Baltijos kelio (Juodojo kaspino) dienai artėjant: „Mano motina vis kartodavo: O, kad aš gaučiau čia taip pavalgyti, kaip Lietuvoje šėriau kiaules!..“

Dr. Eugenija Vaitkevičiūtė kalbina Sibiro tremtinį, Išlaužo krašto šviesuolį, legendinį trumpabangininką (ir ne tik!) Alfonsą Seniką.

Gerbiamas Alfonsai Senikai, porąsyk minėjote, pusiau su šypsena pusiau rimtai, „Sibiro meniu“. Maža ką, kokie laikai gal kada ateis, kokių žinių kada žmonėms gal prisireiks… Tai norėčiau paprašytI: galėtumėte truputį detaliau?

Gerai. Tas meniu tai greičiau net ne „meniu“, labiau: bado akivaizdoje. Nes kai mus, pasiekus Svietlo Zelionaja gyvenvietę, išlaipino iš baržos, mūsų maisto atsargos jau buvo pasibaigę. Vietinio kolchozo valdžia nieko negalėjo pasiūlyti, išskyrus tai, kad…pamiškėje gulėjo nugaišęs arklys (!). Kaip visi žino, valgoma tik tvarkingai paskerstų gyvulių mėsa, bet kas sakė, kad  tremtiniai ir jų maitinimas sovietų valdžiai rūpėjo? Priešingai – buvom „buožės“, atgabenti kolonizuoti Sibirą, ir tiek. Motina jau sirgo dizenterija ir vos pajėgė išlipti iš baržos. Nuvykome mes su dėde Antanu, prie to arklio. Vargais negalais atsipjovėme užpakalinę koją, vėliau ir antrą. Kad mėsa nesugestų, pririšome su virve ir nuleidome į upės vandenį. Jokių rykų mums ten irgi nedavė, tai virdavome mėsą iš Lietuvos atsivežtame kibire. Bet ir ta arkliena po poros savaičių pasibaigė. Motina per tą laiką šiek tiek apsveiko, tik buvo vis dar labai nusilpusi, kone, kaip sakoma, vėjo nupučiama. Reikėjo kaip nors išlikti gyviems. Bet kaip? Vietiniai rusai po 1941 m.potvynio irgi badmiriavo,  nors, kaip paaiškėjo vėliau, ir prieš tai jie nelabai ką valgomo turėjo. O mums patiems tais metais ką nors pasisodinti buvo jau per vėlu.

O kolchozo valdžia visai nieko nedavė, kokių miltų, kruopų ar bent grūdų?

Ne. Sukomės, kaip išmanydami: prasidėjo mainai su vietiniais rusais, kas ką ko geresnio turėjo atsivežęs. Mainų matas – kibirėlis bulvių. Kibirėlis  – ne kibiras! Rusiškai tą iš beržo tošies pagamintą kibiro formos indą vietiniai gyventojai vadino „vederočko“. Kiek tokių kibirėlių ir už ką duoti, nustatydavo patys „pirkėjai“. Dažnai tai būdavo tiktai vienas kibirėlis, o kartais net ir tik vienetais skaičiuojamos bulvės. Motina išmainė tėvo gerus, aulinius kariškus batus (jis buvo tremtyje kitur, Magadane; tremdami sovietai vyrus atskirdavo nuo žmonų ir šeimų), rankinį laikrodėlį, auksinį žiedą, brangų parkerį „Lituanica“ – ir už visa tai gavo šiek tiek bulvių.

Tik šiek tiek?!

Taip. Kai speiguotas badas žvelgė į akis ir vietiniams, su mumis, tremtiniais, niekas, kaip sakoma, nesismulkino, o duoda maisto – imi, net jei negali derėtis. Visos bulvės buvo kruopščiai suskaičiuotos ir išdėliotos į krūveles, kad kažkiek laiko galėtume išmisti. Supirkinėdami iš lietuvių daiktus, kai kurie vietiniai labai nebogai praturtėjo. Antai ten gyveno tokia bevaikė rusė Niura, ji iš kažkur turėjo nemažai bulvių ir miltų – tai mainydavo juos tik į auksą. O ar esate girdėjusi žodį „pachliobka“?

Ne.

Tada papasakosiu Jums apie, kaip vadinome, „Sibiro meniu“ patiekalus „pachliobkas ir balandas“. Nes neduok Dieve, bet taip, žinoti, kaip išgyventi ypatingai sunkiomis sąlygomis, gali būti naudinga. Taigi… Žodį „pachliobka“, kilusį iš rusų kalbos veiksmažodžio „chlebatj“ (‚valgyti“, „srėbti“, liet.k.) į lietuvių kalbą būtų galima išversti kaip: „srėbalas“. Koks nors, iš kažko, faktiškai iš bet ko valgomo, kas tik po ranka pakliūdavo. O balanda tai toks tipiškas Gulago lagerio maistas: labai liesas viralas, beveik neturintis riebalų, o ir baltymų nelabai. Jį virdavo dažniausiai iš sušalusių kopūstų, kada ne kada įmetant kokią bulvytę ar žuvų atliekų. 1941 metų vasaros pabaigoje ir kitų metų pavasarį mitome virdami „balandą“ iš žolių: arkliarūgščių, dilgėlių, balandų, nes pavasarį jos ten imdavo želti pirmiausiai. Viralas išeidavo tamsiai žalias, savotiško skonio, o tirščiai nusėsdavo kibiro dugne. Jei turėdavome, įdėdavome bulvių ar šiek tiek vadinamo „turnepso“ (vietinių šakniavaisių). Dažniausiai šita sriuba būdavo be druskos, nes jos ten buvo neįmanoma gauti. Kitas, jau šiek tiek maistingesnis patiekalas buvo turnepsų košė. Turnepsas – tai toks greitai augantis augalas, panašus į pašarinį runkelį. Jo žievė storoka, viršutinė dalis melsva, o pats šakniavaisis baltas, šiek tiek kartoko skonio. Verdant šitokią košę, visas kibiras būdavo pripjaustomas turnepso ir užpilama trupučiu vandens. Išvirus paprastai likdavo tik trečdalis kibiro tūrio aitrios tyrelės. Turnepsas būdavo sodinamas iš rasodos (daigų) ir užaugdavo tik į vasaros pabaigą.

Bet tai juk, šitaip skurdžiai besimaitinant, tiksliau, balansuojant ant mirties nuo bado ribos, jūs, tremtiniai, ten dar ir dirbote? Ir, kiek esu skaičiusi ir girdėjusi – dažnai ypatingai sunkius, net neišsekusiems žmonėms sunkiai įveikiamus fizinius darbus?

Žinote, kaip sakydavo sovietų valdžia, socializmo kūrimo sąlygomis visiems privalomas principas ‚Kas nedirba, tas nevalgo“. O štai, pasak tos valdžios, jau sukūrus išsvajotąjį, sovietinės propagandos kasdien reklamuotąjį komunizmą, tas principas pasikeis į: „Iš kiekvieno pagal jo sugebėjimus, kiekvienam pagal jo reikmes.“ Toks buvo komunizmo principas. Todėl taip, valdžia valgė – o mes dirbom. Sibire darbas buvo privalomas visiems, dideliems, seniems ir net mažiems. Kiekvienam bent kiek darbingam asmeniui būdavo paskiriamas vadinamas „darbadienių minimumas“. Per 1 darbo dieną gali  padaryti 1 vieną darbadienį, bet tiktai jeigu įvykdai vadinamą „dienos normą“. Pvz.: turi nupjauti tiek ir tiek miško rąstų miške. Nenupjausi to kiekio – darbadienio tau ir neužskaitys. Pagal išdirbtą normą tau nustatomas vadinamas „pajokas“, o jį sudaro nuo 300 g iki 600 g duonos davinys, ir nieko daugiau. Jeigu šeimoje yra daugiau nedirbančių asmenų, pvz., vaikų, jiems niekas nieko papildomai neskiria, ir tenka dalintis.

O Viešpatie… Tai štai kodėl, kaip sykį pasakojo šviesaus atminimo Dalia Teišerskytė, ji, tada gležnutė smulkutė trylikametė mergaičiukė, Sibiro miškuose rankomis kirto ir pjovė didžiulius medžius!

Būtent. Duona, daugiausia avižinė, – tešla su ašakomis. Dirbantiems išvežiojama į darbus, o tie, kurie triūsė kolchozo centre, ateina atsiimti patys. Kurį laiką dirbau kalvėje kalvio padėjėju, tai gaudavau didžiausią duonos normą, 600 g. Suvalgydavau vienu prisėdimu. Išgyvenimo šaltinis ten buvo bulvė. O Sibiro sąlygomis auga tik ankstyvų veislių bulvės, vadinamos „skorospelka“. Kasant rudenį, jų odelė dar lupasi, bet, nepaisant to, pavasarį jos jau būna daigios. Žemė įdirbama rankiniu būdu, su kastuvu. Trąšų ten nenaudodavo. Taupumo sumetimais, sėklai naudodavo tik gumbo virūnėles su akelėmis arba ir tik po vieną akelę. Žemės plotas „kolchoznykams“ griežtai ribojamas, ne daugiau 15 arų. Ne visiems vienodai uždera, todėl dažniausiai kalbos sukdavosi apie tai, kiek kas prikasė bulvių, ar užteks per žiemą, ar liks sėklai. Lietuviams 1942 m. pavasatį buvo skirtą po mažą plotelį kelmuotos žemės, ir kas kiek sugebėjo pasisodinti, rudenį jau turėjo šiokį tokį derlių. Skyrė ir mums su motina neseniai iškirsto taigos plotelį, pasodinome bulvių iš akučių ir kitą žiemą buvo šiek tiek lengviau. Senieji rusai pusiau slaptai švęsdavo pravoslavų Kalėdas, Velykas. Per tas šventes, pagal jų papročius, reikia sušelpti neturtingą. Pasinaudodamas tuo, eidavau per kiemus „ubagaudamas“. „Almužna“ (išmalda) dažniausiai būdavo viena nevirta bulvė. Mano motina vis kartodavo: „O, kad aš gaučiau taip pavalgyti, kaip Lietuvoje šėriau kiaules! Liesas pienas, virtos bulvės, miežiniai miltai! Čia viso to nėra…“  Dar, atsimenu, gyvenome vienoje lūšnoje su Marija Radzevičiene. Kartą ji su motina, prisiminusios gyvenimą Lietuvoje, nutarė išvirti cepelinų. Kad išeiga būtų didesnė, sutarkavo neskustas bulves ir į vidų įdėjo truputį miltų. Teko jų valgyti ir man, išėjo tokie juodi, ir, aišku, be jokių spirgučių, be grietinės. Bet buvo labai skanūs. O kai pavasarį nutirpdavo sniegas, kolchozo bulvių lauke rinkdavome užsilikusias pernykštes bulves. Sutrynus jas vandenyje, žemės nusėsdavo kibiro dugne, virš jo – krakmolas, o viršuje likdavo visos šiukšlės. Tai iš to krakmolo virdavome kisielių. Kolchozas sėdavo avižas, o atliekas po grūdų valymo išmesdavo. Greitai išmokome, kad, avižų lukštus užmerkus ir po kurio laiko nusunkus, verdant gaunamas skystalas, šiek tiek panašus į kisielių. Vietiniai, pavasariui artėjant, vis viltingai dūsaudavo: „Tuoj pavasaris, tai gal jau nepadvėsim!“.

O vietiniai, visi, gyveno panašiai?

Šiek tiek geriau. bet ėjo karas, tai irgi sunkiai vertėsi. Tarp kitko, pas juos buvo, kaip man, lietuviui, gana keisti valgymo papročiai. Antai turėjau draugą rusiuką Lionką Klikušiną. Užėjau. Jų šeima ruošiasi pietauti, tai mandagiai stoviu prie durų ir laukiu, kol jie pavalgys. „Senikas, eikš prie stalo, kartu pavalgysim“, –  kviečia jo tėvas (mano vardo vietiniai rusai kažkodėl neištardavo, tai vadino pavarde). Negi atsisakysi, kai nuolatos alkanas! Ateinu prie stalo ir aš. Ant jo stovi bliūdas su „pachliobka”. Pradedame srėbti. Aš, kaip išbadėjęs, jau pradedu labai tankiai semti. „Palauk, brolyti!” – sako man Lionkos tėvas. „ – Taip negalima, reikia eilės tvarka, pirmiausia semia tėvas su motina, tada vyriausias sūnus, tada jaunesnis ir visi kiti. Turi būti tvarka.”

O kol ateina tavo eilė, pagal tą jų paprotį – laižai šaukštą arba ramiai lauki. Šaukštai mediniai, apvalūs, samtuko formos, reikia dar ir mokėti jais naudotis. Atskirų indų, kaip kad pas mus Lietuvoj įprasta, neduodama. Kiekvienu sėmimu iš bendro bliūdo stengiamasi, kad į šaukštą patektų po bulvės gabalą, bet jokiu būdu neprisigraibyti daugiau! O pavalgęs, matau, mano draugas eina prie ikonos, žegnojasi ir dėkoja Dievuliui, savo tėveliams ir broliams, keturi iš jų jau žuvę fronte.

Gerbiamas Alfonsai, bet tada, panašu, istorija tarsi kartojasi… Ta šalis vėl užpuolė kitą laisvą valstybę Ukrainą, jų pačių žmonės Sibire ir kitur dėl to vargsta, skursta, badauja, o jie vis tiek siunčia savo sūnus, brolius, vyrus, tėvus į karą ir dažnai tuo net didžiuojasi! O ir kremliuje vėl sėdi ne geresnis už staliną pabaisa.

Galima ir taip pasakyti… Tikėkimės, kad bent jau visa istorija, vis dėlto – nepasikartos.

Širdingai dėkoju už pokalbį!

(Bus daugiau)