Baltijos kelio (Juodojo kaspino) dienai artėjant: „…lietuviukas Vytautas Gelgota, savo atsivežta iš Lietuvos lūpine armonikėle per dainavimo pamoką sugrojo polkutę – visi išsižiojo!“ (IV)
Dr. Eugenija Vaitkevičiūtė kalbina Sibiro tremtinį, Išlaužo krašto šviesuolį, legendinį trumpabangininką (ir ne tik!) Alfonsą Seniką.
Gerbiamas Alfonsai Senikai, jei galiu paklausti: kaip vietiniai mokytojai vertino tremtinių vaikus?
Taip. Gal dėl to, kad lietuvių vaikai išsiskyrė iš rusiukų savo sugebėjimais ir pasiekimais. Be to, kai kurie iš mūsų jau buvo mokęsi Lietuvoje. O rusų vaikai, išskyrus bjaurias, dažnai nešvankias „častuškas“ ir keiksmų, ten nieko gero nebuvo matę. Atsimenu, vienas lietuviukas, Vytautas Gelgota, savo atsivežta iš Lietuvos lūpine armonikėle per dainavimo pamoką sugrojo polkutę – visi išsižiojo, o ant ežero ledo, užsidėjęs pačiūžas, pademonstravo čiuožimą. Tokių dalykų čia niekas nebuvo matęs. Turiu pasakyti, kad, bent jau toje stovykloje, mokytojai palankiai žiūrėjo į mokinius lietuvius, gana dažnai stengėsi jiems padėti. O direktorius Karpovas iš pradžių, kur sutikęs, vis paragindavo motiną, kad aš daugiau mokyčiausi, nes, kai mus ten tik atvežė, mokiausi prastokai. O po kurio laiko tas pats Karpovas mane jau rodė kitiems, kaip pavyzdį, kaip reikia mokytis. Rusiukai man net davė kitą pravardę – praminė „učenyj“ („mokslininku“, liet.), o iki tol buvau pravardžiuojamas „paršiuku“.
Spėju, taip, kaip šiandienos Rusijoje, ir Sibiro tremtyje mokyklos buvo sunkte persunktos sovietine propaganda?
Taip. Mokytojai skiepijo mums vadinamą „komunistinę ideologiją“, kitaip bolševikų mokyklose ir būti negalėjo. Bet lietuvių vaikai nebuvo spaliukai, pionieriai ar komjaunuoliai. Niekas ir neragino, ten. Todėl, sakyčiau, kažkiek ten mus vis dėl to vertino kaip savotiškai išskirtinius. O sovietų propaganda – kaip visose mokyklose, ir Lietuvoje sovietų okupacijos laikotarpiu irgi, buvo kišama visur ir visada. Pavyzdžiui, ten dar prieš karą buvo be galo be krašto didžiuojamasi visokiais „sovietiniais pasiekimais“ (net jei kartais – išgalvotais). Arba, pavyzdžiui, šiaurės ašigalio nugalėjimu, kokiais nors sovietų pramonės pasiekimais ir t.t. O kai prasidėjo karas, ten pradėjo didžiuotis visokiais „sovietiniais karo didvyriais“ – Olegu Koševojumi, Aleksandru Matrosovu, kapitonu Gastelo ir t.t. Kartą, atsimenu, viename plakate pamačiau „didvyrę Marytę Melnikaitę“. Mokytoja parodė: va, čia jūsų žemietė, lietuvė, „litovka“. Kažkaip neapėmė pasididžiavimas. (O kas iš tikrųjų buvo ta partizanė Melnik, sužinojau tik daug vėliau.) Pertraukų metu mus visus suvarydavo į būrį ir turėdavome dainuoti dainą „Sveshchennaja vojna“ („Šventasis karas“, liet.)
Hmm… Susidaro įspūdis, kad net propagandos klišių ir jos skleidimo metodų požiūriu šiandieninė RF labai panaši į stalinistinę SSRS?
Būtent. Dar, maždaug kartą per mėnesį atvažiuodavo nebylusis kinas. Filmus rodydavo visada tokius pačius: apie Čiapajevą ir dar kažkokį sovietų „karo didvyrį Kotovskį“. Bet, pavyzdžiui, kas apie knygas nedideliame mokyklos knygynėlyje-bibliotekoje, tai pasitaikydavo ir visai gerų. Tuo laiku buvo tokia populiari, atsimenu, knygų serija „Kniga za knigoj“ („Knyga po knygos“, liet.). Joje rasdavau Puškino, Gogolio, Turgenevo kūrinių. Ką padarysi, kaip byloja lietuvių patarlė, „Iš bado šuo ir vabalus ėda“ – tai, norėdamas bent ką nors skaityti, buvau į savo to laiko galvelę prikimšęs ir Majakovskio, Maršako, Lermontovo eilėraščių.
O kaip ten atrodydavo mokinių atostogos? Juk kažkokios vasaros atostogos, kaip anąsyk sakėte, ten būdavo?
Formaliai jos būdavo, bet Antrojo pasaulinio karo metaisvisoje SSRS, Sibire irgi, labai trūko darbo jėgos. Kiek girdėjome tenai iš vietinių gyventojų, iki karo jaunų žmonių ten gyveno gana daug, bet juos paėmė į frontą. Ir netrukus, viena po kitos, ėmė ateidinėti „pochoronkos“ – pranešimai apie vietinius jaunuolius, žuvusius fronte. To mano draugo rusiuko, Lionkos Klikušino, buvo keturi broliai – ir visi keturi žuvo fronte. Todėl suaugusiųjų, kaip darbo jėgos, lieka vis mažiau ir mažiau – ir mes, mokiniai, privalome, pasak sovietinių propagandininkų, „prisidėti prie pergalės savo darbu“ lygiai kaip suaugę.
O ką dirbdavote, t.y., kur dar, išskyrus nežmoniškai sunkų miško medžių kirtimą, maži mokinukai, sovietų supratimu, tikdavo vietoj suaugusiųjų?
Pavyzdžiui, kolchozo laukai labai piktžolėti. Net neįsivaizduojate, kaip: žemės apdirbimas ten, panašu, buvo daug prastesnis, nei kad buvau įpratęs matyti Lietuvoje. Tai mes ravime usnis, tuose laukuose. Arba: kolchozas frontui turi išauginti tam tikrą kiekį tabako. Tai mes, mokiniai, ravime tą pasodintą tabaką, išlaužome žiedus iš augalų „pažastų“. Frontui reikia grūdų – po javapjūtės renkame javų varpas, nes nė vienas grūdas neturi pražūti. Va tas darbas man patikdavo, rinkti javų varpas. Ištrynęs kviečių varpas prisikemši pilną burną grūdų ir kramtai nenurydamas. Po kurio laiko ta grūdų masė pavirsta kažkuo panašaus į kramtomąją gumą, tik reikia nenuryti, kad ilgam užtektų, o pagunda – didelė…
Dievuliau…
Taip. Netrukus aš ten susirgau cinga (skorbutu). Pilvas pasidarė didelis, o ant kojų atsirado kažkokios dėmės. Į lauko darbus eiti sunku, visai nebepajėgiu. Ačiū Dievui, motina pažinojo lietuvį kalvį, pavardė Alaunė. Jis buvo išvežtas iš Kauno „Maisto“. Čia, Sibire, jis buvo autoritetas, tikras inžinierius, nors Kaune dirbo… šaltkalviu. Jis priskyrė mane kitam kalviui, rusui – pagalbininku. Menkas, aišku, iš manęs pagalbininkas tada tebuvo, bet priėmė. Per pietus suskamba kolchozo skambalas. Kokiu būdu jie ten nustatydavo pietų laiką, man nėra žinoma, nes laikrodžio ten niekas neturėjo. Gal pagal saulę ar kitaip. Aš, kaip kalvio padėjėjas, einu su kitais kolchoznykais į sandėlį. Ir gaunu vadinamą duonos „pajoką“ (normuotą davinį). kalviams ir jų padėjėjams jis priklauso. Tai, žinot… Vienu prisėdimu praryju tą pusžalę, pilną ašakų avižinę tešlą,– ir visą kūną palaima apima! Po viso to sugrįžus Lietuvon nebuvo nei labai linksma, nei labai graudu. Kaip minėjau, būdamas Sibiro tremtyje, susirgau, kaip ir dauguma žmonių tenai, cinga (skorbutu). Tai tik praėjus dvidešimt penkeriems metams po grįžimo pasekmių neliko. Padėjo lietuviškas meniu…
Širdingai dėkoju už pokalbį!
