Dailininkės Živilės Kazlauskaitės paveikslai kviečia žmones pajusti save dabarties akimirkoje

Kartais ilgesys prasideda dar neatsisveikinus, teigia populiarėjanti jaunosios kartos tapytoja Živilė Kazlauskaitė, savo pirmoje personalinėje parodoje kviečianti žiūrovą bent trumpam sustoti ir pajusti save dabarties akimirkoje.

Prienų kultūros ir laisvalaikio centre atidarytoje parodoje „Šito pasiilgsiu“ Ž. Kazlauskaitė pristato akrilu tapytus paveikslus, kuriuose susipina tikrovėje matytos ir išgyventos vietos, kasdienybės akimirkos bei vaizduotėje ir sapnuose gimstantys motyvai.

Viskas yra prisiminimai

„Žiūrime į besileidžiančią saulę, tamsėjantį dangų, langą, tolumoje stovintį namą ar vandenyje sustingusį laivą ir jau tą pačią akimirką suvokiame – šis vaizdas daugiau niekada nepasikartos visiškai toks pats. Šviesa pasikeis, debesys pajudės, žmogus nueis, vasara baigsis. Tai, kas dar yra prieš mūsų akis, jau tapo prisiminimu“, – pasakoja Ž. Kazlauskaitė.

Būtent šiose trumpalaikėse būsenose gimsta jos itin asmeniška tapyba, kuri tuo pačiu leidžia žmonėms matyti savo istorijas ir vidinius išgyvenimus.

Prienuose gimusios, augusios ir kuriančios Ž. Kazlauskaitės paveiksluose dangus, langai, medžiai, kalnai, pastatai, laivai ar tolstantys siluetai perteikia ne konkrečias vietas, o menininkės žvilgsnį ir tuo metu patirtus jausmus.

Tai, ko kasdienybėje nepastebime

Dailininkę  domina akimirkos, kurios iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti nereikšmingos. Šviesos kritimas ant pastato sienos. Artėjančio lietaus užtemdytas vakaro dangus. Pro langą matoma tyli kambario dalis. Erdvė, kurioje žmogaus galbūt nematyti, tačiau jo buvimas vis tiek juntamas.

Menininkė sąmoningai atsigręžia į tai, ko kasdienybės skuboje nepastebime.

Jos paveiksluose svarbus ne vien vaizdas, bet ir jį lydinti būsena – ramybė, vienišumas, melancholija, neišvengiamumo pojūtis.

Tai savotiškas vizualus dienoraštis, kuriame išsaugoma ne tik tai, kaip pasaulis atrodė, bet ir tai, kaip buvo jame būti, sako menininkė.

Peržengia kasdienybės ribas

Vienas pasikartojančių Ž. Kazlauskaitės kūrybos motyvų – dangus. Nuolat besikeičiantis, niekada neatsiveriantis visiškai toks pats, jis menininkei tampa grožio, nežinomybės ir laikinumo erdve.

Dailininkės vaizduotėje dangus nuo vaikystės siejasi ir su tuo, kas peržengia kasdienybės ribas – mirtimi, amžinybe, tuo, ko negalime iki galo pažinti. Todėl Ž. Kazlauskaitės darbuose jis gali būti ir romantiškas, ir grėsmingas, ir raminantis.

Langas tampa kita svarbia riba – tarp vidaus ir išorės, tarp žmogaus ir pasaulio, tarp to, ką leidžiame pamatyti, ir to, ką pasiliekame sau, pasakoja menininkė.

Grįžo į savo kelią

Paroda „Šito pasiilgsiu“ žymi ir svarbią ribą jos pačios kūrybiniame kelyje.

Piešimas ir tapyba Ž. Kazlauskaitę lydėjo nuo vaikystės, tačiau pastaraisiais metais kūryba iš ilgai puoselėto pomėgio tapo sąmoningai pasirinktu gyvenimo keliu. Baigusi interjero dizaino studijas ir ilgą laiką ieškojusi erdvės, kurioje galėtų save realizuoti, menininkė grįžo prie to, kas visą laiką buvo šalia – tapybos.

Paroda „Šito pasiilgsiu“ Prienų kultūros ir laisvalaikio centre veiks iki rugsėjo 30 d.

Populiarėjanti jaunosios kartos tapytoja Živilė Kazlauskaitė į pirmąją personalinę parodą pakvietė gimtajame krašte

Živilės Kazlauskaitės tapybos parodos „Šito pasiilgsiu“ akimirkos