Kanklių stygos Skriaudžiuose skamba jau 110 metų (GALERIJA)
Šiemet Veiverių kultūros ir laisvalaikio centro etnografinis ansamblis „Kanklės“ švenčia jau 110-ąjį gimtadienį. Kartu su šiuo solidžiu jubiliejumi Skriaudžiuose pirmą kartą vyko ir folkloro festivalis „Mano kanklės paauksuotos“.
Ansamblio istorija prasidėjo 1906 m. Skriaudžių jaunimas dar XIX a. pabaigoje buvo aktyvus: rengdavo vakarėlius, vaidinimus, skaitydavo caro uždraustas knygas. Tam, matyt, turėjo įtakos palyginti artima kaimynystė su Veiverių mokytojų seminarija. Ten gyvai vyko aktyvi kultūrinė veikla: veikė seminaristų choras, orkestras. Taigi atvykus Pranui Puskunigiui netruko susirinkti jaunimas, norintis išmokti kankliuoti. Nors yra žinių, kad Skriaudžių apylinkėse kankles kai kas turėjo ir anksčiau, bet daugeliui tai buvo visiškai naujas dalykas. Pirmasis kanklininkų ansamblio koncertas įvyko jau 1907 m. kaimyniniame Sasnavos bažnytkaimyje. Šis koncertas, kaip ir daugelis to laikotarpio vėlesnių, vyko dramos vaidinimui pasibaigus. Netrukus kanklininkai pradėjo rengti savarankiškus koncertus.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui P. Puskunigis su savo kanklėmis persikraustė į Kauną, o 1916 m., kai vokiečių okupacinės valdžios persekiojamas P. Puskunigis grįžo į Skriaudžius, ansamblis vėl atgijo. Vietoj kai kurių išvykusių ansambliečių pradėjo mokytis kankliuoti ir į ansamblio veiklą įsitraukė nauji nariai.
1918 m. paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, Skriaudžių jaunimas vėl sujudo: kūrėsi įvairios organizacijos, aktyvėjo meno mėgėjų veikla, daugėjo besimokančiųjų. 1920 m. P. Puskunigis pradėjo vargonininkauti Plutiškėse ir vėl paliko ansamblį. Tačiau Skriaudžiuose liko jau įgudę kanklininkai, kurie retkarčiais kankliuodavo su iš Plutiškių, o nuo 1923 m. iš Kauno grįžtančiu P. Puskunigiu.
Netruko atsirasti ir daugiau jaunimo, norinčio kankliuoti. Juos mokyti pradėjo P. Puskunigio mokinys A. Degutis. 1929 m. ansamblio vadovas A. Degutis vedė ir iš ansamblio veiklos pasitraukė. Likę be vadovo kanklininkai kuriam laikui nutilo, tačiau 1932 m. į Skriaudžius atsikraustė vargonininkas Stasys Yla. Jis pradėjo rūpintis kanklininkų veiklos atgaivinimu. Ansambliui vadovauti ėmėsi Jurgis Alenskas. Jis jau buvo žinomas ir kaip kanklių meistras. Kanklininkai dažniausiai koncertuodavo Skriaudžiuose ir artimesnėse apylinkėse, bet buvo pasiekę ir Birštoną, Veisiejus.
1940 metų Lietuvos okupacija ir 1941 metais prasidėjęs karas sujaukė žmonių gyvenimus, nutrūko ir ansamblio veikla – kanklininkai išsiskirstė, išslapstė kankles. Tačiau ir karo metais, 1943 m. pavasarį, vienas koncertas visgi įvyko.
Po karo ansamblio atsikūrimui didelės įtakos turėjo mokytojas, Skriaudžių mokyklos direktorius K. Orlauskas. Jam kilo mintis atgaivinti ansamblį ir jis tuo reikalu pradėjo tartis su J. Šeškumi, A. Degučiu, J. Alensku. Skriaudžiuose tada dar nebuvo kultūros namų, ir pirmosios kanklininkų bei dainininkų repeticijos vyko K. Orlausko bute. Svetinguose Orlauskų namuose ansambliečiai glaudėsi daugiau kaip dvejus metus. Per tą laiką kanklininkai parengė pirmąją savo programą ir dalyvavo 1956 m. spalį įvykusiame pirmajame kolūkio festivalyje. 1957 m. Skriaudžiuose buvo įsteigti kultūros namai, tad ansambliečiams žymiai pagerėjo sąlygos repetuoti ir koncertuoti.
Ansamblį pasipildė daug jaunimo 1964 m., kai A. Degutis išleido Skriaudžių mokyklose vestą dvimetį jaunųjų kanklininkų kursą. Ansambliui pradėjus vadovauti L. Puskunigiui, į repertuarą vėl įtraukta nemažai P. Puskunigio bei jo paties sukurtų dainų, o jam pasitraukus iš vadovo pareigų, ansamblio vadovu tapo Jaunius Vylius. Jis nebuvo kanklininkas, bet turėjo profesionalų muzikinį pasirengimą, todėl labai greitai pramoko skambinti suvalkietiškomis kanklėmis.
1984 m. rugsėjo 25 d. Kultūros ministerijos sprendimu kolektyvui buvo suteiktas „Kanklių“ vardas.
Nuo 1988 iki 1991 m. ansambliui „Kanklės“ vadovavo muzikologas Arvydas Karaška. Šie metai sutapo su Lietuvos tautinio atgimimo pakilimu ir nepriklausomybės atkūrimu, tad gyva buvo ir ansamblio veikla. Ansamblis, važinėdamas po Lietuvą, savo kanklių muzika ir patriotinėmis dainomis žadino lietuvių tautinę savimonę, skatino laisvės troškimą.
2006 m. ansamblis „Kanklės“, švęsdamas savo 100 metų jubiliejų, į nedidelį Skriaudžių kaimelį „parskraidino“ apdovanojimą „Aukso paukštė“. Šio apdovanojimo padėjo pasiekti tuometinė ansamblio vadovė Onutė Patronaitienė.
2008 m. ansamblio „Kanklės“ vaikų grupei ėmėsi vadovauti Vilma Pučkienė. Vaikų grupė tapo „Kankliukais“ ir iki šiol sėkmingai gyvuoja – dainuoja, šoka bei groja įvairiais liaudies instrumentais.
Šiemet ansamblis ir toliau koncertuoja ne tik Prienų, bet ir aplinkiniuose kraštuose. Mažieji „Kankliukai“ jau dalyvavo respublikinėje Lietuvos moksleivių dainų šventėje, o vyresnieji lapkričio 2–6 d. atstovaus Lietuvai tarptautiniame folkloro festivalyje Prahoje, Čekijoje. Vyresniesiems vadovauja Elena Sakavičiūtė-Pečiulaitienė, mažesniesiems – Dalia Venckienė.
Į šių metų jubiliejų atvyko ir visas būrys svečių. Bet ne vien pasveikinti. Šiemet pirmą kartą surengtas ir festivalis „Mano kanklės paauksuotos“. Į festivalį sugužėjo kanklių bei liaudies kolektyvai iš įvairių Lietuvos kampelių.
Iškilmingas jubiliejus prasidėjo nuo pirmųjų ansamblio narių bei įkūrėjų ir puoselėtojų aplankymo Skriaudžių kapinėse. Čia aplankyti Prano Puskunigio bei kitų ansamblio narių kapai, uždegtos atminimo žvakelės.
Iškilmės persikėlė ir į Skriaudžių šv. Lauryno bažnyčią. Čia aukotos šv. Mišios už anapilin iškeliavusius kanklininkus bei už niekada su kanklėmis neišsiskiriančius, vis dar koncertuojančius, „Kanklių“ ansamblio narius.
Parapijos klebonas Arūnas Simonavičius iškilmingame pamoksle priminė, kokią reikšmę muzika, jos instrumentai turi Biblijoje. Klebonas bandęs Biblijoje skaičiuoti frazes, susijusias su muzika, instrumentais, dainavimu. Pasak jo, skaičių pametęs ties 600-ąja fraze.
Pasak klebono, kanklės Biblijoje taip pat užima labai svarbią vietą. Tai vienas iš apeigose minimų instrumentų, tačiau anksčiau šis instrumentas nebuvo iškilmingas. Kanklėmis dažniausiai buvo grojama ir giedama prie mirštančiojo arba gedulingomis progomis. Anot klebono, jis pats vartęs senuosius giesmynus ir juose radęs, kad kanklėms skirti kūriniai yra ypatingo grožio. Ta intencija jis kvietė į šv. Mišias susirinkusius kanklininkus, pasitarus su savo parapijų klebonais, Vėlinių dieną bažnyčiose savo kanklėmis atgaivinti senuosius kūrinius ir tradicijas. Čia pat pakvietė ir Skriaudžių kanklininkus prisijungti prie tądien vyksiančių šv. Mišių.
Iškilmingos šv. Mišios baigėsi itin tautiniu, kanklių gyvenimą Lietuvoje simbolizuojančiu akcentu – Tautiška giesme.
Palaiminti kanklininkai iškilminga eisena Skriaudžių gatvelėmis nuskubėjo į Skriaudžių buities muziejų, kur jų jau laukė kiti festivalio dalyviai, valdžios atstovai, vakaro svečiai ir žiūrovai.
Festivalį „Mano kanklės paauksuotos“ pradėjo kraštietis, ansamblio „Kanklės“ vadovo Jurgio Alensko sūnus, Klaipėdos universiteto Muzikos akademijos docentas, nuolatinis Suvalkietiško etnomuzikavimo ir tradicinių amatų stovyklos ir seminarų mokytojas Vytautas Alenskas. Jis visiems susirinkusiems paskambino suvalkietiškomis kanklėmis ir pasidalino prisiminimais apie ansamblį. Jo lūpose atgimė visą 110 metų skaičiuojančio ansamblio istorija, jo vargai ir džiaugsmai.
Po istorijos, sklindančios jau tik iš popieriaus lapų, prieš žiūrovus stojo ir gyva istorija – dainą užtraukė buvę „Kanklių“ vadovai. Tarp jų dainavo ir ilgametė ansamblio „Kanklės“ vadovė, mokytoja, tautodailininkė, garsi Lietuvos audėja, puiki dainininkė ir renginių organizatorė, žolininkė Onutė Patronaitienė.
Pirmojo festivalio tikslas – skatinti folkloro ansamblių bendravimą ir bendradarbiavimą; skatinti Suvalkijos ir kitų Lietuvos etnografinių regionų kankliavimo tradicijų tąsą, etnokultūrinio paveldo saugojimą ir puoselėjimą. Todėl nieko nelaukę muziejaus pievoje prieš visus žiūrovus skubėjo stoti ir sėsti kanklių bei liaudies kolektyvai ir supažindinti visus ne tik su senąja lietuvių liaudies, bet ir savo kūryba.
Vėl suskambo ansamblio „Kanklės“ kanklių stygų garsai, nuotaikinga jaunatviška energija pasidalino ir mažieji jų kolegos „Kankliukai“.
Juos keitė svečiai iš Marijampolės – „Kanklinykai“. Savo 110-ąjį gimtadienį švenčiančioms „Kanklėms“ jie padovanojo ne vieno Marijampolės krašto jaunojo kanklininko pirštus „išmokusias“ kankles.
Klausytojus džiugino ir J. Gruodžio konservatorijos studentas Andrius Bakanas, sutartinių giedotojų grupė „Kadujo“ (vad. dr. Laura Lukenskienė), Kėdainių rajono Akademijos kultūros centro ansamblis „Seklyčia“ (vad. Ona Auškalnienė), Šakių r. Plokščių mokyklos-daugiafunkcio centro ansamblis „Vaiguva“ (vad. Asta Grigaitienė), kanklininkė Žemyna Trinkūnaitė, Kazlų Rūdos kultūros centro ansamblis „Sūduonia“ (vad. Eglė Bernotienė), Kauno tautinės kultūros centro folkloro ansamblis „Ratilėlis“ (vad. Alvyda Češienė, „Ratilėlyje“ užaugo Andrius Darčianovas, Skaistė Blinstrubaitė), Šakių r. Patašinės laisvalaikio centro ansamblis „Nova“ (vad. Nijolė Černevičienė).
Nuotaikingą ir siautulingą vakarą baigė bei paskutinį muzikinį festivalio akordą sutrenkė Birštono kultūros centro ansamblis „Raskila“ (vad. Roma Ruočkienė ir Algirdas Seniūnas).
Viso vakaro metu veikė nemokamos edukacinės programos, kuriose kalvis Martynas Breikštas mokė kalvystės paslapčių, Vaiva Nainienė vėlė vilną, Ernesta Juodsnukytė mokė lieti vaško žvakes. Svečius, dalyvius ir pakeleivius ponia Zita šventės metu vaišino Mažosios Lietuvos kafija ir namine duonute. Ponia Birutė iš Skriaudžių pasiūlė užsitepti ką tik sumušto kaimiško sviesto. Čia pat buvo galima pasivaišinti obuoliais arba už itin mažą kainą įsigyti įvairių knygų apie etnomuzikavimą.
Kanklių kolektyvą sveikino LR Seimo nariai, į festivalį atvykusių kolektyvų nariai ir vadovai, muziejininkai bei visi kraštiečiai. Gerų žodžių „Kanklėms“ negailėjo ir Skriaudžių bendruomenės pirmininkė Raminta Grėbliauskienė. Pasak jos, kanklės ir jų muzika jau tiesiog įaugusi kiekvieno skriaudiškio širdyje. „Kanklės“ – neatsiejama Skriaudžių krašto dalis.
