Banginukas vasaros laukia prie „Tulpės“ sanatorijos
Prieš Kalėdas, į rekonstruojamą Druskupio upelio senvagę, prie „Tulpės“ sanatorijos, istorinėje Birštono kurorto dalyje, „atplaukė“ skulptoriaus Zigmo Buterlevičiaus atkurtas „Nemuno banginukas“.
Skulptorius jau anksčiau Birštono savivaldybės atstovams pristatė Birštono banginio, kurorto simbolio, modelį, kurį įvertino Laikinoji skulptūrų statymo (atnaujinimo) komisija ir nusprendė šia skulptūra papuošti rekonstruojamą Druskupio upelį. Skulptūra pastatyta panaudojus Birštono kurortinės rinkliavos lėšas. Pavasarį, kai bus sutvarkyta istorinės kurorto dalies aplinka – įrengtas apšvietimas, pastatyti suoleliai, suformuota Kneipo terapijos zona, bus įrengtas ir fontanas Banginiui.
Miesto gyventojai, svečiai nuolat prisimindavo ir teiraudavosi apie senąjį „Birštono banginį“. Birštono muziejaus atstovai pasakoja, kad šaltinį „Viktorija“ („Vytautas“), kuris tryško iš istorinės Birštono banginio skulptūros, 1875 metais pastebėjo gydytojas F. Rymovičius. Jis šaltinio vandenį naudojo virškinimo sutrikimams ir skaudamoms akims gydyti. F. Rymovičius apie šį šaltinį papasakojo gydytojui Ivanui Radeckiui, kuris, atvykęs į Birštoną 1879 metais, pradėjo šaltinį tyrinėti. Peterburgo chemikų draugijos laboratorijoje I. Renardas atliko šio šaltinio vandens cheminius tyrimus. Gydytojui I. Radeckiui rekomendavus, kurorto savininkas Ignotas Kvinta pasirūpino, kad per griovą, prie šaltinio, būtų pastatytas tiltelis. 1882 metais šalia šaltinio buvo pastatyta pavėsinė su suoliukais poilsiui, nes iš pradžių šio šaltinio vandeniu buvo gydomi tik sergantieji virškinimo sutrikimais. I. Radeckis savo atrastą ir ištirtą šaltinį pavadino ,,Viktorija“, kurorto savininko I. Kvintos dukros garbei. Kadangi medinė atvira pavėsinė negalėjo apsaugoti mineralinio vandens šaltinio nuo potvynių ir ledų sangrūdų, 1927 m. Raudonojo Kryžiaus valdyba prašė Sveikatos departamento leisti sutvarkyti ,,Viktorijos“ šaltinį. Pagal architekto R. Steikūno projektą, šaltinį turėjo apsaugoti iš rupaus akmens ir cemento suformuotas žuvies formos ledlaužis. Ir jau 1928 m. šis projektas buvo įgyvendintas. 1930 metais, minint Vytauto Didžiojo 500-ąsias mirties metines, prelato Juozo Tumo-Vaižganto iniciatyva, šaltinis ,,Viktorija“ oficialiai buvo pavadintas Vytauto vardu. Iki Kauno HE pastatymo 1959 m., skulptūra, iš kurios burnos tekėjo mineralinis vanduo, žymėjo Vytauto šaltinio versmę. Deja, pakilus Nemuno vandens lygiui, skulptūra atsidūrė ir iki šiol yra po vandeniu.
1995 m. Birštonui suteikto herbo pagrindinis akcentas taip pat yra Vytauto šaltinio skulptūra.
O ką apie naująjį kurorto gyventoją mano Birštono savivaldybės mero pavaduotojas Juozas Aleksandravičius?
„Mintis, kad reikėtų kurorto simbolį banginį turėti matomoje vietoje, dar nuo Sąjūdžio laikų kirbėjo ne vienam birštoniečiui. Bet nepavykus išplėšti iš Nemuno dugno cementinio banginio (ir gerai – liko nesuniokotas mineralinio vandens šaltinis), buvo kalbama apie naujo pastatymą. Ir šis pateiktas pasiūlymas visiems patiko – ir merei, ir Tarybos nariams, ir birštoniečiams. Aišku, bus visokių vertinimų – vieniems per mažas, kitiems per juodas, tretiems per brangus…
Bet skeptikams siūlau palaukti tikro „Nemuno banginuko“ pasirodymo – su visomis detalėmis, vandens čiurkšle, apšvietimu, su Druskupio vandens lygio sureguliavimu ir kitomis apdailos bei dizaino detalėmis…
Ilgai buvo ieškoma vietos banginio skulptūrai – ir Centriniame parke, ir panemunėje, ir prie „Tulpės“ sanatorijos, pievoje, bet skulptorius, pamatęs tvarkomą upelio dugną, pasakė, jog čia turi būti banginuko vieta. Tam pritarė savivaldybės architektas Mantas Michaliunjo, ši idėja patiko ir kitiems. Tikiu, kad vandens gyvūnui, kaip ir nuolat vandeniu besiprausiančiai skulptūrai, vanduo yra sveika. Juodas? Tai nuo Birštono gydomojo purvo“, – juokauja vicemeras.
Tikimasi, kad naująją skulptūrą pamėgs ir birštoniečiai, ir kurorto svečiai, kad ji padės kurti svetingo, savo istorijos ir gydymo tradicijas puoselėjančio Birštono kurorto įvaizdį.
Pagal Birštono savivaldybės informaciją parengė Stasė Asipavičienė
