Kunigas M. Talutis. Nematuokime meilės mirusiam žvakutėmis. Tai jau darosi katastrofa

Artėjant lapkričio 1-ajai – Visų šventųjų dienai – kapinės vėl nušvinta tūkstančiais žvakių. Deja, po kelių dienų šis grožis virsta kalnais atliekų.

Vien per Vėlines Lietuvoje susidaro keletas tūkst. tonų plastiko ir stiklo žvakių likučių, kuriuos tenka surinkti, perdirbti ar utilizuoti. Alytaus regiono žmonės, deja, taip pat lyderiauja matuodami meilę murusiesiems žvakutėmis.

Atliekų tvarkytojai kasmet įspėja: vienkartinės plastikinės žvakės – vienas labiausiai teršiančių šios šventės simbolių.

Apie tikrąją Vėlinių prasmę, santykį su mirusiaisiais ir tai, kaip galime švęsti tvariau, Alytaus regiono atliekų tvarkymo centro komunikacijos specialistas Vaidas Jankauskas kalba su Šv. Liudviko ir Nemunaičio parapijų klebonu Mariumi Talučiu.

– Klebone, ką jums reiškia lapkričio 1-oji?

Man ši šventė – labai artima. Tai šventa rudens šventė, susitikimo ir ilgesio metas. Tai buvimas su tais, kurie išėjo, atminties ir maldos laikas.

Kapinės – ne tik vieta, kur ilsisi mūsų artimieji. Tai vieta, kur žmogus gali sustoti, pagalvoti apie savo gyvenimą ir apie pomirtinį kelią. Mirtis yra didžiausias mokytojas – ji moko saugoti laiką, pakilti virš kasdienybės, nesureikšminti smulkmenų.

Todėl šis metas man – susikaupimo, atsinaujinimo ir meilės gyvenimui laikas.

– Šventės metu kapinės tiesiog skęsta žvakių šviesoje. Ar žvakių kiekis turi prasmę?

Iš tiesų, šiandien matome, kad kapinės dažnai tampa vartotojiškumo atspindžiu. Po švenčių viskas užversta plastiku, stiklu, metalu. Tai rodo, kaip lengvai pasiduodame išorės spindesiui, užmiršdami esmę.

Ugnis – gyvybės ženklas, o deganti žvakė simbolizuoja laukimą, viltį, prisikėlimą. Tačiau svarbiausia ne tai, kiek žvakių uždegsi, o ką jauti viduje.

Ateidamas prie kapo, padėkok tam žmogui už jo gyvenimą, pasakyk: „Aš tikiu, kad tu gyvas Kristuje, nes Kristus prisikėlė. Dėkoju, kad buvai mano gyvenime.“
Tai kur kas daugiau nei dešimt plastiko žvakučių. Nereikia bandyti daiktais užpildyti dvasinės tuštumos – mirusiesiems reikia mūsų atminties ir maldos, o ne atliekų kalnų.

– Tai kaip parodyti pagarbą artimiesiems, nekenkiant gamtai?

Labai paprastai – užteks vienos žvakės, kuri dega iš širdies. Galima naudoti daugkartinius žvakidžių indus, molinius ar stiklinius, į kuriuos įdedi tik naują įdėklą. Džiaugiuosi, kad vis daugiau bendruomenių kuria ekologiškas žvakes iš bičių vaško, molio ar natūralaus dagčio. Tokia žvakė šviečia švelniau, bet širdžiai – šviesiau.

Ir dar – svarbiausia ne tik šviesa ant kapo, bet šviesa mūsų namuose. Kai grįžtame iš kapinių, verta prisiminti, apie ką kalbėjome, ką jautėme. Vėlinės – tai ne išorinis ritualas, o vidinė malda.

– Esate dirbęs daugelyje parapijų. Ką jums pasako kapinės?

Per savo tarnystę esu lankęs daugybę kapinių – nuo mažų kaimo kapelių iki miestų. Matau, kaip kiekviena vieta turi savo dvasią.

Man įsiminė Punsko kapinės. Ten mažos lietuvių bendruomenės žmonės ant paminklų rašo, iš kokio jie kaimo. Tai kuria ryšį su žeme, su vieta, kur žmogus gyveno.

Manau, ir mūsų kapinėse turėtų būti daugiau asmeniškumo ir pagarbos istorijai. Ant paminklų galima rašyti, kuo žmogus buvo, kuo gyveno. Tokie užrašai padeda prisiminti ne tik pavardę, bet ir gyvenimo prasmę.

Deja, nyksta mediniai kryžiai – seniausias, ekologiškiausias mūsų protėvių simbolis. Jie sunykdavo natūraliai, užleisdami vietą naujiems. O dabar kapinės plečiasi, nors žmonių mažėja. Vienam žmogui jau tenka prižiūrėti kelias kapavietes. Turime susimąstyti, kaip išsaugoti paprastumą ir darną su gamta.

– Kaip keisis mūsų santykis su kapais ateityje?

Jaunoji karta – skaitmeninė. Jai svarbus ne tiek fizinis buvimas, kiek emocinis ryšys. Kol turime ryšį su žeme, tol kapai mums brangūs. Bet ryšys silpsta. Turime išmokti perduoti jaunesniems ne tik pareigą, bet ir prasmę – kodėl einame, kodėl prisimename.

Nenorėčiau, kad pusė planetos taptų milžiniškomis kapinėmis. Mirusieji mums paliko žemę gyviesiems – turime ją saugoti.

– Ką patartumėte žmonėms artėjant Vėlinėms?

Visų pirma – mažiau daiktų, daugiau šviesos ir atminties.  Vėlinės nėra plastiko šventė. Tai – meilės, padėkos ir vilties diena.

Kai einu į kapines, visuomet pasiimu šventintą vandenį. Vanduo – gyvybės, prisikėlimo ir krikšto ženklas. Pakrapinu kapą, pasimeldžiu, prisimenu žmogų. Man to užtenka.

Skaudu, kai matau kalnus plastiko po švenčių. Bet tikiu, kad galime pasikeisti – pradėti nuo savęs, nuo vienos žvakės, nuo vienos maldos.

Kapinės – tai vieta, kur galime apsivalyti nuo pykčio, pavydų ir smulkmenų.
Ateik, pasižiūrėk į tuos, kurie jau iškeliavo. Jie taip pat gyveno, mylėjo, kentėjo, džiaugėsi – ir dabar ilsisi ramybėje. Mūsų mirtis dar neatėjo, bet ateis. Tad kam pykti, bartis, pavydėti?

Gyvenk, mylėk, spinduliuok šviesą ir daryk kitus laimingus.
Tada ir kapinės nušvis ne tik žvakių, bet ir mūsų širdžių šviesa.

Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras atkreipia dėmesį

• Keletas tūkstančių tonų – tiek plastiko ir stiklo žvakių atliekų kasmet surenkama po Vėlinių Lietuvoje.
• Dauguma jų neperdirbamos, nes susimaišo su vašku ir metalu.
• Kiekviena plastikinė žvakė suyra per 300–500 metų.
• Jei kiekvienas gyventojas atneštų tik vieną daugkartinę žvakę, atliekų sumažėtų daugiau nei 10 kartų.
• Ekologiškos alternatyvos: bičių vaško žvakės, molio ar stiklo žvakidės, natūralūs dagčiai.

Patarimai gyventojams

Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras (ARATC) ragina kapus puošti gyvomis gėlėmis ir minimalistinėmis, estetiškomis kompozicijomis iš natūralių medžiagų. Tokie pagerbimai atrodo santūriai, dera Vėlinių nuotaikai ir nesukuria sunkiai perdirbamų likučių. Jei naudojate puokščių karkasus ar kitus konstrukcinius elementus, stenkitės juos pasilikti ir naudoti daug kartų – taip taupysite ir pinigus, ir išteklius.

Ypatingą dėmesį skirkime žvakėms. Plastikiniai žvakių gaubtai – trumpaamžiai ir neperdirbami, todėl jų geriau atsisakyti. Daug tvaresnis sprendimas – stikliniai žvakės gaubtai. Jie ilgaamžiai, o keičiant tik įdėklą susidaro žymiai mažiau atliekų. Be to, tai ekonomiška: kartą įsigytą gaubtą galima naudoti daugybę kartų. Jei stiklinis gaubtas vis dėlto sudūžta ar tampa netinkamas, jis turi keliauti į stiklo konteinerį. Prie kapinių tokio nėra? Nepatingėkite nuvežti į artimiausią vietą, kur surenkamas stiklas – taip išvengsite žaliųjų atliekų srauto užteršimo pavojingomis šukėmis ir rizikos ARATC darbuotojams.

Rūšiavimas po apsilankymo kapinėse – ne mažiau svarbus. Žaliosios atliekos, tokios kaip lapai, žolė, smulkios ar stambesnės šakelės, nuvytusios gėlės, turi keliauti į joms skirtus konteinerius, didmaišius ar specialias aptvertas aikšteles. Dirbtinės gėlės – nors ir „gėlės“ – nėra žaliosios atliekos. Jos gaminamos iš kompozitų (tekstiles, plastiko, metalo), todėl yra nerūšiuojamos ir turi būti metamos į mišrių atliekų konteinerį. Tas pats galioja gėlių kempinėms bei krepšelių ar vainikų priedams.

Plastiko srautui galioja paprasta taisyklė: švarūs plastikiniai žvakių įdėklai, plastikiniai vazonėliai ir maišeliai keliauja į plastiko (pakuočių) konteinerį. Jei įdėklai užteršti išsilydžiusio vaško likučiais, jie perdirbimui netinka – tokius meskite į mišrias atliekas. Popierius, kartonas, dėžės ir popieriniai pakavimo maišeliai turi atsidurti popieriui skirtuose konteineriuose. Stiklinės žvakidės – su vašku ar be jo – visada rūšiuojamos prie stiklo. Metaliniai vainikų karkasai ar žvakidžių dangteliai metami į stiklo ir metalo rūšiavimo konteinerį, o gėlių kempinės – vėlgi į mišrias atliekas.

Rūšiuodami atsakingai, mes ne tik mažiname sąvartynuose atsiduriančių atliekų kiekį, bet ir rodome pagarbą vietai, kur ilsisi mūsų artimieji. Tvari Vėlinių kultūra – tai pagarbus minimalizmas, daiktų pakartotinis naudojimas ir aiškus atskyrimas, kur kuri atliekų rūšis turi keliauti. ARATC kviečia prisiminti: maži įpročių pokyčiai sukuria didelį poveikį.

Vėlinių laikotarpiu. Jūsų atsakingi veiksmai – gražiausia pagarba ne tik išėjusiems, bet ir ateities kartoms.