, deja, nepritaikyti mūsų valstybei – arba tam, kad „Ir vilkas būtų sotus, ir avis sveika“, būtina atlikti atitinkamus žingsnius ir savivaldybių lygmenyje.  

Dėl ko didėja atskirtis tarp miesto ir kaimo? Atsakysiu. Pirmiausia, ūkininkas  – tai ne profesija, tai  – gyvenimo būdas. Kaimai nyksta, nes vaikai nebelieka dirbti ūkiuose, nebegyvena juose, o migruoja į miestą. Lengvesni pinigai, laisvi savaitgaliai, o ūkis juk „pririša“ žmogų. Anksčiau buvęs, ir ne tik žmogui, maisto ir pragyvenimo šaltiniu, šiais laikais ūkis tampa jau verslu, kuriam išgyventi yra iššūkis. O kaimas miestiečiams telieka, deja, tik kaip pramoga.

Spaudoje buvo nuogąstavimų, kad savivaldybėse nekaupiamos maisto atsargos ekstremalioms situacijoms. Automatiškai visų akys nukrypo į ūkininkus ir ūkininkes. Teko girdėti, kad kai kur iš jų net norėta, jog tiektų maisto produktus… neatlygintinai (!). Kaip Jūs pakomentuotumėte situaciją – ir, galbūt, galimus sprendimus?

Taip, šių metų pradžioje keli Prienų ūkininkai sulaukė skambučių iš Prienų savivaldybės atstovų bei seniūnijų dėl maisto atsargų rezervo. Ūkininkai, žinoma, sunerimo, nes vieniems buvo pasiūlyta neatlygintinai tiekti savo produkciją, be to, kur dar technikos naudojimo sąnaudos, kuras ir panašiai… Žinoma, kad visi laukia skaidrių, oficialių sutarčių, tada ir pamatys, pasvers ir įsivertins, kas ir kaip iš tikro yra. 

Mano manymu, valstybės rezervo gausinimas ir ūkininkų įtraukimas į rezervo kaupimą ir paskirstymą reikalingas. Tam turi būti aiškiai sukurta, darniai ir skaidriai funkcionuojanti sistema. Ūkininkai – su ja supažindinti. Manyčiau, ir be valdžios įsikišimo žmonės vieni kitiems padės, esant būtinybei. Tačiau, dabartinės krizės situacijoje, su šiandieninėmis kainomis tiek pieno, tiek ir grūdų bei kt. maisto produktų – būtent. Valstybė galėtų supirkti produktus iš ūkininkų, šitaip padėdama ūkininkams išgyventi ir kartu sukaupdama būtinąjį rezervą. Kartu tai būtų, galima sakyti, gražus visuotinės valstybės gynybos modelio pritaikymo pavyzdys, prie kurio prisidėtume ir mes, ūkininkai.

Nuoširdžiai dėkoju už pokalbį!