„Dainų šventė 2014“ (GALERIJA)
Praėjusį sekmadienį iškilmingai sugiedotu Lietuvos himnu simboliškai baigėsi beveik visą savaitę Vilniuje trukusi folkloro šventė. Joje dalyvavo ir 15 Prienų rajono savivaldybės kolektyvų bei 7 Birštono savivaldybės kolektyvai.
Išskirtinė dalyvių ir žiūrovų gausa
Dainų šventėje „Čia – mano namai“ iš viso dalyvavo 37 tūkst. atlikėjų iš Lietuvos ir dar 13 pasaulio šalių, o šventės renginius stebėjo daugiau kaip 50 tūkstančių žiūrovų, susirinkusių į Dainų ir Šokių dienas, Ansamblių vakarą bei pučiamųjų instrumentų orkestrų koncertą. Galima tik įsivaizduoti, kiek dar žiūrovų galėjo stebėti nemokamus renginius ir jų repeticijas. Pilnas lietuvių tautiniais rūbais pasipuošusių šventės dalyvių bei fotoaparatų iš rankų nepaleidžiančių žiūrovų Vilnius senamiestis tapo panašus į didelį ir margą skruzdėlyną.
Daugiausiai dalyvių ir žiūrovų sulaukė finalinis renginys – Dainų diena. Į ją susirinko 12 tūkstančių dainininkų iš 350 kolektyvų ir per 30 tūkstančių žiūrovų. Tą vakarą skambėjo visų laikų gražiausios lietuviškos dainos, kurios prisiminė ne tik Dainų šventės ištakas, bet ir Baltijos kelio 25 metų jubiliejų. Abu Šokių dienos pasirodymus stebėjo 9,5 tūkst., Ansamblių vakaro – 7 tūkst., pučiamųjų instrumentų orkestrų koncertą – 4 tūkstančiai žiūrovų.
Dainų šventės naujovės
90-mečio jubiliejų šventusi Dainų šventė šiemet dovanojo ir naujovių. Tai – Teatro metams ir Kristijono Donelaičio 300-osioms gimimo metinėms skirti Teatro dienos pasirodymai, šalia Valdovų rūmų įsikūręs Vaikų amatų miestelis, teatralizuotas baltų genčių istorinių kostiumų pristatymas. Beveik savaitę trukusios Dainų šventės metu buvo pristatyta net dvylika įvairiausių meno programų, kurias sudarė beveik 170 autorinių kūrinių, iš jų net 55 buvo nauji.
Iš Kauno į Vilnių
Likus savaitei iki pagrindinių renginių Dainų šventė buvo surengta gimtajame Dainų šventės mieste – Kaune. Birželio 28 d. Dainų slėnyje buvo paminėta pirmoji 1924 m. surengta Dainų šventė, anuomet vadinta Dainų diena. Šiemet jai sukako 90 metų. Iš Laikinosios sostinės šventė pajudėjo į istorinę ir dabartinę sostinę – Vilnių.
Jau liepos 1 d. iš visų Lietuvos miestų ir miestelių, taip pat iš Prienų bei Birštono, pajudėjo autobusai bei mokykliniai geltonieji autobusėliai, kuriais į šventę skubėjo jos dalyviai. Nors daugelis dalyvių turėjo pasirodyti tik savaitgalį, tačiau prieš akis buvo kelios dienos repeticijų kartu su kitais šventės dalyviais.
Jau kitą dieną Katedros aikštėje vyko iškilmingas šventės atidarymo renginys, skirtas, pasak organizatorių, lietuviškai dainai, jos keliui pagerbti, suvokti ir pajusti, kur yra tikrieji dainos namai, kas jos kūrėjai bei puoselėtojai. Renginyje LR prezidentė Dalia Grybauskaitė visiems dalyviams linkėjo puikių pasirodymų, koncertų bei geros nuotaikos. Po iškilmingo atidarymo prasidėjęs lietus šokėjams ir dainorėliams nesutrukdė ruoštis šventei.
Liepos 3 d., pagaliau į Lietuvą atėjus vasarai ir pradėjus kepinti saulei, prasidėjo ir intensyvūs pasiruošimo darbai. Jau tos dienos rytą kalbinti Lietuvos edukologijos universiteto stadione šokių kompozicijas repetuojantys „Trapuko“ šokėjai minėjo, kad jeigu lietingą pasiruošimų dieną jie galėjo ramiai, neskubėdami repetuoti, tai pasitaisius orui teko paplušėti iš peties.
Žiūrovams reikėjo eiklių kojų
Tą pačią dieną darbą` pradėjo kelias dienas veikusi visiems atvira erdvė, kurioje buvo rodoma, kaip kuriami senieji lietuvių amatai. Šių amatų buvo galima ir patiems pasimokyti. Na, o po pietų sostinės svečiai bei vilniečiai Taikomosios dailės muziejuje galėjo aplankyti tradicinę liaudies meno parodos ekspoziciją, sudarytą iš vaizduojamosios (tapybos, grafikos, skulptūros), taikomosios (audinių, juostų, rankdarbių, keramikos, kalvystės, juvelyrikos, medžio dirbinių ir kt.) ir paprotinės (verbų, margučių, kaukių, sodų) liaudies dailės darbų, sukurtų per pastaruosius penkerius metus. Jie buvo atrinkti iš regioninių parodų, atsižvelgiant į tradicijų atspindį ir meniškumą. Parodoje dalyvavo ir apie pusė tūkstančio liaudies meistrų.
Vėlų vakarą visi skubėjo į Kalnų parką. Čia vyko teatralizuotas Ansamblių vakaro koncertas. Pasak organizatorių, tai – tarsi kelionė per Lietuvą, aplankant visus etnografinius regionus (Aukštaitiją, Dzūkiją, Suvalkiją, Žemaitiją, Klaipėdos kraštą) ir kiekvienam skiriant atskirą koncerto dalį. Trys tūkstančiai dalyvių – dainų ir šokių, liaudies instrumentų ansambliai bei orkestrai, liaudiškos muzikos kapelos – sukūrė reginį, parodantį lietuvių dainų, tarmių, kostiumų, muzikos instrumentų, šokių ir žaidimų kultūrinę įvairovę ir savitumą.
Liepos 4-oji – Folkloro diena. Ji buvo skirta baltų deivei Laimai – žmogaus likimo lėmėjai ir moterų globėjai. Šią dieną įvairius laimės pavidalus žiūrovai galėjo atpažinti Bernardinų sodo bei Gedimino kalno papėdės scenose, kiemeliuose. Į koncertus, mokymus, pokalbius, žaidimus žiūrovus kvietė keturi tūkstančiai renginio dalyvių: folkloro ansambliai, dainininkai, muzikantai, pasakotojai, liaudies meno ir amatų meistrai, tradicinių valgių gamintojai, papročių, sveikatos žinių saugotojai ir kiti. Katedros aikštėje vykusiuose renginiuose dalyvavo ir mūsų krašto kolektyvai. Kol scenoje sukosi šokėjai, Prienų kultūros ir laisvalaikio centro vyr. metodininkė, folkloro kolektyvo „Gija“ vadovė Dalė Zagurskienė raikė Prienų krašto duoną ir ja vaišino visus išalkusiuosius.
Už kelių minučių kelio nuo aikštės Šv. Jonų bažnyčioje vyko penktąjį kartą rengiamas senojo lietuvių muzikos instrumento – kanklių koncertas. Koncerte kankliavo per 600 iš įvairių Lietuvos miestų ir miestelių atvykusių kanklininkių – kanklių pedagogių, mokinių, muzikuojančių tradicinėmis ir koncertinėmis kanklėmis. Girdint unikalų, vienoje vietoje skambantį kanklių sąskambį, nesinorėjo išeiti iš šios sakralios ir muzikaliai ypatingos vietos. Galima drąsiai sakyti, kad tai vienintelė pasaulyje vieta, kur galima išgirsti tokį muzikos skambesį. Taigi Šv. Jonų bažnyčioje apsilankę šventės dalyviai bei žiūrovai galėjo nemokamai pasimėgauti ypač didele privilegija.
Renginiai iki vėlyvos nakties
Likus porai valandų iki vidurnakčio norintieji pažvelgti į istoriją buvo kviečiami į Valdovų rūmų vidinį kiemelį, į I–XIV a. baltų genčių kostiumų kolekcijos pristatymą. Pasak organizatorių, didinguose Lietuvos valdovų rūmuose žiūrovai galėjo pasijusti tarsi viduramžiais – į muzikos garsų ir šviesos pripildytą rūmų kiemą išdidžiai žengė senosios baltų gentys: lietuviai, žemaičiai, aukštaičiai, kuršiai, jotvingiai, žiemgaliai ir sėliai.
Geležies amžiaus, romėniškosios, vikingų bei viduramžių epochos nešioseną atskleidžianti kostiumų kolekcija atkurta remiantis archeologiniais tyrimais, istoriniais duomenimis bei Europos ikonografija. Įspūdingą kostiumų kolekciją papildė juvelyriniai dirbiniai, odiniai aksesuarai, darbo įrankiai ir ginklai. Baltų genčių istoriją Valdovų rūmų kieme pristatė šiuolaikinio šokio ir muzikos meistrai. Iš viso buvo pristatyti net 56 baltų genčių kostiumai, o reginį papuošė pripažinti šalies atlikėjai – saksofoninkas Petras Vyšniauskas, perkusininkas Arkadijus Gotesmanas, choras „Brevis“, Vytauto Didžiojo universiteto kamerinis orkestras, pučiamųjų kvintetas, aktorius Vaidotas Martinaitis ir šiuolaikinio šokio šokėjai Aušra Krasauskaitė, Mantas Stabačinskas, Marius Pinigis, Petras Lisauskas, prieniškis Darius Berulis bei daug kitų atlikėjų. Vienintelį baltų genčių kostiumų kolekcijos pristatymą galėjo išvysti vos pusantro tūkstančio žiūrovų – tiek tilpo Valdovų rūmų kieme.
Tuo pačiu metu, vos už pusantro kilometro esančiame Lietuvos futbolo federacijos stadione iki pat vidurnakčio vyko generalinė Šokių dienos repeticija. Joje mūsų krašto kolektyvai paskutinį kartą dėliojo savo šokių žingsnius, kurie jungėsi į bendrą visų kolektyvų kompoziciją.
Šokių dienos renginiai
Šeštadienį vėl atgijo Bernardinų sodas ir pilių teritorija. Čia vyko Teatro dienos programa „Dyvų dyvai“, skirta lietuvių grožinės literatūros klasiko Kristijono Donelaičio 300-osioms gimimo metinėms ir Teatro metams paminėti. Visų šalies regionų mėgėjų teatrai vaidino pagal K. Donelaičio hegzametru parašytą didiesiems pasaulio raštijos paminklams prilygstančią poemą „Metai“.
O Kalnų parke vyko „Vario audra“. Jungtinis šimto kolektyvų – nuo vaikų ir jaunimo iki suaugusiųjų – pučiamųjų instrumentų orkestras atliko populiarius Lietuvos kompozitorių kūrinius. Į atskirus orkestrus susibūrę kūrinius atliko saksofonininkai ir trombonininkai. Juos keitė skambus ir didingas karinių pučiamųjų instrumentų orkestras. Koncerte dalyvavo 30 dirigentų, daugiau kaip tūkstantis muzikantų bei 420 šokėjų.
Tą pačią dieną Lietuvos futbolo federacijos stadione net du kartus vyko šokių diena „Sodauto“. Pasak organizatorių, šios dienos sumanymas – susieti šventę su etniniais simboliais, įprasminančiais pasaulį, šeimą, kaip valstybės pamatą, per vienos lietuvių šeimos gyvenimo istoriją pažvelgti į savo šalies dabartį, visos tautos būtį. Lietuvių tautosakoje su žmogaus gyvenimu ir viso pasaulio sandara neretai siejamas sodas. Jį reikia sodinti, prižiūrėti, puoselėti – kaip ir šeimą, namus, tad Šokių dienos temai atskleisti pasirinktas „Sodauto“ pavadinimas. Šią idėją penkių dalių programoje šokių kompozicijomis įprasmino šokėjai. Vaikai ir senoliai suko ratelius, jaunimas šelmiškai dūko ir šoko besimezgančių jausmų šokius, vyresni kūrė šeimą, statė namus ir tarsi žalią ąžuolyną augino savo vaikus, o užėjus negandai saugojo šeimos židinį.
Šokių dienos šventėje dalyvavo daugiau nei 7,5 tūkst. šokėjų. Skirtingus šokius šokę vis kiti šokėjai susijungė į šventės kulminaciją – suktinį „Bitute, pilkoji“ šoko visi septyni su puse tūkstančio dalyvių. Į sausakimšą stadioną, talpinantį 5 tūkst. žiūrovų, vilniečiai ir miesto svečiai rinkosi du kartus, todėl savaitgalį Lietuvą užgriuvęs vasariškas karštis išvargino tautiniais drabužiais apsirengusius šokėjus. Tiesa, reginys buvo to vertas.
Šokių dienos šokius bei kompozicijas kūrė 26 baletmeisteriai. Iš viso renginio repertuarą sudarė 37 kūriniai, iš jų 17 sukurti specialiai šiai Dainų šventei. Dideliame lauko ekrane sužibo ir Prienų rajono savivaldybės mero patarėjo Raimundo Markūno, Prienų kultūros ir laisvalaikio centro direktoriaus pavaduotojos kultūrinei veiklai Ligitos Gediminienės, liaudiškų šokių ir dainų ansamblio „Trapukas“ meno vadovo Dariaus Žilinsko bei puikia choreografija gimtąjį bei kitus Lietuvos kraštus džiuginančio Dariaus Berulio pavardės.
Šventės kulminacija – Dainų diena
Sekmadienį visi šventės dalyviai rinkosi į tradicinę eiseną. Iš Katedros aikštės dalyvių kolona pajudėjo į paskutinę šventės stotelę – Vingio parką.
Vingio parke vykusioje Dainų šventėje dalyvavo net dvylika tūkstančių choristų iš 350 kolektyvų. Jų atliekamų dainų klausėsi 30 tūkst. žiūrovų. Renginio programą sudarė keturios dalys: nuo protėvių laikų iki dabarties ir ateities. Jo metu skambėjo ir daina iš pirmosios Dainų šventės „Per girią girelę“. Dainų šventės 90-metis siejamas su Kaunu, todėl ekranuose žiūrovai galėjo stebėti, kaip chorvedys Lionginas Abarius uždega aukurą Laikinojoje sostinėje, iš ten yra išlydimas ir senu automobiliu išvyksta į Vilnių. Veiksmas persikėlė į tikrovę, Vingio parką, kur atvykęs L. Abarius į sceną įnešė liepsnojantį deglą.
Vienu iš šventės akcentų tapo ir Baltijos kelio, sujungusio visus daina, 25 metų jubiliejus. Visi dainų šventės dalyviai 21 val. kartu su viso pasaulio lietuviais sugiedojo ir „Tautišką giesmę“. Šiemet pirmą kartą šventės organizatorių iniciatyva Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną buvo minima ir Tautinio kostiumo diena.
Šventėje – ir Prienų krašto kolektyvai
Šventinėje savaitėje dalyvavo 15 kolektyvų iš Prienų rajono savivaldybės – Prienų kultūros ir laisvalaikio centro liaudiškų šokių kolektyvai „Vajaunas“, „Trapukas“, „Tryptinis“ bei Balbieriškio „Ringis“, Prienų kultūros ir laisvalaikio centro pučiamųjų orkestro šokėjos, folkloro kolektyvai „Gija“, „Jieznelė“, „Stakliškės“ bei Skriaudžių „Kanklės“, pavieniai atlikėjai, Prienų „Žiburio“ gimnazijos choristai, Prienų kultūros ir laisvalaikio centro choras „Šilas“ bei Prienų meno mokyklos jaunieji choristai, Naujosios Ūtos laisvalaikio salės bei „Žiburio“ gimnazijos teatrinio meno mėgėjai bei Prienų kultūros ir laisvalaikio centro pučiamųjų orkestras (iš viso net 379 dalyviai). Iš Birštono savivaldybės į šventę vyko Birštono liaudies teatras, folkloro kolektyvas „Raskila“, moterų choras „Aušrinė“, liaudiška kapela „Lendrūnas“, tautinių šokių kolektyvas „Kupolė“, vyresniųjų tautinių šokių kolektyvas „Jievaras“, jaunių ir jaunimo šokių kolektyvai „Aguonėlė“.
Tai buvo nuostabi šventė, kurios metu netgi sostinės gatvės tapo neoficialia scena. Muzikantai, dainininkai, šokėjai, laukdami savo eilės arba tiesiog norėdami įtvirtinti savo žinias, repetavo tiesiog gatvėse. Jų repeticijos nesunkiai užgožė gatvės muzikantus. Šventės dalyviai labiau traukė ne tik lietuvių, bet ir užsienio svečių dėmesį. Tai buvo šventė, kurią griežtai draudžiama žiūrėti per televiziją – joje reikia būti pačiam.
Ringailė Janulynaitė, Prienų kultūros ir laisvalaikio centro liaudiškų šokių ir dainų ansamblio „Trapukas“ šokėja:
Šokių dienoje „Sodauto“ namų židinį kūrė beveik 8 tūkstančiai šokėjų. Jam pamatus padėjo šokių dienos kūrybinės grupės meno vadovas Vidmantas Mačiulskis. Anot jo, šiais metais Šokių dienos organizatoriai buvo pasirengę žiūrovus nustebinti savita namų temos interpretacija. Šokio gerbėjams dovanojome išskirtines kompozicijas, pasakojančias apie mūsų namus ir neatskiriamą jų dalį – sodą. Norėjome žiūrovus nustebinti įvairiausiais šokėjų kuriamais „piešiniais“, iliustruojančiais korio, sodo, namo, verpstės bei kitus aktualius motyvus. Kartu su meno vadovu dirbo finalo, kuriame pasirodė jungtinis visų Šokių dienos dalyvių kolektyvas, ir prologo dalių vyriausioji baletmeisterė Zita Vaškelienė. I dalies programą „Aš pasėjau žalią rūtą“ atliko jaunimo šokių grupės, o joms vadovavo vyr. baletmeisterė Ilona Baltikauskaitė. II dalis „Sukim, vykim lizdelį“ prasidėjo jaunimo ir vyresniųjų vyrų šokiu „Ręskim pirkią ąžuolinę“, kurios choreografiją kūrė prieniškis Darius Berulis. Šios dalies šokėjus šokių raštus austi mokė vyr. baletmeisterės Živilė Adomaitienė ir Adelė Gružienė. Šioje dalyje pasirodė Veiverių kultūros ir laisvalaikio centro pagyvenusių žmonių šokių kolektyvas „Tryptinis” (vad. J. Beikauskienė) ir Prienų kultūros ir laisvalaikio centro pagyvenusiųjų liaudiškų šokių kolektyvas „Vajaunas“ (vad. Ligita Gediminienė). III dalyje „Ugnelė dega, ratelis sukas“ žiūrovai galėjo išvysti linksmąją „Aneliukės polką“, kuriai muziką sukūrė prieniškis Rimantas Šiugždinis, o choreografiją kitas prieniškis ir vyriausiasis šios dalies baletmeisteris Raimundas Markūnas. Prieniškių choreografų gretas šioje dainų šventės „Čia – mano namai“ Šokių dienoje „Sodauto“ ir III dalyje papildė Darius Žilinskas, kurio „Kon saka?“ smagiai šoko visas stadionas, tarp jų ir liaudiškų šokių ir dainų ansamblio „Trapukas“ vyresniųjų grupė (vad. Darius Žilinskas) bei Prienų r. Balbieriškio bendruomenės vyresniųjų liaudiškų šokių grupė „Ringis“ (vad. Raimundas Markūnas). Na, o vyriausiajai IV dalies „Ir papūtė šiaurus vėjas“ baletmeisterei Marytei Rimutei Zaleckaitei teko užduotis lietuviškų šokių pynę kurti kartu su lietuvių išeivių kolektyvais, kurie atvyko iš Lenkijos, Latvijos, Argentinos, JAV ir net Australijos. Nors ir nedidelę dalį visų 7,5 tūkstančio šokėjų sudarę Prienų šokių meno mėgėjų kolektyvai šypsojosi ir sakė, kad kiekviena šventė vis gražesnė ir įspūdingesnė savo repertuaru ir idėja.
Šiais matais Šokių diena vyko Lietuvos futbolo federacijos stadione. Kadangi vienu metu stadione negalėjo tilpti visi norintys pamatyti šią šokių pynę, todėl šokėjai žiūrovus džiugino net dviem koncertais – liepos 5 d. Šokių dienos dalyviai pasirodė 12 ir 21 valandomis. Dalyvius ir žiūrovus sveikino ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius. Tiesa, vakarinis koncertas buvo transliuojamas ir per Lietuvos televiziją.
Prienų gyventojai išties turėjo kuo didžiuotis – šioje Šokių dienoje net keturių prieniškių pavardės buvo tarp svarbiausių.
Rūta Bekešienė, Prienų kultūros ir laisvalaikio centro mišraus choro „Šilas“ choristė:
Nuskambėjo nuvilnijo per visą Lietuvą jubiliejinė dainų šventė.Kupini džiaugsmingų emocijų, tris dienas tris naktis –kaip toj dainoj – praleidę Vilniuje sugrįžome ir mes.Ausyse vis dar tebeskamba daugiatūkstantinio choro aidas…Širdį vis dar virpina tas vienybės jausmas,lydėjęs visos šventės metu.
Trys dienos Vilniuje pralėkė akimirksniu. Nei dvi dienos intensyvių repeticijų, trukdavusių nuo ryto iki vėlaus vakaro,nei spiginanti saulutė neįveikė noro ir ryžto būti toje didžiulėje dainuojančioje šeimoje, išreikšti savo jausmus tėvynei dainomis.
Sekmadienis. Dainų diena.Baigiamasis visą savaitę trukusios šventės akordas. Jau nuo ryto šurmuliavome,puošėmės savo koncertiniais drabužiais ir laukėme. Eisena iš Vilniaus širdies, Katedros aikštės iki pat Vingio parko – daug gerų emocijų ir adrenalino teikiantis reiškinys. Juk ne kiekvieną dieną matai tiek daug laimingų besišypsančių veidų, tiek daug pasipuošusių tautiečių, linkinčių vieni kitiems tik gero. Džiugino akį daug žmonių, pasipuošusių tautiniais kostiumais – ne veltui šiemetinėje šventėje daug dėmesio buvo skiriama būtent lietuviško tautinio kostiumo istorijai ir raidai.
Tris valandas trukusią eiseną miesto gatvėmis vainikavo keturias valandas trunkantis didžiulis koncertas.Nuo dainų skambėjo ne tik Vingio parko estrada, ne tik Vilnius… Manau,kad mūsų dainos pasiekė ir tolimiausius Lietuvos kampelius.Tradiciškai šventė prasidėjo nuo kiekvienam lietuviui mielos „Lietuva brangi”. Ne vienam ir ašara nuriedėjo dainuojant… O kai devintą valandą vakaro visi susikibome už rankų ir užtraukėme Tautišką giesmę, mus girdėjo ir tolimiausiuose planetos kampeliuose…. Tai nepakartojamas,nenusakomas jokiais žodžiais jausmas…. Tai reikia pajausti….
Šventei baigiantis jau visa minia kartu su Gyčiu Paškevičium ir jungtiniu visų dalyvių choru dainavo „Mano kraštas”. Žiburėliais švietė visa estrada, o kai dangaus skliautus sudrebino „Kur giria žaliuoja”, šventė baigės….
Baigėsi tik šventė… Širdyje dainos skamba visada, ir šventė širdy nesibaigia, nes ČIA-MŪSŲ NAMAI…
Ankstų pirmadienio rytą grįžome namo, pavargę,bet laimingi… Vėl kasdieniniai darbai, kasdieniniai rūpestėliai ir džiaugsmai… ir širdyje skambanti muzika… Ir viltis, kad ta muzika skamba visų širdyse…
Mantvydas Prekevičius
