Baltistikos ąžuolas – kalbininkas Jonas Kazlauskas

Jonas Kazlauskas vienas ryškiausių XX a. lietuvių kalbininkų, baltistikos lyderis, mokslinės minties novatorius ir intelektualas, kurio gyvenimo istoriją palietė politinės priespaudos ranka. Jo mokslinė veikla ir palikimas išlieka svarbus iki šių dienų.

Jonas Kazlauskas gimė 1930 m. rugpjūčio 1 d. Matiešionyse (tuometiniame Nemajūnų valsčius), netoli Birštono. Kalbininkas kilęs iš paprastos ūkininkų šeimos, tėvai sunkiai vertėsi gyvendami ant ant vaizdingo Nemuno skardžio. Jonas Kazlauskas iš tėvo paveldėjo sąžiningumą, kuklumą, meilę dainai ir darbui.

Jonas Kazlauskas pradinį išsilavinimą įgijo Dzingeliškių pradinėje mokykloje, vėliau mokėsi Nemajūnų septynmetėje mokykloje. 1942 m. įstojo į Prienų gimnaziją, kur kartu mokėsi su geru bičiuliu Justinu Marcinkevičiumi. J. Kazlauskas jau ankstyvoje jaunystėje pasižymėjo išskirtiniais gabumais, gimnaziją baigė aukso medaliu.

Nuo 1949 m. iki 1954 m. studijavo Vilniaus universitete, pasirinkęs lietuvių kalbos ir literatūros studijas. Šiuo laikotarpiu Lietuvoje formavosi nauja karta, kuri po karo ir represijų perėmė prieškario inteligentijos palikimą ir kūrė naujus mokslo pagrindus. Vienas tokių buvo ir Jonas Kazlauskas vėliau tapęs pokarinės baltistikos lyderiu.

Baigęs studijas Kazlauskas greitai pasuko į akademinę sritį. Nuo 1958 m. jis pradėjo dėstyti Vilniaus universitete, nuo 1962 m. tapo docentas, o 1968 m. apgynė filosofijos mokslų daktaro disertaciją. Tais pačiais metais jis buvo paskirtas VU Filologijos fakulteto dekanu, o 1969 m. jam suteiktas profesoriaus vardas.

1965 m. Jonas Kazlauskas įsteigė baltų kalbotyros žurnalą „Baltistica“, kuris buvo puikiai vertinamas ir leidžiamas iki šiol. 1965-1970 m. buvo pagrindinis jo redaktorius iki mirties.

Jono Kazlausko moksliniai interesai daugiausia siejosi su lietuvių gramatika, jos istorine raida ir baltų kalbų tarpusavio ryšiais. Jis paskelbė seriją straipsnių apie lietuvių kalbos daiktavardžių linksniavimo raidą, jų kamienų mišimą bei galūnių kilmę. Atliko daug svarbių baltų fonologijos ir akcentologijos tyrinėjimų.

Ypač reikšmingas J. Kazlausko straipsnis „Lietuvių literatūrinės kalbos fonemų diferencinių elementų sistema“ (1966 m.). Pats svarbiausias darbas – „Lietuvių kalbos istorinė gramatika“ (1968 m.), laikomas vienu reikšmingiausių baltistikos veikalų, kuriame pirmą kartą šioje srityje buvo pritaikyti modernios lingvistikos metodai.

Jonas Kazlauskas ne tik talentingas tyrėjas, bet ir puikus akademinės bendruomenės telkėjas. J. Kazlausko pastangomis Vilniuje buvo suorganizuotos pirmosios tarptautinės baltistikos konferencijos, kurios vėliau tapo tęstine tradicija ir vyko ne tik Vilniuje, bet ir Rygoje.

1970 m. Kazlauskas sulaukė kvietimo dėstyti baltų kalbotyrą Pensilvanijos universitete (JAV), tačiau likus vos kelioms savaitėms iki išvykimo įvyko tragedija ir Jonas Kazlauskas dingo be žinios.

Mįslingą profesoriaus J. Kazlausko dingimą migla gaubia iki šiol. 1970 m. spalio 8 d. dingus profesoriui Jonui Kazlauskui ilgai gaudė tyla, ėjo savaitės, o tylėjo visi ir televizija, ir radijas. Pradėjo sklandyti įvairūs gandai.

Galiausiai Jono Kazlausko kūnas buvo rastas lapkričio 17 d. Neries upėje. Nors oficiali mirties versija – savižudybė, aplinkybės nuo pat pradžių visiems kėlė įtarimų. Kūnas neturėjo skendimo žymių, dokumentai buvo tvarkingai supakuoti, o pinigai nepaliesti. Dingo tik užrašų knygelė. Manoma, kad čia galėjo būti KGB darbas.

Dar 1962 m. kalbininkas Kazlauskas buvo anonimiškai apskųstas KGB dėl tariamai antisovietinių paskaitų. Prieš pat dingimą jam buvo daromas spaudimas tapti informatoriumi, o J. Kazlauskas atsisakė. Jo kolegos ir šeima tvirtai tikėjo, kad tai buvo KGB organizuota žmogžudystė, o šiuos įtarimus patvirtina ir faktas, kad visi su byla susiję dokumentai dingo iš archyvų.

Jonas Kazlauskas palaidotas 1970 m. lapkričio 20 d. Vilniaus Saulės kapinėse.

Kalbininkas J. Kazlauskas buvo ne tik mokslo veikėjas, jis buvo jautrios sielos žmogus, kuriam rūpėjo kiti – ypač talentingi jaunuoliai. Ko gero tokius pagrindus padėjo jo mokytoja Genovaitė Andrašiūnienė, kuri kalbininką Joną Kazlauską ir poetą Justiną Marcinkevičių, dar gimnazijoje, ne tik morališkai palaikė, bet ir kritikavo, padėdama formuotis jų asmenybių brandai.

Kalbininko Jono Kazlausko atminimui Birštono savivaldybė įsteigė Jono Kazlausko premiją, kuri skirta nusipelniusiems kalbotyros mokslininkams. Taip simboliškai suteikiama prasmė kalbininko J. Kazlausko indėliui į kalbotyrą ir baltų filologiją.

Kalbininko J. Kazlausko bičiulis Justinas Marcinkevičius yra pasakęs: „Jis pralaužė ledus lietuvių kalbotyroje, suteikdamas jai modernesnį požiūrį.“

Prienuose prie gimnazijos 1984 m. buvo atidengta memorialinė lenta skirta Jonui Kazlauskui atminti.

Vilniaus Universitete Filologijos fakultete profesoriaus Kazlausko vardu pavadinta auditorija, kuri 2020-2021 m. buvo renovuota dukros Eglės ir jos vyro Romualdo Danieliaus lėšomis.

2024 m. VU Filologijos fakultete buvo atidengtas prof. Jono Kazlausko bronzinis bareljefas, išlietas pagal 1979 m. skulptoriaus Vytauto Mačiuikos sukurtą gipsinį medalį. Jono Kazlausko duktė Eglė Danielienė su vyru Romualdu Danieliumi įsteigė 140 tūkstančių eurų dydžio vardo fondą, kurio lėšomis remiamos studentų stipendijos, premijos bei kitos filologijos iniciatyvos.

Jonas Kazlauskas „Baltistikos ąžuolas“ – tvirtos laikysenos, principingumo, gilios erudicijos ir inovatyvios dvasios žmogus. Jo gyvenimas pažymėtas aukščiausiais mokslo pasiekimais ir tragiško sovietų rėžimo šešėliu. Kazlausko palikimas – tai ne tik moksliniai tyrimai ir knygos, tai pavyzdys: drąsa būti savimi, net kai už tai gali tekti sumokėti aukščiausią kainą.

Tekstą parengė Prienų krašto muziejus.