Kultūra? Kurioje duobės vietoje ieškoti?
Praėjus daugeliui metų po Nepriklausomybės atkūrimo ir jau beveik dešimtmečiui po įstojimo į Europos Sąjungą galime atsikvėpti – renginių yra. Beveik visada galime aplankyti koncertą, spektaklį, pasirodymą ar knygos pristatymą. Tik ar norime?
Nors didmiesčiuose daugėja kultūros ištroškusių žmonių, Prienuose – jų mažėja. Renovuojamas Prienų kultūros ir laisvalaikio centras, rodos, greitai galės renginių organizatoriams pasiūlyti visko dar daugiau, tik ne – žiūrovų.
Dažnai atšaukiami muzikantų, artistų ir teatro trupių pasirodymai Prienuose – tai žiūrovų aktyvumo rodiklis. Prieniečiai ir rajono centro svečiai nesiskubina į kituose miestuose populiarius pasirodymus. Kyla klausimas – kodėl?
Penktadienio vakare vykęs teatro studijos „Theaomai“ spektaklis „Broliai Karamazovai“ – ne išimtis. Kelis šimtus žiūrovų talpinančioje salėje švilpavo vėjas. Sėdėjo ne daugiau kaip 50 žiūrovų. 10 aktorių dvi valandas net be pertraukos įnirtingai ir suprakaitavę vaidino… beveik tuščiai salei. Trupės sutikimas bet kuriuo atveju suvaidinti Fiodoro Dostojevskio „Brolius Karamazovus“ iškėlė klausimą, ar kultūros renginiai jau nieko verti? Į spektaklį, kuriame dešimt jaunų, perspektyvių Lietuvos muzikos ir teatro akademijos magistrantų liejo prakaitą, norėdami supažindinti žiūrovus su stačiatikių kultūra bei pasaulinio garso rašytojo kūriniu, daugelis žiūrovų eis dar kartą. Tačiau tikrai ne tie, kuriems kultūra baigiasi prie televizoriaus.
į šį klausimą sunkiai galėjo atsakyti ir prieš porą metų aktyviai diskusijose dėl renginių dalyvavęs Prienų rajono jaunimas. Rinktis yra iš ko – į Kultūros ir laisvalaikio centrą atvyksta įvairiausi atlikėjai. Galbūt bėda tai, kad jų tiek daug, kad žiūrovai jau nebeatsirenka, kurie jiems patinka, kurie – ne. Bandydamas nurodyti, ko norėtų, jaunimas pats pasiklysta savo skirtinguose pomėgiuose.
Daugelis žiūrovų teigia, kad jie nesuinteresuoti vakarus leisti tarp nepažįstamų žmonių salėje. Namai yra ta vieta, kur jie gali pasėdėti su žmogumi, kuris jiems iš tikrųjų svarbus, pailsėti, pažiūrėti televizorių, dėvėti kuo nori, ir galiausiai – sėdėti kaip nori, net ir miegodami.
Klaidinga būtų ir manyti, kad žiūrovus „pagrobia“ didmiesčių scenos. Žiūrovai, kurie važiuoja į spektaklius ar koncertus kituose miestuose, niekada nepraleidžia progos aplankyti renginius Prienuose. Pasak jų, į didmiesčius jie važiuoja tada, kai Prienuose nevyksta joks kultūrinis renginys. Keisčiausia, kad į koncertus, spektaklius renkasi visada tie patys žmonės, kurie dalyvauja visur. O kiti rajono gyventojai nemano, kad kultūros renginiai verti jų dėmesio.
Kultūros renginiai tikrai patiria ne pačius geriausius laikus. Apsišviesti ir kultūriškai tobulėti pageidauja ne visi. Ar yra šios problemos sprendimo būdas? Ko gero, jo teks dar paieškoti. Išvada viena – nors visi šneka apie sparčiai besivystančią kultūrą, apie žmonių norą matyti ir vertinti meną, tačiau reali situacija provincijose nedžiugina. Kultūros sostinė yra ten – sostinėje, tačiau ne Prienų rajone.
Mantvydas Prekevičius
