Viktoras Pugačiauskas tarp komunistinio įskiepijimo ir žmogiškumo
Istorikas ir pilietis Vytautas Kuzmickas
„Kai aš nusiviliu nūdiena, aš visgi prisimenu, kad per visą istorijos ratą tiesos ir meilės kelias visada laimėdavo. Buvo tironų ir žudikų, ir kurį laiką jie atrodė nenugalimi, bet galiausiai jie visada žlugdavo. Galvokite apie tai visada.“ (Mahatma Gandis)
Pirma straipsnio dalis buvo nemažos krašto dalies žmonių peržiūrėta. Sulaukėme daug įvairių komentarų, pasistengsime šiame straipsnyje tai paliesti. Ir ateityje rašydami straipsnius atsižvelgsime į skaitytojų mintis, diskutuosime su jais. Krašto istorija negali būti vien balta ar vien juoda – ji yra įvairių spalvų istorija.
Iš karto apibrėžiu savo minčių vertybines ir neperžengiamas linijas. Nesupratus istorijos virsmo esmės, neturint reikiamos kompetencijos, šio straipsnio idėja buvo atmesta pirmojo leidinio „Lietuvos valsčiai. Jieznas“ redaktoriaus, pasitarus su Jiezno ir Prienų „viešpačiais“, krašto istorijoje absoliučiai nenutuokiančiais. Gal įvertino perspektyvą, kad Viktoro asmenybės aura galėjusi užgožti dėmesio vaikystėje ir vėliau nepatyrusius.
Žinome, kad leidinys vėliau tapo plagijatu iš penktadalio nuplagijuotų straipsnių arba, nesuderinus su autoriumi, panaudotų su vienu tikslu: valdžios pasifotografavimo sesijoms, lėkštiems savęs garbinimams ir tam, kad prieš savivaldos rinkimus nebūtų matomas tas, kuris turi nuolatinį kritišką požiūrį į Prienų valdžios ir valdžioje esančios partijos skyriaus veiksmus.
Atsargiai parinkdamas žodžius ir tarsi atsakingai duodamas teismui priesaiką pabrėžiu, kad teko patirti ir išgyventi neokomunistinės valdžios vykdytą ignoravimą, tyčiojimąsi, mano kūrybos draudimus, draudimus rengti paskaitas patriotinėmis temomis. Tai tęsėsi iki pat to nulemto penkių mėnesių Kauno akademinių klinikų patalo. Buvo provokuojami fizinio susidūrimo variantai. Vien už tai naudojuosi savo nuomonės reiškimo teise. Bet apie tai plačiau – kito formato leidinyje, su kuriuo turėsite galimybę susipažinti.
Pažinti Prienų neokomunistines metastazes yra labai svarbu ateičiai. O savo nuomonę reikšti niekada neatsisakysiu.
Ar Viktoras Pugačiauskas buvo kolaborantas?
Nemaža dalis skaitytojų šį klausimą kėlė. 1947 m. Viktoras Pugačiauskas tapo VLKJS nariu. Peržiūrėjau daugelį tuometinės Trakų apskrities ir Aukštadvario valsčiaus komjaunimo bei partinių organizacijų dokumentų. Ten jo pavardė neminima. Jis buvo neaktyvus komjaunuolis: nelydėjo tremtinių į gyvulinius tremties vagonus, nedalyvavo kolūkių steigime ir pyliavų iš valstiečių paėmime. Aukštadvario komjaunimo dokumentai neišlikę.
Komunistinių idėjų skiepijimas arba komunistinė indoktrinacija
Komunizmas buvo pradedamas diegti nuo mokyklos. Septynmečiui buvo padovanojama žvaigždutė su Volodia, nuolat meluojant, koks jis buvo kovotojas už tiesą.
Po dviejų metų į klasę ateidavo etatinė vyresnioji pionierių vadovė ir reikalaudavo parašyti pionieriškus pasižadėjimus – priesaikas, kurios bus perskaitytos aktų salėje rikiuotės metu. Tėvų nuomonės šiuo atveju neklausė ir išdalindavo kaklaryšius rikiuotės metu.
Mes tų kaklaryšių nemėgome, jie dažniausiai buvo mūsų kišenėse. Atsimenu savo suolo draugą Kazį, kuris primindavo: „Na, tų kalakutų mes nenešiosim.“ Nenešiojančius „kalakutų“ auklėtoja iškviesdavo išsirikiuoti prieš salę ir, išėmusi kaklaryšius iš kišenių, gėdindavo, tarsi būtume kelių pamokų neišmokę. O tie „kalakutai“ būdavo ir pamėlynavę, nes ten kartais įsikišdavome parkerinius rašiklius.
Komjaunuoliškas skiepijimas jau vykdavo kitaip. Auklėtoja bendraudavo su tėvais, juos perspėdama, kad neįstojus į VLKJS tai bus parašyta charakteristikoje ir grės neįstoti į aukštąją mokyklą. Kokie tėvai nelinkės, kad vaikams pasisektų?
Su mažu optimizmu tenka pripažinti, kad būdami toje organizacijoje jaunuoliai įgydavo tam tikrų organizacinių sugebėjimų. Vyko linksmųjų ir išradingųjų klubai, kuriuose prieš draugus stengeisi pasirodyti ne kvailas, o šokių metu įsižiūrėdavai į klasės mergaičių figūras. Ženkliukus irgi ne visada dėvėdavai.
Tikiuosi, kad ir Viktoras tas apkvailinimo procedūras praėjo.
Viktoro partinė indoktrinacija 1960 m.
1950-1953 m. Viktoras atliko karinę tarnybą. Jos metu į partiją nebuvo priimtas. TSKP nario injekciją jis gavo 1960 m. spalį, dirbdamas Prienų rajono vykdomojo komiteto Jiezno poskyrio inspektoriumi.
Čia galima jį ir užtarti, nes šioje struktūroje jis nelabai turėjo galimybės pasipriešinti siūlymui stoti į TSKP. Tuo metu į partiją nestojo tie, kurie patyrė sovietų represijas.
Partija, kaip voras voratinklyje, surinkdavo aktyviausius, organizuočiausius, labiausiai išprususius piliečius, kad jie stotų prieš sovietinę-komunistinę valstybę.
Buvo tokių, kurie labai norėjo įstoti į partiją. Bet pačioje partijoje buvo pragmatikų, kurie įspėdavo karjeristinius stojančiuosius ir jų nepriimdavo. Tada jie sugebėjo įlisti į TSKP 1987 m. (mūsiškis „viešpats“), o „aukštas ir gražus“ – 1989 m.
Taigi tais laikais nebuvo aktyvūs, o dabartiniais laikais dar labiau „užsikamfūzino“.
Kokį poveikį žmogui darė komunistinis paskiepijimas?
Tai jau priklausė nuo žmogaus vertybinio stuburo – asmenybės. Viktoras atsilaikė, jis šoko gelbėti žmogų, nelaukdamas jokių pažadų.
Justinas Marcinkevičius įsijungė į Sąjūdį. Algirdas Mykolas Brazauskas tapo valstybės veikėju. Pirmoji iš komunistų sudaryta Lietuvos Vyriausybė išlaikė išbandymus.
O tie, vėliau tapę komunistais, išbandymų neišlaikė, nes galvojo tik apie savo pilvą. Bandė valdyme panaudoti senas, suklerusias, iš kolūkių ir sovchozų atsineštas primityvias idėjas, kol galutinai atsiskleidė, apsivogė ir turės pasitraukti.
Tik ar šiuo metu vadovu gali būti tas, kuris neišklauso kitos nuomonės, o prieš kritikus naudoja politinį mobingą ir sovietinę cenzūrą?
Tokie vadovai savo morale yra net prastesni už komunistinių laikų vadovus Prienuose: J. Mintaučkį, K. Morkvėną, A. Budbergį arba nemažą pragmatiką V. Marušauską, Prienuose, ir M. Aganauską, Jiezne.
Negarbinu sovietinių laikų, bet šiems žmonėms nekildavo minčių kišenvagiauti iš savivaldybės lėšų ir daryti gėdą kraštui.
Viktoro Pugačiausko tarnybiniai laipsniai
Praėjusiame rašinyje sulaukiau komentarų, kodėl pateikiamos nuotraukos su vyresniojo leitenanto uniforma. Tai nuotrauka byloje, tikriausiai įdėta dar prieš Viktorui tampant kapitonu.
Pateikiame laipsnius ir jų suteikimo datas:
- 1956-04-21 – seržantas.
- 1963-05-16 – milicijos leitenantas.
- 1968-11-06 – vyresnysis milicijos leitenantas.
- 1986-03-21 – milicijos kapitonas.
(Byla, p. 1)
Darbo vietos milicijoje ir apdovanojimai
- 1955-1962 m. dirbo Jiezno rajone apylinkės inspektoriaus pareigose.
- 1959-1962 m. dirbo Užuguosčio apylinkės inspektoriumi.
- Nuo 1963-01-01 iki 1969-09-30 dirbo Jiezno apylinkės inspektoriumi Prienų rajono VRS.
- Nuo 1969-07-16 iki žūties dirbo Prienų rajono VRS Jiezno apylinkės inspektoriumi.
Viktoras buvo apdovanotas daugeliu apdovanojimų, garbės raštais ir medaliais Tarybinės milicijos dienos bei sovietinių švenčių progomis.
1963, 1966, 1968, 1971 ir 1973 metais jis apdovanotas įvairių laipsnių medaliais už nepriekaištingą darbą, 1955 ir 1961 m. – milicijos žymūno medaliais. 1967 metais jis buvo apdovanotas Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo garbės raštu.
Ypač gerbiamas už jiezniečių ir jų turto apsaugą. 1950-1970 m. gimę jiezniečiai matė kruopštų ir atsakingą inspektoriaus darbą. Buvo įveiktas chuliganizmas, išgyvendintos landynės ir naminės gaminimo vietos.
Dabartiniai jiezniečiai prasitaria, kad joks apylinkės inspektorius dar nepasiekė Viktoro Pugačiausko darbo efektyvumo lygio.
Visi prisimena 1967 m. sausio 2 dieną, kai į inspektorių kreipėsi Julius Celiešius, pranešęs, kad jį apiplėšė nežinomi asmenys. Per 16 valandų Viktoras Pugačiauskas išsiaiškino, kad tai padarė nusikaltėliai Kalėda ir Gudeliauskas. Jie buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn.
Ko dabartinis krašto policininkas pavydėtų praeities krašto milicininkui?
Daugybė dokumentų Viktorui skiria gražiausius apibūdinimus. Tačiau nusprendžiau sugrįžti prie to, kad paskatinčiau policijos vadovus pamąstyti.
Tuo laikotarpiu Viktoras buvo skatinamas ir kitais būdais:
- 1980 m. už nusikaltimų atskleidimą apdovanotas laikrodžiu „Slava“.
- 1981-04-30 – už nusikaltėlio sulaikymą skirta 30 rublių.
- 1982-06-22 – už gerą darbą skirta 30 rublių.
- 1984-01-11 – už pergalę socialistiniame lenktyniavime skirti 25 rubliai.
- 1985-07-17 – už gerus darbo rezultatus skirta 20 rublių.
- 1986-11-10 – už aktyvų dalyvavimą visuomeniniame gyvenime skirta 30 rublių.
(Byla, p. 10 a)
Darbas niekada nepakeis artimųjų. Prisimink, kad mirsi
Viktoras Pugačiauskas, skęsdamas vandenyje, užduso. Jis buvo palaidotas Aukštadvario pirmosiose kapinėse. Po aštuonerių metų šalia jo atgulė trejais metais jaunesnė žmona Janina.
Susisiekiau su Trakų rajono savivaldybės Aukštadvario seniūne, gerbiama Ramune Bartkevičiene. Viktoras save paaukojo visuomenei, retai būdavo namuose.
Žiauri lemtis: jiedu nesusilaukė vaikų, o Viktoras nebaigė 11 klasių, tik septynias. Kartais ir kapo aplinka, pasak seniūnės, ne visada atrodo blizgančiai.
Žmogau, neatsiduok vien darbui. Mes nežinome, kada bus paskutinė mūsų diena. Atiduok meilę artimiesiems.
Kreipiuosi į dabartinę ir būsimąją Prienų savivaldybės tarybą dėl Prienų savivaldybės garbės vardo suteikimo po mirties Viktorui Pugačiauskui.
Kaip atsakingas pilietis kreipiuosi į Prienų policijos skyriaus vadovybę ir visą komandą, prašydamas surasti lėšų pažymėti Viktoro Pugačiausko žūties vietą Grikapėdyje paminkline lenta arba kryžiumi.
Juk taip įvertinsite sunkų ir sudėtingą kolegų darbą XX-XXI amžiais.
