Baltijos kelio (Juodojo kaspino) dienai artėjant: „O kad viskas atrodytų natūraliau, kartais būdavo leidžiama, – jei tik šiek tiek! – pasisakyti ir prieš kolchozo valdžią“ (III)

Dr. Eugenija Vaitkevičiūtė kalbina Sibiro tremtinį, Išlaužo krašto šviesuolį, legendinį trumpabangininką (ir ne tik!) Alfonsą Seniką.

Gerbiamas Alfonsai Senikai, minėjote, kad vietiniai rusai sentikiai švęsdavo, kad ir slapta, savo religines šventes. Ar vietinių gyventojų tarpe buvo daug tikinčiųjų?

Ne, tik dalis. Jie, kiek žmonės pasakojo, buvo atitremti iš Sovietų Rusijos, prasidėjus kolektyvizacijai.

Aišku.. Taigi: „Sibiro meniu“. Lietuvoje šiandien net maži vaikai žino, kad visavertį maistą turi sudaryti: baltymai, riebalai ir angliavandeniai. O kaip tenai?

Taip, visos šios sudėtinės maisto dalys būtinos normaliai mitybai, deja… Apie jokius riebalus maiste ten ir kalbos nebuvo. Mėsos, taukų, sviesto ten niekas nevalgo, nes paprasčiausiai jų neturi. Labai retas kolchoznykas laikė karvę, ir net jei ją laikė, tai tada jam būdavo nustatyta tokia prievolė atiduoti valstybei, kad dažnai pačiam savininkui nieko iš tų pieno produktų ar net ir paties pieno nelikdavo. Be to, Sibiro karvės ir šiaip yra ypatingai žemo produktyvumo,  žiemą – dar ir užtrūkusios. Įdomus jų bruožas: tos vietinės karvės, orams šąlant, apauga stora vilna. Tada pavasarį jos nupešamos ir ta vilna naudojama veltiniams velti. Per visą buvimo Sibire laiką pieno man teko paragauti tik kelis kartus. Dirbdamas kalvėje, išmokau gražiai užlituoti prakiurusius metalinius bliūdelius (mažus dubenis – E.V.), tai užmokestis būdavo mažytis į ledą sušalusio pieno gabalėlis.

Bet juk kai pieną atitirpdai, tai net skonis pasidaro net ne kaip pieno, o – kaip vandens. Žinau pati, nes vieną šaltą žiemą tėviškėje, prieangyje, sušalo visa pieno „blešinė“, tai teko atititirpinti. Skonis buvo, taip sakant, visai ne koks…

Taip. Bet vis būdavo – panašu į pieną, kad ir su vandeniu sumaišytą.

O kaip kiti, kaip Lietuvoje vadiname, būtinieji produktai? Pavyzdžiui, cukrus?

Manau, savo atsakymu į šitą klausimą jus prajuokinsiu arba nustebinsiu, bet: apie cukrų ten mano supratimas buvo tik toks, kad tai yra kažkoks saldus daiktas. Man jo ragauti ten neteko nei karto. Kolchoze buvo parduotuvė, bet joje labai nedaug ką galėdavai nusipirkti, net jei pinigų žmonės ir turėdavo. Be to, nusipirkti iš jos galėdavai tik tuo atveju, jei būdavai vadinamo „selpo“ (kaimo vartotojų kooperatyvo) narys. O jei esi – tada kas mėnesį turi mokėti nario mokestį, o tam pinigų nėra.

Hmm… Kokias privilegijas tada, sykį net nario mokesčio sovietai reikalavo, ir dar  šitokioj vietoj, kur maisto nėra, o ir nusipirkti nieko negali, turėjo tie vietinio kolchozo „selpo“ nariai? Nes, prisipažinsiu, nelabai suprantu tokią sovietinę logiką.

Na, pavyzdžiui, „selpo“ narys galėdavo nusipirkti ryšulėlį degtukų su balkanėle įžiebimui, jei būdavo – druskos.

Tik tiek?!..

Taip. Parduotuvėje, čia pat, būdavo superkami kedro riešutai, burundukų kailiukai. Didžiausia problema, kas apie produktus ir prekes, ten būdavo, kur gauti žibalo. Nes rudens, žiemos vakarais visas kolchozas skendi tamsoje, o ir mokykloje pamokos prasideda iškart vos tik prašvitus, kai dar beveik nieko negali įžiūrėti. Aišku, kaip ir visoje bolševikinėje sistemoje, ne visi ten kentė badą ir nepriteklius. Pavyzdžiui, privilegijuotiesiems ten priklausė kolchozo pirmininkas, stovyklos komendantas, duonos kepėjas, sandėlininkas ir traktorininkas. Ypač smarkiai ten gerbė traktorininką, mat nuo jo priklausė laukų įdirbimas. Kaip atlyginimas, jam būdavo mokami ne rubliai, bet: grūdai. Ir jo net neėmė į frontą. Šitoks buvo mūsų kaimynas Riačichovas – turtingas, palyginus su visais kitais kolchoznykais, todėl labai išdidus ir žinantis savo vertę. Nors gyveno sočiai, be to, kartu su savo motina, atskirame name, iš jo prašyk neprašęs – nieko neduos. O jo motina mus užjausdavo. Tai kartais gaudavome iš jos saujelę miltų arba truputį žibalo. Pamenu, tūlas sovietų nomenklatūrininkas Lietuvoje parašė knygą „Medžiotojų užkandžiai“. Ir kokių tik toje knygoje nebuvo įmantrių valgių! Bet visi – tik „užkandžiai“, rimtų patiekalų toje knygoje nebuvo. Tai panašiai ir sibirietiškus valgius tegali pavadinti – užkandžiais, juolab kad ten niekada nebūdavo galimybės pavalgyti, bent ko nors, iki soties. Nesotus maistas tik išpučia pilvą, o alkio jausmas išlieka. Kita vertus, pajuokausiu: niekas ten nesiskųsdavo skrandžio ar virškinimo ligomis… Alkio jausmas po to man išliko visam gyvenimui. Kai matau ant stalo daug valgio, man instinktyviai norisi viską suvalgyti dabar, tuoj pat.

Atsimenu, mano šviesaus atminimo mama pasakojo apie kolūkio darbadienius okupuotoje Lietuvoje, pokariu. Apie visokius kolūkio valdžios sukčiavimus, kad tik žmonėms tų išdirbtų „darbadienių“ būtų užrašoma kuo mažiau. Kad žmonių metų uždarbis buvo tik 40 kilogramų grūdų. Ir apie ištisinį, nuolatinį, alkį.

Būtent. Rudenį, iškūlus javus, beveik visas derlius atitekdavo valstybei, ir tik būtiniausia dalis būdavo paliekama žmonėms: sėklai, duonai, kitaip tariant, tai dirbančiųjų kolchoznykų ištisinei „bado dietai“ palaikyti. Be to, nei vienais karo metais nebūdavo atlyginama už išdirbtus darbadienius, nes, pasak sovietų valdžios, mes privalėjome gyventi dar labiau „susiveržę diržus“. Ypač buvo saugomi grūdai sandėliuose, o už jų vagystę, net menką, griežtai baudžiama, kalėjimu. Ir vis tiek kažkiek būdavo pavagiama. Motina dirbo džiovykloje ir sandėliuose prie grūdų. Jei įsipilsi grūdų į kišenę, patikrins ir ras, tada tapsi dar didesniu „liaudies priešu“, kaip sovietai vadindavo, „socialistinės nuosavybės grobstytoju“. Grūdų ji, trupučiuką, įsipildavo į nagines po padu, atseit – bedirbant netyčia pribiro… Grūdas, net jei išvirtas, lieka nesuvirškintas, o tai kartu ir pavojinga, nes žmogaus išmatos gali tą žmogų išduoti.

Tie bolševikai tikrindavo, badaujančius, net iki šitiek?!

Taip. Taigi mums teko iš dviejų kaladžių, prikalus į jas visokių gelžgaliukų ir vinių, pasidaryti primityvų malūną. Maldavome tą jos naginėse parsineštą grūdų žiupsnį tik naktį, sklepukyje po grindimis. Bet ir vėl bėda – žemė, jei sušalusi, labai gerai rezonuoja, todėl girdisi dundesys… Kas nors išgirs – gali įskusti. Taip pat, pamenu, kolchozas užsėdavo nemažą plotą žirnių. Kai atsirasdavo ankštys, prie to lauko pastatydavo ginkluotą sargybą. Bet mes, vaikigaliai, vis tik sugebėdavome atsargutėliai, tylutėliai prišliaužti ir prisikimšti užantį. O nukultiems žirniams laikyti buvo toks atskiras svirnas, kaip rusai vadino, „ambaras“. Tai, palindę po jo apačia, išgręždavome skylę ir šitaip prisipildydavome kišenes. Taip pat, pavyzdžiui, didžiuliu nusikaltimu buvo laikoma, jei kolchozo pasėlių lauke skintum javų varpas, pasikastum bulvių ar kas pamatytų tempiant namo turnepso šaknį. Už tai bausdavo visu sovietinių įstatymų griežtumu (rus. „surovaja kara“). Atsimenat, sakiau, kad ten buvo labai populiarus posakis, vietinių, rusų, „Ateis pavasaris, bus geriau, gal nepadvėsim“?

Taip.

Tikrai, pavasaris po ilgos rūsčios žiemos ten prasidėdavo staigiai. Beveik iškart nutirpus sniegui, taigoje pasirodydavo laukinis česnakas, kažkodėl vietinių vadinamas beveik lietuvišku žodžiu: „kalba“. Jis – pirmoji pagalba nuo cingos (skorbuto). Atgydavo drebulės, beržai. O tuos medžius nužievinus, nuo jų kamienų galima prisigremžti valgomo, net truputį saldaus brazdo. Be to, pavasarį patvoriuose pasirodo dilgėlės. Po tų, pavadinkime, pirmųjų „Sibiro žalumynų“, palyginti neužilgo atsirasdavo aviečių, juodųjų serbentų, ievos uogų, kurios Sibire valgomos ir, su kauliukais, džiovinamos ilgesniam laikymui. O antroje vasaros pusėje jau sunkodavo ir kedrų kankorėžiai, o tai – riebalai. Būtent dėl to jie ten būdavo ypatingai aukštai vertinami. Jų prisiriešutauti tekdavo eiti toli į taigą, kur augdavo ištisi kedrynai. Kartais ir su nakvyne, nes buvo labai svarbu per tą trumpą laiką jų prisirinkti kiek įmanoma daugiau. Tie kedro kankorėžiai krečiami įsilipus į medį. Tada juos reikia labai greitai surinkti, mat jų sezonas trumpas, o vos tik nukritę į drėgnas samanas, ima gesti ir pūti. Dar vasarą, kad ir nedidelis, bet vis raciono papildymas, būdavo žuvis. Tik tiek, kad jos ten nebūdavo daug, o ir sugauti žuvį ten sunku. Vietinė Parbigo upė rūsti, labai srauni, prie vandens prieiti sunku, nes net krantai klampūs, apaugę brūsgynais ir meldais. Žuvį gaudydavome su savadarbiais kabliukais, o meškerių valą pasidarydavome išpešę ašutų iš arklio uodegos.

O kokia žuvis ten veisėsi?

Nieko prabangaus – jokių garsiųjų eršketų ar ko nors panašaus. Daugiausia pasitaikydavo raudės, ešeriukai, mekšrai. O su gyvu karosiuku, jei sekdavosi, kartais pavykdavo pagauti net lydeką. Tarp kitko, neršto metu ten lydekaites galima sugauti net su kilpa arba su žeberklu. O taigos ežeruose veisdavosi nedidelės žuvytės, vadinamos galjanais. Vasarą, ežerėliuose nusekus vandeniui, mažų žuvyčių būdavo net tiršta, tai jas gaudydavome su bučiais, kaip juos vadino vietiniai rusai – „mordomis“. Tos žuvytės maždaug piršto ilgumo, minta dumblu, nes viduje turi tik vieną žarnelę, todėl jos būdavo verdamos ir valgomos net nedarinėtos. O rudenį taigos pelkėse būdavo spanguolių. Prisirinkus jos paprastai būdavo sušaldomos. Lygiai taip pat ir kopūstų Sibire niekas neraugdavo, tiesiog sumesdavo priemenėje, ir jie greitai sušaldavo į ledą. Nors švenčių, kad ir mums, badmiriams, ten irgi būdavo.

Turite omenyje metines šventes?

Oi ne, ką jūs! Šitokias švęsti juk būdavo griežtai draudžiama, kaip ir okupuotoje Lietuvoje. Turiu omenyje visokias bolševikines šventes. Jos būdavo, kaip apibūdinti… Kaip ir privalomos. Pavyzdžiui, kasmet būdavo „Derliaus šventė“. Kolchoze būdavo ypatingai skubama, kad visi lauko darbai būtų užbaigti iki žiemos pradžios. Primityvi kuliamoji dūgzdavo dieną naktį, nes, pagal sovietų tvarką, iki Spalio švenčių (spalio 7 d.) būtina atsiskaityti su valstybe. Na, o po to, lapkričio 1 dieną, to sovietų kolchozo centre būdavo lauko darbų sezono užbaigtuvės.

Kas tai per renginys, jei galiu paklausti?  

Sukuriamas didelis laužas. Kolchozo valdybos nutarimu paskerdžiamas galvijas. Iš tos skerdienos priverdama daug sriubos ir prikepama daug pyragaičių, kaip juos vadindavo vietiniai, „pirožki“, su įdaru. T.y., su mėsa (!), su morkomis ir su vadinama „čeriomucha” (ievos uogomis). Visi švgentės dalyviai apdalinami po 2 – 3 tokius „pirožkas”. Teko, vienąsyk, ir man tokį “pirožką”, valgyti, motina parnešė. Prisipažinsiu, buvo labai skanus. O kad šventės dalyviams būtų linksma, kolchozo paliepimu padarydavo „bražkės”.

?..

Tai toks tarkuotų bulvių raugalas, natūraliai surūgęs, o kai tas skystis nusistovi, jame atsiranda alkoholio. Šventės metu dainuojamos „častuškos” (tai tokios rusiškos dainos, greito ritmo), šokama, tam kartui užmiršus visus vargus ir nepriteklius. O metų pabaigoje būdavo ataskaitinis kolchozo susirinkimas.

Ar jis vykdavo taip, kaip kad mes įpratę manyti – kažkas atsistoja, paskaito ataskaitą, įprastai ji būna gera ar net puiki, tada visi paploja ir išsiskirsto?

Ne visai. Nepamirškite, kad kalba eina ne apie  gyvenimą demokratinėje valstybėje ir ataskaitinį renginį susirinkus tokios valstybės piliečiams, o apie gūdumą dar stalinizmo laikotarpiu, Sibiro gilumoje. Būdavo šitaip: iš rajono atvyksta įgaliotinis, kuris pliekia kolchozo valdžią ir visus kolchoznykus, kad jie per mažai dirbo, kad liko skolingi valstybei, kad neišdirbo darbadienių minimumo (apie mūsų darbo sąlygas kaip suprantate, sovietų valdžia galvodavo mažiausiai), ir todėl tie kolchoznykai ir už darbadienius nieko negaus! O kur dėtis tam vargšui kolchoznykui, juk pagal jų bolševikinę tvarką niekur nepabėgsi, be jokių dokumentų, visi – kaip baudžiauninkai… O kad viskas atrodytų natūraliau, kartais būdavo leidžiama, – jei tik šiek tiek! – pasisakyti ir prieš kolchozo valdžią, kad blogai organizavo darbus. Tada, su didžiausia pompastika, būdavo apdovanojamas vienas kitas „darbo pirmūnas”. O tada irgi būdavo, kaip sovietai vadino, šventinė dalis. Dažniausiai – padainuojamos kokios nors „častuškos”. Vieną tokią prisimenu: „Kolchoznyčki – kanareički, prorabotali god – ni kopeički” („Kolūkietės – kanarėlės, pradirbot metus – ir nė kapeikėlės”. liet.) Tada būdavo išrenkamas naujas kolchozo „predsedatelis” („pirmininkas”, liet.), parodomas nebylus kinas. Ir viskas pasibaigdavo.

Nuoširdžiai dėkoju už pokalbį!