Ačiū už gyvenimo viršvalandžius
Suvokti, kad sergu, buvo neįmanoma. Kai man nustatė vėžį, staiga aplinkui viskas apmirė. Su žmona eidami gatve nematėme nė vieno veido, negirdėjome nė vieno pasisveikinimo. Pritrūkdavo ir tikėjimo, ir jėgų. Artimųjų ir draugų paguodos žodžiai nuo mūsų nubėgdavo lyg Negyvosios jūros vanduo. Žiūrint į diagnozę nesimatė jokių galimybių ir jokių perspektyvų. Kiek kartų tuos biopsijų aprašymus norėjosi suglamžyti ir numesti, aplaisčius ašarom suplėšyti ir prakeikti iš nuoskaudos, bet diagnozės nepakeisi.
Prasidėjo kitokio gyvenimo savaitės, mėnesiai, metai. Mano artimiausias žmogus pamiršo savo poreikius ir tarsi dekabristo žmona aukojosi ir visur mane lydėjo.
Kai prieš 11 metų į Vilniaus universiteto Onkologijos instituto pastatą mane atvedė vėžio liga ir prisiliečiau prie tikros žmonių kančios, aš suvokiau mažų nelaimių menkystę, pasidarė gėda dėl buitinių aimanų. Supratau, kad visi svarbūs darbai gyvenime yra niekas, o žmonių namai, mašinos ir bankų sąskaitos yra netgi klaida, nes pats vertingiausias daiktas ir didžiausia brangenybė yra kraujo tyrimų lapelis, kur kiekvienas skaičius vertas milijono, o kompiuterinės tomografijos aprašymas yra vienintelis ir tikrasis diplomas, ištverme ir kančia išpirktas leidimas gyventi. O didžiausia laimė – džiaugsmas keliauti per šią žemę.
Tik Onkologijos institute tampa paprasta ir lengva įvertinti kiekvienos dienos prasmę, gyvenimo klaidų įkainius ir namų ilgesio trauką. Tik Onkologijos instituto pastate supranti, koks tobulas pasaulis, kokia svarbi akimirka, kaip arti Dievas. Į Onkologijos institutą žmonės renkasi lyg į Baltijos kelią – čia suvažiuoja ir susitinka visi: pažįstami, nepažįstami, draugai, artimieji, visa giminė, pusė Lietuvos. Visus čia suvienija bendras nerimo jausmas, keistas tikėjimas, nenugalima jėga. Čia visi tampa tarsi broliai. Atlikti svarbiausius darbus gyvenime kas nors sutrukdo, atvykti į Onkologijos institutą mums nesutrukdo niekas. Šis pastatas dovanoja du džiaugsmus: prisiminimus ir viltį. Mačiau žmonių, kurie nespėjo, tiesiog pavėlavo aplankyti savo mamą, tėtį. O jie taip laukė… Niekas negali suvokti, ką išgyvena žmogus čia, Onkologijos ligoninės palatoje. Čia ligoniai stengiasi pakelti nepakeliamą, o gydytojai savo proto pastangomis stengiasi atrasti tai, kas neegzistuoja. Neretai čia ištveriama tokia kančia, kokios nevertas būtų net pats nuostabiausias gyvenimas. Būna dienų, kai chirurgas jaučiasi ne ką geriau už savo pacientą.
Per 11 gydymosi metų Onkologijos institutas man tapo namais ir tėvyne. Čia aš esu jau 66 kartus švitintas, spinduliuotas, išmargintas randų ir pjūvių, ištvėriau 8 operacijas, 5 skausmo blokadas, esu netekęs pusės plaučių, gerklų, balso stygų, seilių liaukų, dviejų trečdalių skrandžio, įvairiausių limfmazgių ir kanalų. Pusę metų man buvo taikomas chemoterapinis gydymas. Chemija, narkozės ir spinduliuotės sutrikdė širdies darbą, o keletą metų geriami stiprūs širdies vaistai negrįžtamai pakenkė akims. Pažįstami mane tyliai vadina kankiniu. O žmonos ašaros apsemtų ne vieną reanimacijos palatą. Kiek kartų prie reanimacijos skyriaus durų ji tik žiūrėdavo profesoriui į akis ir jau nieko neklausdavo. Reanimacija man būdavo paskutinės vilties vieta. Jeigu ne Vilniaus medikai, aš jau seniai galėjau virsti dulkių sauja. Žinau: Onkologijos institute buvo padaryta viskas, kas įmanoma. Šis pastatas man buvo lyg ant mano bedugnės krašto staiga iškilusi aukšta deimantinė uola. Tik atsirėmęs į ją aš išsilaikiau nenukritęs žemyn, į bedugnę…
Už mano gyvenimo viršvalandžius ištarti AČIŪ per maža puikiems Vilniaus UOI medikams. Ačiū Jiems už pamatuotą chirurgų drąsą ir už ramybę, priimant tai, ko neįmanoma pakeisti, ir už atkaklumą keičiant tai, ką dar įmanoma pakeisti.
Tokie medikai – kiekvienos valstybės svajonė
Gydytojai onkologai, garbūs profesoriai, chirurgai, biochemikai, visi didieji specialistai, savo srities profesionalai, nepaprastų galių žmonės, ne vieną savo profesinės veiklos dešimtmetį paskyrę įvairioms onkologijos mokslo sritims, garsinantys Vilniaus Onkologijos instituto vardą tarptautinėje medicinos mokslo erdvėje, ir toliau rodykite tokio pat pasiaukojimo žmogui pavyzdžius ir būkite tokie nuostabūs.
Linkiu Jums niekada neprarasti šių unikalių galių, įkvepiant ligoniams tikėjimo ir vilties. Tik viltis yra tas vienintelis lankas, neleidžiantis plyšti širdžiai. Tvirtybės Jums naudojantis ne tik savo žiniomis, bet ir šiomis stebuklingomis galiomis. Tegul Jūsų rankų Dievas niekada nepaleidžia iš savo delnų. Visada būkite Dievo ir žmonių mylimi.
Už mano gyvenimo viršvalandžius nuoširdžiausias ačiū VUOI I onkochirurgijos skyriaus vedėjui profesoriui S. Cicėnui. Ačiū Jums, vedėjau, už tą vyrišką rankos paspaudimą prieš vežant mane į operacinę ir reanimaciją. Aš galbūt pamiršiu, kada prasidėjo ar baigėsi Pasaulinis karas, tačiau to padrąsinančio rankos paspaudimo nepamiršiu niekada.
Už mokslininko paprastumą, už darbą neskaičiuojant valandų ir nežvilgčiojant į laikrodį, už moralinį palaikymą dėkoju šio skyriaus vyr. ordinatoriui V. Čepuliui. Ačiū Jums, daktare, už man adresuotus Jūsų žodžius. „Henrikas – mūsų laimėjimas. Va, kur mūsų pasiekimas – matot“, – ir gydytojai onkologai, vizitavę mano palatą, susmeigė į mano lovą žvilgsnius…
O chemoterapijos skyriaus gydytoja M. Drobnienė man visada liks antras po Popiežiaus žmogus.
Pulmonologė gyd. R. Jakubauskienė – begalinio darbštumo, kompetencijos ir kantrybės pavyzdys , ramybės ir pasiaukojimo įsikūnijimas ne tik VUOI, bet ir Lietuvos medicinoje.
Ačiū chirurgui onkologui dr. A. Mickonui, kuris net ir išvykęs iš Lietuvos vis dar retkarčiais paskambina ir pasidomi, ar mano liga pasiduoda gydymo kontrolei.
Ačiū Jums visiems už ištikimybę Hipokrato priesaikai ir už sąžiningumą prieš save. Tokie medikai yra kiekvienos valstybės svajonė.
Ačiū ir Birštono PSPC kolektyvui
Grįžus iš Onkologijos instituto mano namuose prie lovos nuolat žybčioja deguonies aparatas. Jis padeda operacijų metu sumažintiems mano plaučiams atlikti savo funkciją. Mano rankose – balso aparatas. Tik jo dėka aš galiu bendrauti su pasauliu, nes mainais už gyvybę aš atidaviau balsą ir jau 11 metų esu nebylys. Mano spintelėje krūvos vaistų, vamzdelių, inhaliatorių, receptų. Kai gyslomis teka jau ne kraujas, bet „raudonoji chemija“ ir linkstančiom kojom negali nueiti net iki tualeto, o svarbiausias rūpestis – kas suleis nuskausminamųjų, į namus atskuba mano šeimos gydytoja iš Birštono pirminės sveikatos priežiūros centro ( PSPC) Sigita Balkevičiūtė ir bendrosios praktikos slaugytoja Violeta Janulienė. Už skausmą malšinantį žodį suteikiant man pirmąją pagalbą, už švelnumą, jautrumą, nuoširdumą ir atjautą esu dėkingas jaunutei, tik ką mokslus baigusiai šeimos gydytojai S. Balkevičiūtei.
Šios medikės chalatas mano atmintyje išliks vienas balčiausių, nes jai atvykus į namus žinai: gydytoja padarys viską, kas įmanoma. Mano ligų kortelė prilygsta trijų romanų storiui, bet šeimos gydytoja ją moka atmintinai, tarsi abėcėlę. Akyse šviesiau, kai pamatau ją ateinant. Tokia šiluma ir dėmesiu apglėbti ligonį gali tik artimiausias žmogus. O dar nuolatiniai jos skambučiai ir linkėjimai. Visa tai gydo ne mažiau už vaistus.
Suprantu, kaip nelengva jaunutei provincijos miestelio gydytojai. Ne taip jau paprasta būti šeimos daktaru: turi būti geras visų sričių specialistas, reikia išmanyti pediatriją, terapiją, gerontologiją, neonatologiją, LOR, oftalmologiją, neurologiją, chirurgiją, traumatologiją ir t. t. Turi būti dar ir „dispečeris“, siunčiantis konsultacijoms. Be to, dar būtina laikytis griežtų kanonų, įtalpinant ligonį į siaurus recepto rėmus.
Tačiau svarbiausia sugebėti pamilti kiekvieną – ligotą, senstantį, kosintį, išblyškusį, karščiuojantį. Tai pašaukimas, ir ne kiekvienam tai duota. Birštonietė gydytoja S. Balkevičiūtė kiekvienu pacientu rūpinasi lyg savo šeimos nariu. Kiek daug tai reiškia žmogui, kuris niekam nieko nereiškia.
Išėjęs iš šios jaunutės gydytojos kabineto ne vienas ligonis atsidūsta ir pasako: „O tai daktarė!“ „Viešpatie, iš kur pas ją tiek gerumo!“ „Dieve, jei ne šita daktarė… Vakar paskambino, paaiškino, kaip ir ką daryt. Paskui vėl paskambino, ar teisingai mes ją supratom. Ramina… Pataria…“
Gali būti, kad gyd. S. Balkevičiūtės gydymo rezultatai kada nors bus skelbiami moksliniuose straipsniuose ar užsienio žurnaluose. Tik, Dieve saugok, kad ši jaunutė Birštono PSPC gydytoja kada nors neiškeistų Birštono ir Lietuvos į darbą užsienyje. Tačiau kur ji bedirbtų – Amerikoje, Vilniuje ar Birštone – tegul gydytoją kuo dažniau aplanko didžiausias gyvenimo džiaugsmas, kad pasveiko jos ligoniukai ir kad ji yra ir bus pacientų mylima. Kur ji bedirbtų, tegul jai pavyks dar ne vieną kartą padėti žmogui.
Ačiū ir Birštono PSPC vyr. gydytojai D. Citvarienei, nuolat pasidominčiai mano ligos eiga ir duodančiai daugybę patarimų paliatyviosios terapijos klausimais.
Ačiū Birštono PSPC slaugytojoms Violetai, Elvyrai, Lijanai ir visam kolektyvui už laiku man atliekamus tyrimus namuose ir už įskiepytą paprastą žemiškos misijos credo: nepasiduoti. Tegul ir toliau mažą Birštono PSPC kolektyvą jungia bendri tikslai ir šilti dvasiniai ryšiai su savo pacientais. Didžiuokitės, nepasiduodami didžiausioms žmonijos nuodėmėms – arogancijai ir puikybei, nes kovoti su jomis pajėgus ne kiekvienas. Tegul kiekviena Jūsų darbo diena taps padėka Jūsų kuklumui, atsidavimui ir ištvermei.
Ačiū Prienų ligoninės medikams
Kai dienos ir naktys tave ima naikinti vienodai, o artimas žmogus, žiūrėdamas į vieną tašką, nemato jokio viltį žadinančio spindulėlio, naktį į mūsų namus atvažiuoja „greitoji“ iš Prienų greitosios pagalbos stoties. Nė karto neteko suabejoti jos darbuotojų operatyvumu. „Greitajai“ mane atvežus į Prienų ligoninės priimamąjį, pasitinka šio skyriaus vedėjas A. Mikelionis. Tai konkretus, beribio rūpestingumo gydytojas. Ne taip jau dažnai net ir Kauno klinikų priėmimuose sutiksi mediką, kuris tiek stengtųsi dėl paprasto žmogaus sveikatos. Kai pamatai ir palygini kelių gydymo įstaigų darbą, įsitikini, kokie puikūs medikai dirba mažoje Prienų ligoninėje. Ir nors ši ligoninė nėra didžiulis sveikatos fabrikas, dirbantis vėžiu sergančio žmogaus vardan, kur ligonis gauna pačias moderniausias diagnostikas, nors Prienų ligoninė gali tik pasvajoti apie modernizuotą klinikinę bazę ir naujausias vėžio gydymo metodikas, čia, Prienuose, ligonius slaugo, gydo ir globoja puikus kolektyvas. Sergantis žmogus čia yra visų specialistų dėmesio centre. Sutelkę norus, galimybes ir jėgas jie dirba sąžiningai, negailėdami savęs, į sunkią kasdienybę įdėdami savo širdį.
Noriu suspėti padėkoti Prienų ligoninės vidaus ligų skyriaus vedėjai V. Purvinienei, kuri, mane paguldžius į šį skyrių, pasitinka ir globoja lyg ilgai lauktą, brangų šios žemės svečią. Ačiū ir gyd. S. Garmuvienei už nuoširdumą ir atjautą sunkiai nebylio daliai. Ačiū vidaus ligų skyriaus slaugytojoms už tyliai naktimis man pakeistas dešimtis lašelinių ir už galimybę tiesiog ramiai užmigti.
Ačiū šio skyriaus gydytojui, gydymo meno virtuozui, 40 metų atidavusiam vidaus ligų gydymui, J. Limantui už išmintį ir smagų jo humorą. Tokio patyrusio provincijos daktaro rankose ir vanduo gydo. Daktare, Jūs tikrai teisus: lietuvis per karus, badmečius, infliacijas ir krizes sugebėdavo išgyventi iš… nieko. Todėl belieka tik žavėtis, kad finansinės krizės ir modernaus biurokratizmo sąlygomis vis dar išsilaikė maža Prienų rajono ligoninė. Ką be jūsų paslaugų darytų kaimo žmogus, išsigandęs savo diagnozės ir laukiančio likimo!
Nebūna didžių darbų be didžių sunkumų, tačiau sunkumuose visada slypi galimybės. Drauge tikėkime, kad nepaprastu atsparumu pasižymi ne tik geležis, bet ir voratinklis. Dėkodamas Jums tuo pačiu noriu padrąsinti naująją Prienų ligoninės vadovę J. Milaknienę jai siekiant naujų tikslų ir sutinkant naujus iššūkius. Tegul Jus, gerb. gydytoja, įkvepia mano palatos draugo žodžiai. Kai jam sumažino pensiją, jis nusijuokė ir sako: „Per mėnesį gaunu šešis, pragyvenimas kainuoja devynis, sergu vėžiu, o aš vis tiek gyvas“.
Ačiū Jums visiems už stebuklingas Jūsų rankas, už ypatingą intuiciją, už pamatuotą drąsą. Ir ateityje nepavarkite aukotis, dirbdami be tiesioginio televizijos eterio, be aplodismentų ir be padėkų. Neapleiskite ir neišduokite Prienų. Visų Jūsų svajonėms – sparnų, tikslams – aukščio, siekiams – ryžto ir atkaklumo! Jūsų ligonių sieloms – džiaugsmo! Tegul meilė žmogui visada bus Jūsų tikslas ir matas, o pasiaukojimas kitiems – Jūsų misija.
Pagarbiai Henrikas
Birštonas
