Vėjas, Sniegius, Vikis ir Direktorė arba apie Ožkamalės ūkį, šauniąją Loretą ir septynetą pašėlusių ožiukų (II)

Dr. Eugenija Vaitkevičiūtė

Aplankę alpakas Vėją, Vikį, Sniegių beigi ponį Zefyrą, man paaikčiojus prie didelių, vidutinių ir visai mažyčių triušių buveinių ir smalsiai žvilgtelėjus į įvairias vištas, abi su gerbiama Loreta pasukome dailia medine tvora aptverto aptvaro link. „Dabar eisime pas ožkas, ir aš jums papasakosiu viską, ką reikėtų žinoti apie jų auginimą! Ypač pradedantiesiems“, – šyptelėjo ji.

Kol mes brendame per vešlią žolę, – būtent, gerbiamieji, o ko mes dažniausiai nežinome apie ožkas?..

Norite tikėkite, norite ne, bet būtent ožka (o ožys tuo labiau!) senojoje pasaulio mitologijoje ir istorijoje yra vertinama kaip itin galingas gyvūnas, kurio įvaizdis ir pats archetipas – glaudžiai susijęs su derlingumu, vaisingumu, perkūnijomis, griaustiniu, gausa bei dievų globa. Šitaip ožka jau tūkstančius metų suvokiama graikų, skandinavų ir indoeuropiečių tradicijose. Beveik visose senosiose kultūrose ožkos, pabrėžtina, simbolizavo: tvirtą gyvybinę jėgą, visa ko gausą, turtus, ir, kas itin įdomu – apsaugą.

Antai senovės Egipte dievo Ra sielą į pomirtinį gyvenimą pernešė šventa ožka. Graikų mitologijoje sutinkame ožką Amaltėją, kuri savo pienu Kretoje maitino kūdikį Dzeusą ir apgynė jį nuo jo bepročio tėvo Krono. Iš jos nulaužto rago atsirado stebuklingasis „Amaltėjos ragas“ ir kilo gausybės rago mitas. Šiaurinėje Europos dalyje, skandinavų mitologijoje yra du ne mažiau garsūs, karingi ir galingi dievo Toro ožiai, Tanngrisniras ir Tanngnjostras. Jie traukė jo vežimą ir simbolizavo nuolat atsinaujinančią gyvybę ir galią, kaip rašoma garsiojoje skandinavų sagoje „Eda“. Sagoje pasakojama, kad kai Toras nudobia ir išverda minėtus savo ožius, jų mėsa tampa dievui maistu, o kitą dieną Toras vėl prikelia juos savo kūju Mjolniu, ir atgiję ožiai vėl traukia jo vežimą.  Pasak sagos, kartą Toras nakvojo pas valstiečius ir pasidalijo su jais savo ožių mėsa, bet vienas iš jų vaikų, Tjalvis (Þjálfi), sulaužė vieną kaulą, norėdamas iščiulpti čiulpus. Dėl to kitą rytą, Torui vėl atgaivinus ožius,  vienas jų liko raišas. Dėl to supykęs Toras pasiėmėTjalvį ir jo seserį Rioskavą (Röskva) tarnais. Senovės skandinavų kalba vardas „Tanngrisnir“ reiškia „rodantis dantis“ arba „urzgiantis“, o „Tanngnjóstr“ – „griežiantis dantimis“. Tarp kitko, vienas įdomus faktas apie, pvz., itin prijaukintas ožkas ir ožius –ožkos ir ožiai iš tikrųjų gali ir yra linkę ginti savo šeimininkus lygiai taip pat, kaip žmonėms jau 31 000 metų atsidavę šunys: aršiai ir net savo gyvybės kaina. Senovės graikų dievai Panas ir Dionizas dažnai vaizduoti kaip turintys ožio bruožų ir su ragais. Mitologinės būtybės, vadinamos satyrais, antikinėje graikų literatūroje yra apibūdinami kaip „ožiakojai“, ir pan. Įdomu, kad senojoje mitologijoje, įskaitant lietuvių mitologiją, ožiai ir ožkos turi gana skirtingą vaidmenį, ir tai – unikalu. Antai ožkos paprastai simbolizuoja motinystę, rūpestį, ištikimybę, o ožiai, priešingai – paleistuvystę, gašlumą ir gudrumą, taip pat tiesą, narsą ir išradingumą.  Dar vienas unikalus su ožkomis susieto simbolizmo atvejis pasaulio istorijoje yra senovės graikų kalbos žodžio „tragedija“ reikšmė. Jis verčiamas kaip „ožių daina“. Kaip šitaip nutiko? Antikiniame senovės Graikijos teatre tragedija iš pradžių laikyta humoristiniu žanru, ir choro vaidmenį joje atlikdavo – būtent, ožiakojai satyrai. Vėliau, atsiradus komedijos žanrui, visas humoras tapo priskirtas tai sričiai. Tačiau pats terminas jau buvo iki tiek įsitvirtinęs, kad graikai nė nesivargino jo keisti. Taip ir liko tragedijos, ir po šiai dienai – „ožių dainomis“.

O štai krikščionybėje ir judaizme į ožius žvelgta jau kitaip. Šiose tradicijose ožys – tai nuodėmės simbolis, pirmiausia – gašlumo ir nepaklusnumo Dievui. Ožiai, ožkos taip pat  minimi Šventajame Rašte. Ir, nors ožka šmėsteli net bibliniame pasakojime apie Edeno sodą, apaštalas Šv.Matas apie šiuos mielus gyvūnus jau kalbėjo keistai netolerantiškai: jog Paskutiniojo teismo dieną Dievas atskirsiąs „avis nuo ožių“ ir avys atseit keliausią į dangų, o vargšai ožiai, kažkodėl – į pragarą. Krikščionybės tradicijoje velniai ir net pats Šėtonas turi daugybę ožių bruožų – kanopas, ragus, uodegas, barzdeles, ožio galvą ir pan. Manoma, kad šis gan keistas ir piktas vertinimas sietinas su didžiule pagarba ožkoms bei ožiams Senovės Graikijoje, Egipte, Europoje, įskaitant baltų ir finougrų genčių žemes, taigi su patangomis išnaikinti vadinamą „pagonių stabmeldystės kultą“. O judaizme ožiui buvo priskiriamas ir santykinai teigiamas vaidmuo: pagal senovės judėjų paprotį dvasininkas atleisdavo visiems žmonėms nuodėmes, uždėdamas ranką ant parinkto ožio, o vėliau nusivesdamas jį į dykumą. Iš čia kilo posakis „atpirkimo ožys“. Kitas reikalas, aišku, kad dvasininkas, pagal kai kuriuos šaltinius, tą ožį nugalabydavo… Taigi tenka pripažinti, gerbiamieji, kad ožkoms, o ypatingai ožiams, esame šiek tiek skolingi.

Ožkos – vienos seniausių žmogaus prijaukintų gyvūnų rūšių. Manoma, kad pirmosios ožkos buvo prisijaukintos prieš maždaug 9 000 – 10 000 metų Artimuosiuose Rytuose. Jos užtikrindavo žmonių išgyvenimą, kadangi,  dėl savo ištvermės ir sugebėjimo rasti maisto kalnuotose vietovėse jos aprūpino žmones pienu, mėsa bei kailiu atšiauriausiomis sąlygomis. Be to, priešingai, nei, pvz., kiaulės, jos nuostabiai lengvai įveikdavo didžiulius atstumus, puikiai jautėsi bandoje, be to, buvo itin įgudę šokinėtojos ir laipiotojos iš prigimties. Šitoks ilgas ožkų ir žmonių tarpusavio ryšys iš dalies paaiškina unikalią, būdingą tik ožkoms, empatiją žmonių atžvilgiu. Antai ožkos dažniau iškelia ausis į priekį (ir jų balso aukštis yra pastovesnis) kai patiria teigiamas emocijas, o, kai jaučia neigiamas emocijas – rečiau. Kai ožkos jaučia nerimą ar pan. neigiamas emocijas, jų balsas slopsta.  Ožkos taip pat prisimena savo jauniklių balsus net daugiau negu metams prabėgus, t.y., pasak mokslininkų, jos stebi, kaip ožiukai keičiasi jiems augant. Kaip nepaprastai socialūs gyvūnai, šios mielos smalsautojos geba atskirti laimingus arba liūdnus kitų ožkų šūksnius ir fiziologiškai į juos reaguoti.  Išgirdusios liūdną šauksmą, jos klausosi atidžiau ir išties fiziologiškai reaguoja į liūdną šauksmą. O ar žinote, kad, jei norėtumėte palenkti kokias nors ožkas į savo pusę, jums užtektų tik nejausti neigiamų emocijų, bet teigiamas, ir – joms nusišypsoti? Nes, anot šios žavios gyvūnų rūšies tyrinėtojų,  ožkos geba puikiai suprasti skirtingas žmogus kūno pozas bei atskirti laimingus ir nelaimingus žmogaus veidus. Savaime aišku, pasak mokslininkų, laimingas žmogaus veidas joms patinka daug labiau.

Ožkos taip pat yra draugiškos, labai gudrios (ne veltui vadinamos „pabėgimų čempionėmis“), nepaprastai meilios ir ištikimos, gali atpažinti kiekvieno iš mūsų veidus… Ir, galiu jus patikinti – aplinkos objektus taip pat! Sprendžiant iš to, kaip, vos mums priartėjus, viena iš jų stryktelėjo ant aptvaro tvoros ir, dalykiškai ryžtingai, įgrūdo nosį į kibirėlį su morkų gabaliukais. „Čia – Direktorė, mano vyriausioji. Mes ją „besote” vadinam, nes ištisai ėda.  Žinokit, jei ožkos bėga, ji bėga pirma, o jei kokia nors kita bandys pralenkti – Direktorė tada sukasi ir kanda, maždaug „Net nebandyk manęs aplenkti!““, – nusijuokė ponia Loreta. Ir ėmė pasakoti. Man teliko zuiti pirmyn atgal, stengiantis ginkdie nesumaišyti ožkyčių, ir mitriai įduoti po morkos gabaliuką taip, kad nei viena negrybštelėtų pirštų. Turiu pasakyti, prijaukintos ožkos, gerbiamieji, yra unikalūs gyvūnai, nes, šalia visų teigiamybių, yra dar ir išskirtinai įžūlios, vikrios, guvios, sugeba gana aršiai peštis tarpusavyje, o jų auginimas nėra toks jau lengvas ar vien tik smagus užsiėmimas, kaip mes galvojame. Taigi, kol aš entuziastingai karstausi ant ožkų aptvaro tvoros, o ponia Loreta aiškina rūpinimosi šiais gyvuliais subtilybes – ko jums reikės? Jei norit ožkos?

Pirmiausia – rimto aptvaro. Medinis, pasak gerbiamos Loretos, greitai supūna, todėl iškart pamąstykite apie: aptvarą iš specialaus,  ožkytėms pritaikyto tinklo, ir – vadinamą „elektrinį piemenį“. Aptvare, kaip ir alpakų atveju, privalo būti sausa, patogi pastogė nuo lietaus ir darganos. Taip pat būtina, kad aptvare, tvartelyje, ėdžiose ir visoje kitoje ožkyčių aplinkoje nebūtų jokių išsikišusių šakų, lentų, dar kažko, net jei milimetro skersmens, už ko ožkytės galėtų užkliūti net savo barzda ar antkakliuku. Mat jos be galo smalsios, o kūno sandara lemia tai, kad joms labai lengva kur nors užkliūti, todėl net menka jūsų klaida meistraujant, tarkime, ėdžias ožkytėms gali, neduokdie, kainuoti gyvybę. Taip pat privalu pasiskiepyti nuo erkinio encefalito, kad netyčia kokia erkė neįsisiurbtų skūron jūsų ožkytei, jūs neatsargiai nepagertumėte nevirinto jos pienuko, ir tada būtų prastai ir jums, ir jūsų ožkai. Taigi: saugokitės erkių, ir saugokit savo ožkas! Toliau: tai, pasirodo, tik mitas, kad „ožkos suėda viską“. Ožkos, gerbiamieji, yra… gurmanės. Jų meniu sudaro net 200 augalų rūšių. ir jos dažniausiai nori to, kas tuo momentu nepasiekiama (pvz., būtent tos žolės, kuri auga už aptvaro tvoros!). Teisybė, kad jos mėgsta krūmokšnius, šakeles ir pan., todėl, jei savo sklype turite kokių nors prabangių rožių, hortenzijų ar šiaip dekoratyvinių jums brangių augalų – tiesiog vardan šventos ramybės pastaruosius geriau iš anksto aptverti.  Ožkos ( ypatingai Angoros veislės!) nemėgsta lietaus ir netoleruoja drėgmės, fiziologiškai. Todėl, kaip ir aptvaras, jų tvartukas  turi būti  sausas ir komfortiškas. O pakratus, t.y., šiaudus reikėtų keisti kasdien. Kaip pabrėžė p. Loreta, lygiai kaip ir alpakoms, ožkoms būtina periodiškai nukarpyti ir sutvarkyti nagas (kanopėles), ypač po žiemos. O kadangi ožkos nėra didelės pedikiūro gerbėjos, tą svarbią procedūrą gali tekti atlikti dviese: vienas žmogus švelniai, bet tvirtai, ožkytę laiko – o kitas daro „pedikiūrą“. Legendinis ožkyčių intelektas, beje, gali pasireikšti ir šitaip: jos moka… atsegti viena kitai pavadėlį (!). „Kaip?!” – apstulbusi paklausiau aš. „Paprastai: jos tol mala liežuviu aplink užsegimą, kol op! Ir atsega”, – plačiai nusišypsojo ponia Loreta. O aš, stebėdama jos baltas, juosvas, rusvas, pikšvas ir rusvas su juodom dėmėm ožkas, smarkiai susimąsčiau. Mat anksčiau maniau, kad panašiu protingumo lygiu pasižymi tik šunys ir delfinai. Be to, tik ožkoms ir šunims būdinga viena unikali emocinė raiška: vadinamas „šuniuko žvilgsnis”. Kas tai yra? Daugelis mūsų, kas turime šunis, neabejotinai esam matę tą žvilgsnį situacijoje, kai, pavyzdžiui: mūsų mieli šlapianosiai vaikosi kamuoliuką… Ir staiga tas įstringa po sofa! Kai kurie šunys nubėgs ieškoti kito žaislo. kai kurie – atkakliai bandys jį pasiekti. O kai nepavyks – atsisuks ir itin smailiu žvilgsniu pažvelgs į savo žmogų, tarsi sakydami: „Padėk, aš negaliu jo pasiekti!“ Lygiai taip pat elgsis ir ožkos: atkakliai bandys išspręsti kilusią problemą. O kai nepasiseks – lygiai taip pat įsistebeilys į „savo žmogų“, kad jis ją išspręstų. Tarp kitko, sykį, šio šaunaus ūkio šeimininkams išvykus iš namų geram pusdieniui, viena jų ožkytė išties įstengė išsmukti  iš aptvaro. Ir, kadangi labai, labai dėl jų nerimavo – atkeliavo jų ieškoti. Šeimininkai gyvena name – todėl, pagal minėtos ožkytės logiką, jai taip pat reikėjo patekti į namą, žūtbūtinai! Ir patikrinti, o staiga jie ten? Ožkytė stengėsi stengėsi… Bandė bandė.. Kol galop įvirto vidun stačiai su visom naujom plastiko durim! Šeimininkai grįžo netrukus, įbrėžtą smalsutės nosį aptvarstė skubiai iškviesta veterinarė, o durys… patys suprantate. Anot Ožkamalės savininkės, todėl kartais patogiau laikyti berages ožkas. O ypač – ožius, mat jie labiau linkę peštis tarpusavyje. Taip pat, ieškant ožkytės, pvz., pienininkystei, rekomenduotina atkreipti dėmesį į tai, ar jos speniai yra simetriški. Ir dar ožkas būtina saugoti nuo persiėdimo. Bet jei naiviai manote, jog ožkai užteks tik žalios žolės, kad duotų pieno – klystate. Ožkoms reikia žolės arba šieno, šakelių, taip pat – specialaus skaldytų grūdų mišinio (avižų, žirnių…), įvairių mineralų, druskos laižymui bei, nuolat, švaraus, vėsaus vandens.

Apžiūrėjus aptvarą, apžiūrėjome vieną tvartuką. Tada reikalingą tokiam ūkiui įrangą. Tada aš smalsiai pakamantinėjau ponią Loretą apie pašarų ožkoms specifiką. O tada pasukome kito tvartuko link. Ir staiga pro šalį pranėrė Zefyras! Plevėsuodamas vešliais karčiais, dundėdamas mažomis kanopėlėmis… Ir stačiai į mažų ožiukų ir jų mamų tvartelį! Šiek tiek nustebusi pažvelgiau į ponią Loretą. „Jie puikiai sutaria“, – šyptelėjo ji ir mostelėjo durų link. Viduje tingiai drybsojo kelios būsimos mamos ožkos, šalia, iš erdvių ėdžių, Zefyras godžiai šlamštė šviežią šieną ir… „Oi!” – suspigau aš, bandydama ištraukti mažam narsiam ožiukui iš nasrų savo mylimą jaspio akmens pakabuką. Kol mėginau jam aiškinti, kad akmuo – ne maistas, antras panašus žvitrus sutvėrimukas jau įžūliai tempė nuo riešo gintaro apyrankę, trečiasis džiugiai korėsi man ant krūtinės abiem priekinėm kojytėm ir.. tikrai kaip mitrus, meilus šuniukas, laižė man veidą, nosį ir net ausis, kur bepasiekdamas! Ketvirtas ir penktas įnirtingai tampė abi džinsų klešnes! Šeštasis, net nesusigribau nei kaip, nei kada, jau buvo, neįtikėtina… atmazgęs man batraiščius (!) Pasipiktinęs atimtu jaspiu gudrutis mitriai mane apibėgo ir! Vikriai krimstelėjo ton vieton, kuri straipsniuose žemės ūkio tema, sakyčiau, neminėtina… O septintasis atkakliai ropštėsi kuprinės link. Kol, apstulbusi ir kvatodama, gelbėjau savo juvelyriką ir bandžiau meiliai glostyti visą tą padaužų govėdą iškart, ponia Loreta paaiškino ir kai kuriuos ožkyčių veisimo niuansus. Taip, atskiras tvartelis ir mažyliams – išties būtinas. Negana to, reikia atskirų gardų „mergaitėms“ ir „berniukams“, mat ožiukai – gal iš čia tasai mitologinis ožys net ir mūsų protėvių kultūroje, kaip gyvybinių galių ir vaisingumo simbolis? – pasirodo, gali tapti tėčiais būdami vos… keturių mėnesių amžiaus (!). Bet koks straipsnis apie ožkytes be poros sakinių apie garsųjį ožkų pieną ir sūrį? Būtent. Girdėjau, kad esama žmonių, kuriems šie produktai nelabai prie širdies. Kadangi man – netgi labai, širdingai dėkoju gerbiamai Loretai už ekskursiją po pieno cechą. Už sūrio, pieno ir užtepėlių degustaciją, kad ir greitosiomis, už visas žinias ir jaukumą (taip pat už tai, kad leido paglostyti šauniąją Šarką ir papasakojo Mėtos istoriją). O kad, jei kada rasit laiko užsukti Ožkamalėn, nepadarytumėte vienos tik vadinamiems „miesčionims” būdingos klaidos, šnipštelėsiu, tik tarp mūsų: gerbiamieji… Jei netyčia, paragavus tikro, naminio ožkos pieno, pastebėsite gan netikėtą savo pilvuko reakciją, tai ponia Loreta paaiškino ir apie tai. Ginkdie po to nekaltinkit ožkos ar pieno ūkio! Viskas daug paprasčiau: gyvenam konservantų, klimato atšilimo ir „parduotuvinio” pieno laikais. Tad, kaip nuo naminių gyvulių draugijos, taip ir nuo naminių produktų esame, deja, jau atpratę. Todėl norėtųsi palinkėti mums visiems, vėl atrasti tą kokybę ir skonius. Kad pirmos laukinės ožkos, prieš 10 000 metų pirmąsyk peštelėjusios žolės kuokštą mūsų proproprotėviams iš rankų, pradėtas bendrabūvis – tęstųsi!