Pažintis su kitomis religijomis
Lapkričio pabaigoje Birštono „Karališkoje rezidencijoje“ dvi dienas vyko žiniasklaidos atstovų partnerystės seminaras „Religinės įvairovės pažinimas ir sklaida Lietuvoje“. Jį organizavo Naujųjų religijų tyrimų ir informacijos centras (NRTIC) kartu su Lietuvos žurnalistų sąjunga, renginio moderatorė – NRTIC direktorė doc. dr. Milda Ališauskienė.
Apie neapykantos kurstymą
Seminaro tikslas buvo suteikti informacijos ir supažindinti žurnalistus su religijų įvairove Lietuvoje, atkreipti dėmesį į teisę reikšti ir laikytis savo įsitikinimų, į religijos laisvę. Renginio pradžioje buvo akcentuota, kad žiniasklaida – vienas iš šaltinių, teikiantis informaciją apie tai, kas vyksta visuomenėje, ir prisidedantis prie nuomonės formavimo apie konkrečius žmones ar jų religines bendruomenes. Didėjanti religijų įvairovė skatina atkreipti dėmesį į religines mažumas ir jų problemas, pasitaikančius religinės diskriminacijos atvejus, neigiamų stereotipų apie religines bendruomenes formavimą. Iš tikrųjų paprasti mūsų šalies gyventojai ne visada yra tolerantiški kitų religijų bendruomenėms, nes nežino jų tikėjimo principų ir nuostatų.
Išsamų pranešimą „Tautinės ar religinės neapykantos kurstymo draudimo įgyvendinimo problematika“ seminare skaitė teisininkas, M. Romerio universiteto dėstytojas Laurynas Biekša. Lektoriaus teigimu, vien tik neapykantos kurstymas yra nusikaltimas. Kaip vieną iš neapykantos kurstymo spaudoje pavyzdžių L. Biekša pateikė Danijos laikraštyje „Jyllands-Posten“ publikuotas 12 pranašo Mahometo karikatūrų. Laikraščio nuomone, karikatūromis buvo siekiama įtvirtinti žodžio laisvę, kad demokratinėje visuomenėje dailininkai nebijotų vaizduoti pranašo Mahometo, nors islamo religinės dogmos tai draudžia. Karikatūros buvo perspausdintos daugumos pasaulio valstybių laikraščiuose, taip pat Lietuvos dienraštyje „Respublika“. Danijos, Prancūzijos ir kitų valstybių teismai bei Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija karikatūrose religinės neapykantos neįžvelgė. Tačiau Jungtinių Tautų Žmogaus teisių taryba priėmė rezoliuciją, smerkiančią religinės neapykantos kurstymą spaudoje, o karikatūrų perspausdinimas buvo pripažintas religinės nesantaikos kurstymu Jemene ir Baltarusijoje, kur žurnalistams už šį nusikaltimą buvo pritaikytos griežtos sankcijos. Tokios nuomonės laikėsi ir musulmoniškos valstybės, kurių laikraščiai karikatūrų neperspausdino. Pranešėjo nuomone, pateiktų karikatūrų turinys akivaizdžiai turi būti kvalifikuojamas kaip religinės nesantaikos kurstymas. L. Biekša pateikė ir daugiau pavyzdžių, kai žiniasklaida formuoja neigiamą požiūrį į vieną ar kitą reiškinį. Lektorius supažindino žurnalistus su tarptautiniais standartais, draudžiančiais kurstyti tautinę ar religinę neapykantą, taip pat su tarptautinių institucijų praktika, kaip kvalifikuojamos tautinės ar religinės neapykantos kurstymo situacijos, kaip nustatoma, ar iš tikrųjų buvo neapykantą kurstanti situacija.
Religinės bendruomenės Lietuvoje
Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros vedėja doc. dr. Milda Ališauskienė pristatė religijų įvairovę Lietuvoje, sociologų surinktus duomenis apie šalies gyventojų priklausymą religinėms bendruomenėms. Kas šeštas Lietuvos gyventojas yra netikintis. Šalyje daugiausiai yra Romos katalikų, antra pagal gausumą – stačiatikių bendruomenė, dar mažesnės sentikių, evangelikų liuteronų ir evangelikų reformatų, Baltų tikėjimo ir Jehovos liudytojų gretos. Kitoms religinėms bendruomenėms save priskiria daug mažesnis skaičius žmonių. 44 proc. Lietuvos gyventojų tiki, kad egzistuoja Dievas, 23 proc. mano, kad egzistuoja kažkokia kita galia, o 17 proc. žmonių visai šiuo klausimu neturi nuomonės. Kaip teigė pranešėja, žmonės menkai išmano apie naujųjų religijų bendruomenes. 25 proc. apklaustų žmonių įsitikinę, kad visuomenei reikia daugiau informacijos apie naujųjų religijų bendruomenių veiklą.
Religijos santykiai su valstybe
NRTIC valdybos pirmininkas Donatas Glodenis pasakojo apie skirtingų religinių bendruomenių svarbą Lietuvos valstybei, apie tai, kaip susiformavo religinė įvairovė, priminė religijos laisvę Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, kai buvo teigiama, kad „kieno valdžia, to ir religija“. Reikšmingiausias religinėms bendruomenėms teisinis dokumentas buvo priimtas1995 m. Pasak pranešėjo, religinių bendruomenių ir bendrijų registracija buvo pradėta dar1991 m., tačiau įsiplieskus kovai dėl mažumų religinių bendruomenių teisių apribojimo, šio įstatymo priėmimas buvo vis atidėliojamas. Valstybė pripažįsta Lietuvos istorinio, dvasinio bei socialinio palikimo dalį sudarančias devynias tradicines Lietuvoje egzistuojančias religines bendruomenes ir bendrijas: lotynų apeigų katalikų, graikų apeigų katalikų, evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų, ortodoksų (stačiatikių), sentikių, judėjų, musulmonų sunitų ir karaimų. Nors religija atskirta nuo valstybės, tačiau suartėjimą rodo tai, kad mokykloje galima pasirinkti (arba nepasirinkti) tikėjimo tiesų mokymą, o Socialinių paslaugų įstatymu įteisintas valstybinių ligoninių kapelionų pareigybių finansavimas valstybės lėšomis.
Nuo pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo valstybė deklaruoja bendradarbiavimo su religinėmis bendruomenėmis politiką.
Kodėl žiniasklaidoje trūksta įvairovės
Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros doktorantė Gintarė Markauskaitė skaitė pranešimą „Religija ir medijos Lietuvoje“. Lektorė teigė iš atliktų tyrimų susidariusi nuomonę, kad žiniasklaidoje vengiama kalbėti apie religinę įvairovę: trūksta analitiškumo, objektyvumo. Apžvelgusi daugybę straipsnių, kurie buvo publikuoti spaudoje 2008–2012 metais ir paskelbti Delfi.lt bei lrytas.lt, lektorė sakė pastebėjusi, kad 65 proc. jų buvo apie Romos katalikus, o tik 7 proc. apie naujuosius religinius judėjimus. Po pranešimo kilo ir diskusijos „Kodėl tiek mažai žiniasklaida skiria dėmesio kitoms religijoms?“ Diskusijose dalyvavo ne tik seminaro dalyviai, pranešėjai, bet ir seminare dalyvavę Krišnos sąmonės organizacijos viešųjų ryšių atstovas Saulius Domarkas, „Tikėjimo žodžio“ vyresnysis pastorius Gabrielius Lukošius bei jo bendruomenės nariai.
Jehovos liudytojai iš arčiau
Įdomiausias seminaro momentas buvo viešnagė Jehovos liudytojų bendruomenės centre, įsikūrusiame netoli Kauno esančiuose Giraitės bendruomenės namuose.
Atvykusius žurnalistus pasitikę šiuose namuose dirbantys Jehovos liudytojai vedžiojo po pastatus, pasakojo, kuo jie užsiima.
Šiame centre dirbantys Jehovos liudytojų bendruomenės nariai gali čia ir gyventi. Bet tik iki to laiko, kol nėra sukūrę šeimos ir neturi vaikų. Stebino pavyzdinga tvarka, patys labai tvarkingai atrodantys ir sklandžiai kalbantys darbuotojai.
Šiuose Jehovos liudytojų bendruomenės namuose daugiausia verčiama literatūra į lietuvių kalbą, įgarsinami filmukai. Vertėjai kabinete dirba trise, labai atidžiai viską peržiūri, tad jų darbo niekam daugiau nereikia tikrinti. Apie savo darbą pasakojo ne tik vertėjai, bet ir įgarsintojai, internetinės svetainės kūrėjai. Daug teko sužinoti ir pamatyti apsilankius jų bibliotekoje bei muziejuje, pabendravus su centre gyvenančiais žmonėmis. Pamatyti Jehovos liudytojų gyvenimą iš arčiau, išgirsti pasakojimą iš pirmų lūpų buvo įdomu, tačiau jautėsi, kad jie ne viską nuoširdžiai pasakojo, matyt, ne viską ir galima pasakoti. Susidarė nuomonė, kad jie gyvena pakankamai uždarai, išskyrus tai, kad labai įkyriai beldžiasi į mūsų duris ir užkalbina gatvėje, siūlydami savo lankstinukus, žurnalus, knygeles.
Stasė Asipavičienė
