Klubas „Viltis gyventi“ ir švenčia, ir mokosi
Birštono onkologinių ligonių klubas „Viltis gyventi“vienija tiek sergančius, tiek jų šeimos narius, kurie visada moka gražiai ir prasmingai dirbti, džiaugtis gyvenimu ir kasdien įgyti naujų žinių.
Štai po Atvelykio šventės, pirmadienio rytą klubo nariai, susirinkę į savo būstinę „Carito“ namuose, ne tik kartu pasimeldė, kalbėjo rožinį, bet spėjo ir prie šventinio stalo susėdę pasikalbėti, pasidžiaugti šiltomis, saulėtomis bundančio pavasario dienomis ir išklausyti psichologės Brigitos Gelumbauskienės paskaitą.
Pyktis ir neapykanta žeidžia mūsų širdis ir sukelia ligas
Psichologė kalbėjo apie visiems gerai pažįstamą jausmą – pyktį, neapykantą, kuri yra viena iš pagrindinių žmogaus emocijų reiškimo formų.
Žmonės paprastai savo emocijas linkę skirstyti į teigiamas ir neigiamas. Pyktis ir neapykanta, be abejo, būtų neigiamos emocijos. Tačiau ar mes be jų galime gyventi norėdami būti „teigiami“? Pasak psichologės, pats pyktis, kaip jausmas, nėra blogas, tačiau daug svarbiau, kaip jis išreiškiamas. Sakoma, kad atsitikus kokiam įvykiui, pirma reikia pagalvoti, o paskui pykti. Jeigu pyktis dar nepraeina – suskaičiuoti iki šimto. Deja, ne visada taip išeina. Bet patylėjęs tas keletą minučių žmogus dažniausiai nesigaili. Juk supykęs gali prišnekėti baisių dalykų, dėl kurių vėliau tenka gailėtis. O didelė neapykanta yra širdies nuodai neperdėta to žodžio prasme. Jie sukelia net ligas. Medikai jas vadina psichopatinėmis ligomis, kurios labai dažnai pasireiškia onkologiniais susirgimais. Tai reiškia, kad skausmas atsiranda ir organizmo funkcijos sutrinka ne dėl organinių, fizinių, bet dėl psichinių priežasčių. Tačiau nereikia šių ligų painioti su tomis, kuriomis susergama dėl nuolat įtemptų nervų, dėl to, kad žmogus apsikrovęs darbu, kad per daug slegia finansiniai sunkumai ar nelaimės šeimoje. Dėl šių ar panašių priežasčių kilusios ligos taip pat yra psichopatinės kilmės, bet jos nieko bendra neturi su pavydu, neapykanta bei kerštu.
Pyktis ir neapykanta, keršto troškimas gali būti trumpalaikis ir ilgalaikis. Po pykčio lieka nuoskauda, o kai kam – ir keršto troškimas. Štai toks stiprus pyktis su ilgalaikiais reiškiniais nuodija ir žudo žmogaus dvasią.
Kaip pasakojo psichologė, pykčio reiškimas gali būti teigiamas ir neigiamas. „Mano pyktis – aš už jį atsakingas. Jei aš supykau, vadinasi, pagalvojau ir priėmiau tą emociją, tik ar sugebu ją taip suvaldyti, kad niekam, o juo labiau sau nepakenkčiau?“, – tokia mintis turėtų gimti kiekvieno supykusio žmogaus galvoje.
Tačiau ko reikia arba ką reikia daryti, kad pyktis, kaip natūrali žmogaus emocija, būtų valdoma? Gyvūnai taip pat jaučia pyktį. Kadangi jie nemoka tokių emocijų išreikšti, susiremia vieni su kitais fiziškai.
Ką daryti, jeigu užklupo tokios emocijos?
Psichologė sako, kad užklupus tokioms emocijoms tiesiog reikia pakeisti požiūrį į tuos pačius dalykus. Susierzinę mes linkę piktintis, keikti ar kitaip išsakyti jausmus. Kai supykstame, padidiname ir dramatizuojame net ir paprastą situaciją. Pabandykime pakeisti šias mintis į racionalesnes, labiau atitinkančias tiesą. Užuot nuolat visiems kartoję, kad „tai nesąmonė, su tuo nesusitaikysiu“, pabandykime save įtikinti, jog „tai nemalonu, suprantama, kad yra dėl ko nusiminti, bet tai nėra pasaulio pabaiga ir pyktis nieko nepakeis“. B. Gelumbauskienė papasakojo vieną istoriją apie ežiuką ir liūtą. Ežiukas – moko santūrumo, o liūtas – kalbėtis. Žmogus visada turi galimybę išsikalbėti ir išsiaiškinti su kitu žmogumi. Tačiau jis privalo turėti ir gerų, teigiamų savybių, kad tai sugebėtų suprasti ir įvertinti.
Pasak psichologės, kalbėdami apie save ar kitus rečiau vartokime tokius žodžius ir posakius, kaip „niekada“ ir „visada“, „Tu visada išmėtai daiktus“, „Tu niekada neišplauni indų“ ir kt. Ne visada tai yra tiesa, bet tokie žodžiai tarsi pateisina mūsų pyktį ir problema pasidaro dar aštresnė. Kartais tokie žodžiai atstumia ir žemina pašnekovą, kuris galbūt mielai prisidėtų ieškant abiem priimtino sprendimo.
Dažnai reikia priminti sau, kad supykus situacija nepasikeis, geriau nesijausime. Logika visada pranašesnė už pyktį, todėl į nemalonią situaciją reikia pažvelgti iš kitokių pozicijų – juk iš tiesų dažnai tai būna visai nereikšminga situacija, kuri gyvenimo tikrai nesugriaus. Tiesiog reikia ne tik kalbėtis su kitu žmogumi, kuris kelia tas neigiamas emocijas, bet ir išsiaiškinti, kodėl taip atsitiko. Gal tas pyktis dings. Svarbu neskubėti, nespirgėti, o gerai pamąstyti, ar verta gadinti tas pilkąsias protingas ląsteles… Sakoma, kad pyktis praeina fiziškai dirbant, o kai kurios moterys patarė supykus imtis mezgimo, siuvinėjimo. Kartais galima paskaityti knygą ta tema, jeigu pyktis, neapykanta ir keršto troškimas neleidžia ramiai gyventi. Be to, labai gerai atsisėdus užrašyti, dėl ko supykome, kaip baigėsi mūsų pyktis.
Psichologė kalbino visus dalyvius, prašė įvertinti, kiek kuris save myli ir savimi patenkintas. Labai mažai buvo tokių, kurie įvertino save visu 100 proc.
