Paminėtas Dievo Tarno arkivyskupo Teofiliaus Matulionio atminimas
Sekmadienį Birštono bažnyčioje ir sakraliniame muziejuje buvo paminėtos Dievo Tarno arkivyskupo Teofiliaus Matulionio 50-osios mirties metinės. Šiai sukakčiai skirti renginiai parsidėjo sakraliosios muzikos koncertu bažnyčioje, koncertą padovanojo Nacionalinis M.K. Čiurlionio kvartetas.
Po nuotaikingos muzikinės valandos, kurios metu skambėjo ir J. Haidno introdukcija iš kvarteto „Septyni paskutiniai mūsų Išganytojo žodžiai ant kryžiaus“, buvo aukojamos Šv. Mišios. Klebonas monsinjoras J. Dalinevičius kalbėjo apie garbiojo arkivyskupo tarnystę Dievui ir žmonėms, apie tą stebuklingą dvasios stiprybę, kurios nepajėgė nugalėti nei tremtys, nei kankinimai.
Sakraliniame muziejuje vyko paskaita-ekskursija „Dievo Tarnas Teofilius Matulionis. Gyvenęs Dievo galia“ po dvasininko gyvenimą, jo, kaip ganytojo, tremties keliais, kurie driekėsi per Rusiją, Latviją, JAV ir Lietuvą.
Birštono muziejaus padalinio vadovė, laikinai atliekanti direktoriaus pareigas Roma Zajančkauskienė, klausytojams pateikė nemažai naujų faktų ir naujų nepublikuotų fotografijų iš arkivyskupo gyvenimo. Nuotraukas bei biografijos faktus pavyko surinkti lankantis šalies ir užsienio archyvuose.
T. Matulionis gimė 1873 m. birželio 22 d. Kudoriškio kaime, Alantos parapijoje. Būsimas arkivyskupas mokėsi Daugpilio gimnazijoje, o vėliau baigė Petrapilio kunigų seminariją. 1900 m. įšventintas į kunigus, savo ganytojo darbą atliko Latvijoje, Varaklianų, Bikavos parapijose, o nuo 1910 m. ir Petrapilyje.
Kunigas T. Matulionis 1923 m. buvo suimtas ir nuteistas trejiems metams. 1929-02-09 Petrapilyje slaptai konsekruojamas vyskupu, tačiau po kelių mėnesių vėl suimamas ir išsiunčiamas dešimčiai metų į Solovkų salas. Solovkose buvo įkurta pirmoji pasaulyje koncentracinė priverčiamųjų darbų stovykla. Nežmoniškai sunkus darbas, atšiaurus klimatas, nepakenčiamos darbo sąlygos bei badas, ligos ir kankinimai vieną po kito naikino tragiško likimo žmones. Šiame pragare T. Matulionio dėka buvo aukojamos Šv. Mišios. Dėl atsargumo ir liturginių rūbų stokos buvo naudojama tik stula, o altorių atstodavo paprastas lagaminas ar dėžė, apdengta švariu audiniu, ir nedidelis kryželis. T. Matulionis buvo žmogus, kurį Dievo galybė, besireikšdama kančios tėkmėje, taurino, skaistino ir vedė į krikščioniškąją pilnatvę. „Tai šventųjų kelias, visuomet klotas ne deimantais, o erškėčiais. Šventojo paslaptis yra ta, kad dieviškosios ugnies kaitroje jis erškėčius apverčia deimantais“, – rašė P. Gaida knygoje „Nemarus mirtingasis arkivyskupas Teofilius Matulionis“.
1989 m. prelatas S. Kiškis parašė pareiškimą, kad būtų pradėtas procesas dėl arkivyskupo T. Matulionio paskelbimo palaimintuoju.
1990 m. bažnyčios nustatytu būdu atlikti būtini veiksmai, surinkta reikalinga medžiaga, kuri liudijo, kad T. Matulionis buvo nepaprastas asmuo, nepaprastas ganytojas. Daugelio liudijimu, jis buvo XX amžiaus šventasis ir tikėjimo kankinys.
Surinkta informacija buvo verčiama į italų kalbą ir pateikta Šventųjų skelbimo kongregacijai. Šiuo metu Dievo Tarno arkivyskupo T. Matulionio beatifikacijos bylos eiga jau eina į pabaigą, ir tikimasi, kad netrukus turėsime Bažnyčios pripažintą užtarėją danguje.
Šis renginys yra iš Muziejų metų programos projekto „Lietuvos muziejų kelias“.
Stasė Asipavičienė
